JARMO.NET
Šis turinys skirtas tik pilnamečiams asmenims
Straipsnyje gali būti aptariamos jautrios temos, skirtos tik 18-kos m. ar vyresniems skaitytojams.
Patvirtinimas įsimenamas šioje naršyklėje ribotą laiką.
Šiomis dienomis skaičiau rusakalbės žurnalistės Dianos Charlamovos straipsnį, palaikantį lygias teises LGBTQ+ žmonėms (žr. čia: „Когда политикам больше нечего предложить, они начинают во всем винить геев“). Autorė taikliai ir glaustai atrėmė pagrindinius socialinius homofobų argumentus. Tačiau nuo religinių argumentų ji tiesiog nusisuko.
 |
| Asociatyvi Ricky Esquivel / pexels.com nuotr. |
Tai visiškas nesupratimas, kaip veikia viešoji diskusija pasaulietinėje demokratijoje.
Pasaulietinėje valstybėje tikintieji turi tokią pačią teisę dalyvauti dialoge, kaip ir netikintieji. Jie turi tą pačią prieigą prie rinkimų instrumentų, kuriais nustatomos bendros visuomenės gyvenimo taisyklės. Dėl šios priežasties religiniu pagrindu grįsta homofobija yra lygiai taip pat pavojinga, kaip ir pasaulietinė.
Čia reikia padaryti nuoseklų pasirinkimą: arba išvis neįsitraukti į diskusiją, iš aukšto laikant oponentų argumentus stokojančiais logikos, arba, jei jau įsivėlei, dekonstruoti pačias jų pozicijos prielaidas.
Galų gale, kuo tikinčiam žmogui frazė „Dievo egzistavimas neįrodytas“ iš esmės skiriasi nuo frazės „visuomeninė žala dėl teisių lygybės neįrodyta“? Diskusijos rėmuose – niekuo.
Tam, kad nereikėtų raustis kiekvienoje homofobų pamėgtoje Biblijos eilutėje, pasaulietiniams autoriams galima rekomenduoti vieną bendrą, bet fundamentalų kontrargumentą.
Antikoje ir Viduramžiuose seksas buvo vertinamas kitomis kategorijomis: ne pagal biologinę partnerio lytį, o pagal socialinį statusą, galią ir vaidmenį (aktyvų ar pasyvų) pačiame akte.
Literalizmo loginė aklavietė
Kadangi kvyr-afirmatyvūs teologai tas pačias eilutes supranta kitaip, tampa akivaizdu: homofobija slypi ne pačiame Rašte, o jo interpretacijoje. Ir mes turime tvirtą mokslinį pagrindą teigti, kad homonegatyvus senųjų tekstų supratimas yra iš anksto klaidingas.
Istorijos mokslas seniai nustatė: senovės autoriai nemąstė binarinės lyties kategorijomis, o „seksualinės orientacijos“ sąvoka jiems buvo iš principo nepasiekiama. Net tie Biblijos aktai, kurie išoriškai mums atrodo homoseksualūs, savo vidine prasme atkartojo patriarchalinę skirtingų lyčių hierarchiją, kur vienas iš partnerių tiesiog imitavo pasyvų moterišką vaidmenį.
Biologinio lyčių binariškumo ir žmonijos skirstymo į hetero bei homo samprata – tai ne amžinas gamtos dėsnis, o nesenas Modernybės epochos išradimas. Antika ir Viduramžiai gyveno visiškai kitoje koordinačių sistemoje.
Monoseksualus modelis: moteris kaip nepakankamai išsivystęs vyras
Kaip savo fundamentalioje studijoje „Making Sex“ (lt. „Lyties kūrimas“) įrodo istorikas Thomas Laqueuras, iki pat XVIII a. pabaigos medicinoje ir filosofijoje dominavo monoseksualus (vienos lyties) modelis.
Pasak Aristotelio ir Galeno, moteris nebuvo laikoma priešinga lytimi. Ji buvo suvokiama kaip biologiškai „nepakankamai išsivystęs“ vyras, o anatominiai skirtumai buvo aiškinami tiesiog „metabolinės šilumos“ trūkumu, dėl kurio jos lytiniai organai liko viduje, o neišėjo į išorę. Šis natūraliosios filosofijos paklusnumo modelis buvo organiška tiek Biblijos tekstų, tiek Viduramžių kanonų dalis.
Senovės autoriai nieko nežinojo apie „seksualines orientacijas“. Šis terminas ir pati įgimtos tapatybės koncepcija, kaip parodė Michelis Foucault „Seksualumo istorijoje“, buvo sukonstruoti psichiatrijos tik XIX a. pabaigoje.
