Nutinka, kad viena politiko pasakyta frazė kartais pasako daugiau apie jo mąstymo struktūrą nei ilgiausia viešųjų ryšių ekspertų sukalta programinė kalba. Krašto apsaugos ministro Roberto Kauno ironija, kad šiuo metu reikia spręsti „egzistencinius saugumo klausimus“, o tik po to bus galima „toliau diskutuoti apie lyčių skaičių ar tai, kas kuo pasijuto nubudęs“, yra būtent toks atvejis.
 |
| Jonas Valaitis | Silvestro Karčiausko/jarmo.net nuotr. |
Atrodytų, įrašas ir galėjo suktis apie režimų keliamą pavojų mūsų gyvenimams, tačiau ministras nusprendė paironizuoti: „Galiausiai, kai visi, kurie bando keisti pasaulio tvarką, bus įtikinti, kad JAV ir Europa yra pasirengusios bausti veiksmais, o ne rezoliucijomis, vėl bus galima susitarti dėl taisyklių laikymosi, gyventi taikoje ir toliau diskutuoti apie lyčių skaičių ar tai, kas kuo pasijuto nubudęs“.
 |
| Robertas Kaunas | Krašto apsaugos ministerijos nuotr. |
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nekaltas komentaras, bet tokiame pasisakyme slypi gilesnė tema – politikai visą modernios Lietuvos istoriją LGBTQ+ asmenims liepė nuolat kažko palaukti: tik tada, kai išspręsime problemą X, pakalbėsim apie tai, kuo nepatenkinti jūs.
Principu „pirma – saugumas, po to – žmogaus teisės“ konstruojama logika, leidžianti žmogaus teises nustumti į amžiną ateitį ir legitimizuojanti tolesnes homofobiškas raudas.
Primenu, kad dar XX amžiuje buvo sakoma: dabar ne laikas kalbėti apie moterų teises, juk vyksta karas, krizės, neramumai.
Vėliau: dabar ne laikas kalbėti apie rasinę lygybę, nes vyksta geopolitinė konfrontacija.
Dar vėliau: dabar ne laikas kalbėti apie mažumų teises, vėl turime ekonominę krizę.
Keista tik tai, kad tas „ne laikas“ kažkodėl niekada nesibaigia ir „jau laikas“ neprasideda.
Ministro argumentas remiasi prielaida, kad žmogaus teisės yra antraeilės svarbos klausimas. Jis prieštarauja kitam, man artimesniam argumentui: valstybės saugumas egzistuoja tam, kad būtų apsaugotos žmogaus teisės.
Jeigu valstybė saugo tik teritoriją, tai yra administracinė struktūra, o dar paprasčiau – tiesiog plika žemė. Tačiau jeigu valstybė įsipareigoja saugoti visų asmenų teises ir jų orumą, tai jau primena demokratiją.
Pažiūrėkime į Ukrainą.
Jeigu norime suprasti, kaip iš tiesų atrodo saugumo ir žmogaus teisių santykis, nereikia filosofijos vadovėlių. Užtenka pažvelgti į Ukrainos frontą.
Ten šiandien vyksta karas, kuris iš esmės yra konfliktas tarp dviejų politinių modelių: autoritarinės imperijos ir demokratinės valstybės.
Ir štai paradoksas – būtent šis karas labai aiškiai parodė, kad žmogaus teisės nėra „vėlesnių laikų diskusija“.
Ukrainos kariuomenėje tarnauja tūkstančiai LGBTQ+ žmonių. Kai kurie analitikai sako, kad jų gali būti nuo 5 iki 10 procentų visose ginkluotose pajėgose.
Tai dešimtys tūkstančių karių. Dronų pilotai, artileristai, medikai, pėstininkai. Tai žmonės, kurie daro tą patį, ką daro visi kiti kariai – gina savo šalį.
Tačiau tuo pat metu jie susiduria su keistu paradoksu. Jeigu toks karys žūsta ar sunkiai sužeidžiamas, jo partneris dažnai net neturi teisės priimti sprendimų ar organizuoti laidotuves, nes Ukrainoje tos pačios lyties partnerystė dar nėra teisiškai pripažinta.
Įsivaizduokime situaciją: žmogus gina valstybę, bet valstybė iki galo nepripažįsta jo šeimos. Ir vis dėlto jis lieka fronte.
Dar įdomesnis yra geopolitinis šios diskusijos aspektas. Rusijos propaganda nuolat tyčiojasi iš Vakarų sakydama, kad demokratijos yra silpnos, nes jos kalba apie žmogaus teises, lyčių lygybę ar mažumų apsaugą. Kitaip tariant, Kremlius bando įtikinti, kad laisvė silpnina valstybę.
Bet Ukrainos karas parodė priešingai. Demokratinės visuomenės turi vieną labai svarbų pranašumą: jos sukuria pilietinį lojalumą. Žmonės jaučiasi valstybės dalimi, todėl ją gina.
Kol demokratijos remiasi priklausymo jausmu, autoritarinės sistemos remiasi baime. Tai fundamentaliai skirtingi motyvaciniai mechanizmai.
Dar viena problema, slypinti ministro komentare, yra labai sena militaristinė iliuzija, kad kad kariuomenė privalo būti homogeniška.
Istoriškai tai buvo siejama su siauru kario modeliu: jaunas heteroseksualus vyras, kuris atitinka tradicinį vyriškumo idealą.
Tačiau sociologiniai tyrimai apie Europos kariuomenes rodo, kad šis modelis yra socialinė konstrukcija, o ne biologinė būtinybė. Karinės institucijos nuolat keitėsi kartu su visuomene: integravo moteris, etnines mažumas, o vėliau ir asmenų grupes, skiriamas seksualinės orientacijos pagrindu.
Mano vertinimu, jeigu politikai pradeda priešinti saugumą ir žmogaus teises, jie iš esmės daro tai, ko labai norėtų autoritariniai režimai, t.y. lemia situacijas, kai demokratija pati abejoja savo vertybėmis.
Nors būtent šios vertybės yra priežastis, kodėl demokratinės valstybės apskritai ginamos.
Kai Ukrainos kariai – heteroseksualūs, gėjai, lesbietės ar biseksualūs – stovi išvien gindami valstybę, jie nekuria jokios „gender ideologijos“. Šie žmonės gina valstybę, kuri bent jau siekia būti tokia, kurioje kiekvieno žmogaus gyvybė ir orumas turi vertę. Ir būtent dėl to tokia valstybė verta būti ginama.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)