Moterų žudymas, nulemiamas jų lyties, kuris įvardijamas kaip femicidas, dalies šį rytą nuščiuvusios visuomenės akyse įgavo labai aiškius kontūrus po kruvino ketvirtadieno Kaune, kai buvo nužudytos dvi jaunos moterys.
 |
| Jonas Valaitis | Vyčio Mikašausko/jarmo.net nuotr. |
Tokie dalykai nenutinka tiesiog per naktį. Tai nėra vyrų įvykdomi moterų nužudymai iš dangaus. Tai iš lėto brendusi ir nuolat ignoruota problema, kai metai iš metų dalis politikų (ir tegul tai būna vėl ant jų sąžinės) aiškino, kad smurto lyties pagrindu nėra, o Stambulo konvencija, kuria būtų įgyvendintos labai aiškios priemonės žabojant smurtą prieš moteris, jų lūpomis buvo apipinta siaubo pasakomis apie „72 lytis“.
Lietuva tikrai labai delsia ratifikuoti Stambulo konvenciją, kol atsisakoma priemonių, kurios jau seniai pripažintos būtinos, tad mes ir tol ir toliau gyvensime realybėje, kur moterys žudomos.
Tai nėra tiesiog teorinės diskusijos, įgeidžiai kažkokios siauros grupės ar pan. Visos tokios delsimo dienos yra žuvusios jaunos moterys. Tai šeimos, kurioms šis skausmas nepasibaigs niekada. Tai visuomenė, kuri privalo nustoti apsimetinėti, kad viskas tvarkoje.
Labai užjaučiu nužudytųjų artimuosius, užjaučiu psichologinę traumą patyrusias moteris, galėjusias tapti įtariamojo aukomis. Kaip ir visas kitas, kurios kentėjo ir kenčia smurtą. Ir visus, kurie neteko artimųjų dėl tokio smurto padarinių – gyvybių nutraukimo.
Ir kartu noriu labai paraginti pagaliau pripažinti: jeigu neinvestuosime į realią, veikiančią smurto prevenciją, jeigu ir toliau pataikausime mitų kūrėjams, toks ketvirtadienis nebus paskutinis.
Ir šito mes sau nebegalime leisti.
Atskiru prašymu kreipiuosi į gerb. premjerę Ingą Ruginienę – aš labai jūsų prašau iškelti Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą ir komunikuoti taip, kad neskambėtų vėliau žiniasklaidoje antraštės „Ruginienė: visuomenė dar nėra pasiruošusi Stambulo konvencijos ratifikavimui“.
.png)