Antikoje ir Viduramžiuose seksas buvo vertinamas kitomis kategorijomis: ne pagal biologinę partnerio lytį, o pagal socialinį statusą, galią ir vaidmenį (aktyvų ar pasyvų) pačiame akte.
Šis mechanizmas išsamiai išanalizuotas Davido Halperino tyrime „One Hundred Years of Homosexuality“ (lt. „Šimtas homoseksualumo metų“).
Autorius patvirtina, kad šiuolaikinė binarinė logika praeities žmonėms būtų buvusi visiškai nesuvokiama.
Pasyvumo draudimas ir hierarchijos griovimas
Homofobams įprastas Kunigų knygos 18:22 eilutės vertimas gerai iliustruoja šią senovės logiką: „Nesugulk su vyriškiu kaip su moterimi: tai pasibjaurėjimas“.
Atkreipkite dėmesį į patį patikslinimą: ne šiaip tabu seksui tarp vyrų, o būtent reikalavimas negulti „kaip su moterimi“.
Senovės sampratoje vyrui, kaip pilnaverčiam pirmarūšiam žmogui, buvo žeminama ir įžeidžiama lovoje ir sociume elgtis kaip „nepilnaverčiam, nesubrendusiam žmogui“, t. y. pasyviai arba priimančiojo vaidmenyje.
Sodomija ir „nuodėme prieš prigimtį“ šimtmečius buvo vadinamas būtent šios griežtos socialinės galios hierarchijos pažeidimas, net jei tai vykdavo teisėtoje heteroseksualioje santuokoje.
Pavyzdžiui, homofobų mėgstamas žodis arsenokoitēs iš Pirmojo laiško korintiečiams (6:9), kuris šiandien neapgalvotai verčiamas kaip „homoseksualai“, šventojo Konstantinopolio patriarcho Jono Pasninko kanonuose naudojamas stebėtiname kontekste. Patriarchas tiesiogiai nurodo, kad „arsenokoitijos“ nuodėmę kai kurie vyrai sugeba padaryti savo teisėtų žmonų atžvilgiu.
„Εἴ τις ἄνδρα ἢ γυναῖκα ἀρσενοκοίτῃ, ἔτη ἑπτὰ μετανοείτω.“ (PG 88, 1836) (Jei kas nors arsenokoitiją darys su vyru ar su moterimi, tepaštaraus septynis metus.)
„Ὁ μετὰ τῆς ἰδίας γυναικὸς ἀρσενοκοιτήσας, ἔτη δύο μετανοείτω, τρεῖς κύκλους μετάνοιαν ποιούμενος καθ’ ἕκαστον ἔτος.“ (PG 88, 1852) (Kas darys arsenokoitiją su savo paties žmona, tepaštaraus dvejus metus, kasmet atlikdamas tris atgailos ciklus.)
„Τὸ μέντοι τῆς ἀρσενοκοιτίας μῦσος πολλοὶ καὶ μετὰ τῶν γυναικῶν αὐτῶν ἐκτελοῦσιν“ (PG 88, 1896) (Tačiau arsenokoitijos bjaurastį daugelis daro net su savo pačių žmonomis.)
Šaltinis: Canones Iohannis Nesteutes (Ἰωάννου τοῦ Νηστευτοῦ Κανόνες), PG 88, 1833–1870 (Patrologia Graeca).
XV a. italų dominikonų pamokslininkas Gabrielis Barletta, smerkdamas vyrus, santykiaujančius su savo žmonomis „neteisingose“ pozicijose, šaukė iš sakyklos: „O, kiek sodomitų, o, kiek niekšų!“ (lot. O quot sodomitae, o quot ribaldi!)
Ir toliau jis techniškai paaiškino, kad sodomija laiko sugyvenimą su žmona, kai moteris yra viršuje (mulier super virum).
Šią tezę vėliau užfiksavo prancūzų pranciškonas Jean Benedicti savo vadove nuodėmklausiams „La Somme des péchez“ (1584 m.), kur raitelio poza buvo besąlygiškai smerkia kaip priešgamtinė sodomijos praktika, griaunanti Dievo tvarką.
Didžiausi katalikybės autoritetai – Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis – poziciją „moteris viršuje“ priskyrė tai pačiai kategorijai kaip vienalyčiai aktai ir santykiavimas su gyvuliais.
