Pasaulis veikia negailestingai ir garsaus JAV radikaliosios dešinės veikėjo Charlie Kirko, įtakingos organizacijos „Turning Point USA“ įkūrėjo, žmogžudystė tai puikiai iliustruoja. Šis vyras dešimtmečius sistemingai pylė tulžį ant visų, kas neatitiko jo siauro pasaulėlio: kūrė „juoduosius sąrašus“ dėstytojams, žurnalistams, LGBTQ+ žmonėms, juodaodžiams – bet kam, kas bent kiek išdrįsdavo pasakyti: „Jūsų imperatorius nuogas“. Galiausiai pats sulaukė kulkos į kaklą viešoje diskusijoje: žuvo nuo savo paties paskleisto nuodo – neapykantos, išugdžiusios poliarizuotą visuomenę.
 |
| Charlie Kirkas | Gage Skidmore/flickr.com nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Ir štai čia kyla klausimas: ar mes, Lietuvoje, tikrai tokie toli nuo šitos brutualios pamokos vėzdo? Pasižiūrėkite, kaip veikia mūsų vietiniai „Kirkai“ – tariamos moralės sergėtojai, politiniai šoumenai, „humoro“ meistrai, kurių veikla yra paprasta: parodyti pirštu į kitą ir sakyti „štai jūsų priešas“.
Kai amerikiečių profesorė Stacey Patton buvo įtraukta į Kirkų sudarytą „stebimųjų sąrašą“, prieš ją užgriuvo lavina grasinimų, patyčių, rasistinių ir seksistinių įžeidimų. Laiškai, skambučiai, grasinimai nužudyti. Universitetas net siūlė apsaugą, nes buvo reali rizika, kad kuris nors „patriotas“ išeis iš savo rūsio ir ateis įgyvendinti žodžių. Skamba kaip iš filmo, bet tokia buvo jos kasdienybė.
 |
| Jonas Valaitis | Eglės Norvilytės nuotr. |
Ar Lietuvoje taip neįmanoma? Pabandykite garsiai pasakyti, kad LGBTQ+ žmonės nusipelno lygių teisių. Arba kad kultas, nukreiptas prieš feminizmą, yra idiotiškas. Arba kad „krikščioniškoji politika“ dažnai yra tik fasadas, už kurio slepiasi pyktis ir baimė. Tuomet pamatysite, kaip greitai į jus sukris „komentarų armijos“ siunčiami grasinimai, įžeidimai, prakeiksmai – viskas labai aistringai.
Ch. Kirkas savo sąrašais, pasisakymais ir politine veikla sukūrė sistemą, kuri ne tik skatino neapykantą, bet ją pavertė norma. Jo pasekėjai buvo mokomi, kad kitaminčiai yra ne šiaip žmonės, o priešai, kuriuos reikia „sutvarkyti“.
Lietuvoje tą patį daro mūsų politiniai klounai, kurie savo rinkėjams išduoda paprastą receptą: „Štai jūsų bėdų šaltinis – pabėgėliai, gėjai, feministės, liberalai, bet tik ne mes, šventieji tautos gynėjai.“
Ir tada neapykanta tampa valiuta, už kurią renkami balsai, perkamos medijų minutės, net kuriama tapatybė.
Todėl kai matau, kaip JAV žiniasklaidoje po Ch. Kirko mirties atsiranda „gedulingos“ žinutės apie „civilizuotą debatų žmogų“, man darosi nejauku. Jis nebuvo joks „diskusijų džentelmenas“. Jis buvo žmogus, kuris dešimtmečiais demonizavo kitus ir atvėrė duris smurtui. Ir jei mes, Lietuvoje, neatsimerksime, turėsime tą patį – savus „sąrašus“, savas patyčių armijas ir galų gale savas kulkas.
Normalizuota neapykanta visada grįžta bumerangu. Ir nereikia stebėtis, kai ji praryja net tuos, kurie ją augina.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net