Antradienį Vilniuje vykusiame proteste „Gėdos diena“ Laisvės partijos pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius pastebėtas pozuojantis šalia plakato, vaizduojančio objektą, primenantį vyrišką lytinį organą. Plakate – Remigijaus Žemaitaičio ir prezidento Gitano Nausėdos nuotraukos bei užrašas: „Kodėl prezidentas nusileido?“ Nors politikas pasidalijo šiuo kadru socialiniame tinkle, vėliau nuotrauka iš jo paskyros dingo. Jarmo.net kalbinta politologė Gabriele Burbulyte-Tsiskarishvili pažymi, kad tokie veiksmai gali paveikti ir politiko, ir partijos reputaciją, ir LGBTQ+ bendruomenės viešą įvaizdį.
 |
| Ši Tomo Vytauto Raskevičiaus paskyroje pasirodžiusi nuotrauka iš politiko profilio dingo | Šaltinis: „Facebook“/Tomas Vytautas Raskevičius |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Fotografija, kurioje T. V. Raskevičius kartu su kitais protesto dalyviai matomas pozuojantis šalia šio plakato, antradienį buvo publikuota politiko „Facebook“ paskyroje. Fotografijoje politikas matomas iškėlęs nykštį į viršų.
Tačiau tračiadienį, kilus diskusijoms, nuotrauka iš T. V. Raskevičiaus paskyros dingo.
Pats T. V. Raskevičius tvirtina, kad plakatas jam nepriklausė, tad viešojoje erdvėje nuskambėjęs teiginys, kad esą jis ir atvyko su šiuo plakatu, nėra tikslus.
„Jame (plakate – jarmo.net) galite pasirinkti matyti ką norite. Aš renkuosi matyti tai, kad Prezidentas du kartus išsižadėjo „Nemuno aušros“ ir du kartus nusileido, įleisdamas ją į valdančiąją koaliciją, t. y. melavo“, – viename „Facebook“ komentarų rašė T. V. Raskevičius, atmesdamas jam skriejančią kritiką.
– Kaip apskritai vertinate situaciją, kai partijos pirmininkas pozuoja prie plakato, kuris gali būti suprastas kaip vulgarus ar seksualizuotas? – jarmo.net pasiteiravo Gabrielės Burbulytės-Tsiskarishvili.
– Tai buvo pozavimas. Man atrodo, yra svarbūs keli momentai. Reikia pripažinti, kad mitinguose laikomi plakatai, vizualinė medžiaga skirta tam tikros žinutės ištransliavimui. Tai yra komunikacinė priemonė.
 |
Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili. |
Jeigu protesto akcijose, mitinguose dalyvautų atitinkamos amžiaus grupės žmonės, pripažinti radikalais, mūsų nelabai stebintų, jeigu jie pasirinktų tokią komunikaciją.
Kadangi mes kalbame apie politikus, apie partijos pirmininkus, apie politinę jėgą, kuri nėra tapatinama su radikalizmu, tai kyla klausimas, koks buvo šios siunčiamos žinutės tikslas.
Mes puikiai suprantame, kad tokie dalykai ne tik provokuoja, bet erzina dalį žmonių, tad tokiu atveju natūralu tikėtis ir atgalinės reakcijos. Taigi, kyla klausimas: viena kryptis ta, kad ištransliuoji savo pažiūras, požiūrį į vykstančius procesus, bet grįžtamoji reakcija vargu ar bus priimtina partijai ir politikui. Taigi, kyla didysis klausimas: o kam to reikėjo?
– Kokią įtaką tokia situacija gali turėti partijos ir jos pirmininko reputacijai arba populiarimu?
– Prie siunčiamos komunikacinės žinutės galima priskirti ir aprangos stilių, ir kalbėseną – tai daug sudėtinių elementų. Jie prisideda prie politikų įvaizdžio formavimo. Kada politikas užima aukštas pareigas, o partijos pirmininkas, turime pripažinti, užima aukštas pareigas, tai tas įvaizdis klijuojamas visai politinei jėgai ir politiniams rėmėjams. Reputacinis šleifas persiduoda.
Jeigu tikslas – radikalizuotis bei toliau bus prisiimta atsakomybė už priekaištus, siunčiamus partijos pirmininkui, tai tada viskas tvarkoje. Nekalbu apie etiką. Kalbu apie komunikacinį dalyką. Bet jeigu bus bandoma nusiplauti ir sakyti, kad tai vienas atsitiktinis suklydimas, tai tuomet turime pripažinti, kad apie tai nebuvo apgalvota, kad reikėtų pripažinti klaidą. Ar tai buvo etiška? Mano asmenine nuomone, tokio dalyko geriau vengti.
– Kaip toks politiko, siejamo su LGBTQ+ bendruomenės veidu – juk jis deklaruoja, kad atstovauja LGBTQ+ teises, žmogaus teises – gali paveikti visuomenės suvokimą apie LGBTQ+?
– Tai yra reputacijos pernešimas. Jeigu tai persiduoda partijai, tai persiduoda ir tai visuomenės grupei, kuriai atstovaujama. Toje visuomenės stovykloje, kuri turi neigiamą požiūrį, tas požiūris dar labiau neigiamai sustiprinamas. Vietoje to, kad būtų ieškoma kelių, kaip tą neigiamą požiūrį sumažinti, kaip ją sušvelninti, sukama provokacijos link. Kaip suprantu, šiuo metu tai dar nėra susieta su LGBTQ+ bendruomene, tai susieta su partija. Visgi tai tikrai neprisideda prie negatyvios nuomonės sumažinimo. Manau, kad derėtų anksčiau apie tai pagalvot ir tuomet grįžtame prie svarbaus klausimo, o koks gi buvo tikslas. Jeigu gavosi netyčia – negerai. Jeigu buvo numatytas specialus tikslas, tai būtų gerai žinoti, ar tikslas įgyvendintas. Man atrodo, kad jis truputėlį išslydo iš rankų.
– Ar galima sakyti, kad tokiais atvejais politikai rizikuoja nusileisti į oponentų lygį?
– Tikrai taip, aš tam pritariu. Įdomiausia, ar buvo pasversta, kad peržengus etikos ribą į neetišką veikimo lauką jėgos bus nelygios. Ana pusė, tie išreikšti homofobai turi tokį kasdienį veikimo būdą, kuris labai ištobulintas. Tad reikia pagalvoti, ar lindimas į tą sferą – pats geriausias atsakas ir geriausia veikimo priemonė. Man taip neatrodo. Turime radikaliai kalbančių politikų, bet ar kam nors pavyko juos, taikant jų pačių veikimo priemones, įveikti? Radikalai, homofobai leidžia sau peržengti etikos ribas, ant jų balansuoti, jie tai įvaldę. Taikant atgal tokias priemones ilgalaikio poveikio nebus.
– Tomas Vytautas Raskevčius sako, kad plakatas yra ne jo. Ar tokia pozicija nėra bandymas sutelkti dėmesį į smulkų netikslumą, užuot atsakius į pagrindinę kritiką dėl to, kad jis prie to plakato pozavo?
– Kiekvienas politikas turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. <...> Jis dalyvauja viešame renginyje, kuriame filmuojama, fotografuojama. Mes matėme ir tikrų žiniasklaidos atstovų, ir tų, kurie save taip įvardija. Natūralu, kad jeigu pozuoji, tai tu prisidedi prie žinutės transliacijos. Tai arba reikia gerai pagalvoti, arba atitinkamai ir veikti, jeigu jau pozuoji – pasakyti aiškiai, ryškiai savo nuomonę.