Pagal jų logiką, Dievas sukūrė vyrą aktyvų (formos nešėją), o moterį pasyvią (materiją), ir vaidmenų apvertimas buvo maištas prieš visatos sumanymą. O garsiojoje Vormso Burchardo penitencialijoje (XI a.) už tai, kad žmona atsigulė ant vyro viršaus, prisiimdama aktyvų vaidmenį, buvo skiriamas griežtas daugiausia dienų pasninkas prie duonos ir vandens.
Kosminis vyro sėklos statusas
Antroji priežastis, kodėl senovės autoriai taip įnirtingai tabuizavo tokius aktus, buvo jų embrionologijos supratimas. Tuo metu niekas nežinojo apie kiaušialasčių egzistavimą ir apie tai, kad vaikas gauna pusę genetinės informacijos iš motinos. Naturfilosofija teigė, kad vyro sėkla – tai jau paruoštas potencialus žmogus, turintis sielą ir formą, o moters kūnas yra tik pasyvi dirva, inkubatorius.
Todėl bet koks sėklos išsiliejimas ne tam skirtose įsčiose viduramžių teologų buvo suvokiamas kaip potencialios gyvybės sunaikinimas, faktiškai – kaip Dievo kūrimo plano sabotažas.
Būtent todėl Tomas Akvinietis „Teologijos sumoje“ („Summa Theologiae“) išrikiuoja šiuolaikiniam žmogui šokiruojančią hierarchiją: jam „nuodėmė prieš prigimtį“, kuriai jis priskyrė masturbaciją, vienalyčius aktus ir raitelio poziciją, kai sėkla, viduramžių gydytojų nuomone, ištekėdavo atgal dėl gravitacijos, yra blogesnė ir sunkesnė už išžaginimą ar kraujomaišą. Išžaginimo atveju sėkla patenka ten, kur reikia, ir pastojimas yra įmanomas, o „nuodėmės prieš prigimtį“ atveju žmogus tyčia paverčia vyro sėklą bevaisė, maištaudamas prieš Dievo biologinę tvarką.
.png)
Senovės tekstų autoriai buvo savo laiko vaikai ir mąstė jiems prieinamos naturfilosofijos rėmuose.
Išvada
Taip, Rašto autoriai ir Viduramžių bažnytiniai kanonai smerkė vienalyčius aktus. Bet ne todėl, kad juos atliko du tos pačios lyties žmonės šiuolaikine prasme.
Aktas buvo laikomas nuodėmingu, jei vyras savanoriškai „feminizavo“ save, prisiimdamas pasyvų vaidmenį ir griaudamas socialinę hierarchiją, arba jei lėmė sėklos išsiliejimą pro šalį, kas buvo prilyginama potencialaus žmogaus sunaikinimui.
Abu šie vertinimai remiasi ne Dievo apreiškimu, o iki-mokslinėmis, archajiškomis sampratomis apie biologiją ir sociumą. Senovės tekstų autoriai buvo savo laiko vaikai ir mąstė jiems prieinamos naturfilosofijos rėmuose.
Tačiau mes esame šiuolaikinio gamtos mokslo amžininkai. Mes žinome, kaip sutvarkyta genetika, kaip vyksta apvaisinimas ir kokia yra psichologinė asmenybės struktūra. Ir mes esame pašaukti formuluoti savo etinius vertinimus remdamiesi šiuolaikiniu moksliniu pasaulio vaizdu, o ne viduramžių scholastų baimėmis dėl gravitacijos ar vyriško dominavimo praradimo.
Krikščionys turi tik dvi universalias priežastis smerkti seksualinį aktą: kai jis yra stabmeldystės dalis arba kai jis atliekamas už įsipareigojimų ribų (paleistuvystė ir svetimavimas). Nei viena iš šių priežasčių nėra susijusi su biologine partnerių lytimi. Krikščioniškoji etika šias nuodėmes laiko vienodai nepriimtinomis tiek homoseksualioms, tiek heteroseksualioms poroms.
Ir jei mūsų visuomenė nuspręstų tapti ne stichiškai, o sąmoningai krikščioniška – išstudijavusi savo pačias tradicijos istoriją ir atskyrusi amžinąjį Apreiškimą nuo senovės naturfilosofijos sluoksnių, – ji antrą klausimą išspręstų labai paprastai, kreipdamasi į kvyr bendrapiliečius žodžiais: „Štai jums teisėtas santuokos institutas – saugokitės paleistuvystės! Nes geriau tuoktis, negu degti (1 Kor 7, 9)“.
Bet jei visuomenė tai supras, kuo tuomet teliks manipuliuoti politikams populistams?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net