JARMO.NET
Šis turinys skirtas tik pilnamečiams asmenims
Straipsnyje gali būti aptariamos jautrios temos, skirtos tik 18-kos m. ar vyresniems skaitytojams.
Patvirtinimas įsimenamas šioje naršyklėje ribotą laiką. Tai nėra oficiali asmens amžiaus patikra.
Praėjo daugiau negu vieni metai nuo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio, padėjusio tašką Grigaliūnų šeimynos byloje ir pasiuntusio Vidantą Grigaliūną atlikti 5-erių metų laisvės atėmimo bausmės.
 |
| Asociatyvi Habibe Yüksel / pexels.com nuotr. |
.png)
Apie svarbius bylos ypatumus pakalbinome nukentėjusiesiems atstovavusį advokatą bei specialistę, Kauno apygardos teismo psichologę Kristiną Savickaitę.
Nukentėjusiųjų atstovas: „Byla išskirtinė iki pat dabar“
Kaip minėjo nukentėjusiųjų atstovas, šios bylos nagrinėjime jį labiausiai stebino tai, kad ilgamečiai mažamečių bei nepilnamečių vaikų globėjai Grigaliūnai sulaukė gausaus visuomenės palaikymo, nors dėl seksualinės prievartos prieš mažametes (vėliau – nepilnametes) mergaites buvo surinkti patikimi įrodymai, o garbaus amžiaus sulaukusiems sutuoktiniams pateikti kaltinimai.
„Problema ta, kad šeimyna buvo gerai užsirekomendavusi, veiklą vykdė daugelį metų. Į jos veiklą buvo įsitraukę globėjų Grigaliūnų giminės bei kiti žmonės. Jie apie patirtą seksualinį smurtą prieš mažametes ir nepilnametes mergaites nieko nepapasakojo. Vienas ne toks artimas kaltinamųjų giminaitis buvo kaltinamas žinojęs apie V. Grigaliūno daromus nusikaltimus, tačiau apie juos nepranešęs. Šio vyriškio kaltė dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 238 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo įrodyta, jam skirta bausmė, tačiau bylą toliau nagrinėjant apeliacine tvarka, žmogus mirė, todėl baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nutrauktas“, – pasakojo advokatas.
Deja, Dalia sulaukė ne tik pačių Grigaliūnų, bet ir juos pažįstančių žmonių pasmerkimo, apkalbų ir netgi šmeižto.
Advokatas minėjo, kad labiausiai sukrėtė tai, kad apie sutuoktinio daromas nusikalstamas veikas, pasak nukentėjusiųjų, G. Grigaliūnienė žinojo, tačiau dėl visko kaltino pačias globotines, kurios tuo metu buvo be artimųjų globos likę socialiai bei emociškai pažeidžiami vaikai.
Dėl vienos iš nukentėjusiųjų užgauliojimo, psichologinio gniuždymo G. Grigaliūnienė buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 163 straipsnio 1 dalį. Jai skirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiosios. Dėl to, kad moteris nepranešė apie V. Grigaliūno neteisėtus veiksmus globotinių atžvilgiu, ji negalėjo būti teisiama, kadangi Baudžiamajame kodekse numatyta, kad už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.
„Matėsi, kad daugiausiai prievartos patyrusi mergaitė, vykstant teismo procesui, jautėsi itin pažeidžiama. Džiaugiuosi, kad ikiteisminį tyrimą atlikusių Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnų bei valstybinį kaltinimą byloje palaikiusios Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės puikiu darbu. Juk Grigaliūnai ėmėsi visų įmanomų gynybos veiksmų“, – dalijosi pastebėjimais nukentėjusiųjų atstovas.
Advokatas, paklaustas, kodėl kiti globotiniai nesikreipė į teisėsaugą dėl nuteistojo V. Grigaliūno veiksmų, atsakė: „Dalis apklaustų buvusių globotinių ar tų, kurie komentavo po spaudos pranešimais, manė, kad nukentėjusiosios meluoja, nes nesusidūrė su tuo patys, nesuvokė nusikaltimų padarymo aplinkybių. Dar kiti – globėjų įtakoje likę vaikai. Panašu, kad V. Grigaliūnas buvo teisinamas dėl savo įvaizdžio – teisme pažiūrėjus į V. Grigaliūną, susidarydavo įspūdis, kad jis – tiesiog geras senukas. Jis – lyg chrestomatinis pavyzdys, kaip turėtų atrodyti kaltinamasis, kuris kaltinamas nepagrįstai. O tiesa vis tik buvo kitokia... Išnagrinėtoji byla išskirtinė iki pat dabar, nes iš kaltinamųjų ir juos palaikančiųjų pusės buvo jaučiamas pasipriešinimas viso proceso metu, o V. Grigaliūną dėl globotų mergaičių žaginimo, seksualinio mažamečių prievartavimo kaltu pripažino net trys teismai – Panevėžio apygardos, Lietuvos apeliacinis ir Aukščiausiasis Teismas.“
 |
| Asociatyvi LAT nuotr. |
Apie prievartą liudijo šešios buvusios globotinės
Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama neviešuose teismo posėdžiuose, todėl dėl nukentėjusiųjų teisėtų interesų ne apie visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes yra etiška kalbėti.
Dalis nusikaltimų padarymo aplinkybių buvo aptartos spaudos publikacijose jau anksčiau.
Paminėsime tik pagrindinius faktus. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šešios Grigaliūnų globotinės smurtą šeimynoje patyrė laikotarpiu nuo 2009 iki 2016 m. Apie tai, kas vyko už uždarų pavyzdine laikytos šeimynos durų, prabilo mergina, kuri jau gyveno savarankiškai, nebe šeimynoje.
Dalia (vardas pakeistas) ieškojo psichologinės pagalbos. Per individualią psichoterapeuto konsultaciją Dalia prasitarė mačiusi, kad su jos tuo metu mažamete seserimi Jurga (vardas pakeistas) lytiškai santykiavo jų abiejų globėjas V. Grigaliūnas.
Pagal bylos duomenis, Jurgai tuo metu buvo apie 13 metų. Dalia tarėsi su psichoterapeutu dėl kreipimosi į policiją, o vėliau ir pranešė apie vaikystėje patirtus išgyvenimus.
Deja, Dalia sulaukė ne tik pačių Grigaliūnų, bet ir juos pažįstančių žmonių pasmerkimo, apkalbų ir netgi šmeižto. Dalia ir Jurga vadintos psichiškai nesveikomis, kaltintos noru pasipelnyti, ieškota įvairių jų trūkumų.
Pirmoje apklausoje V. Grigaliūnas savo kaltę iš dalies pripažino, tačiau nurodė, kad Jurga pati pasiūlė lytiškai santykiauti. Vėlesnėse apklausose V. Grigaliūnas kaltės nepripažino visiškai, sakė, kad pirmoje apklausoje save apkalbėjęs, nes esą labai norėjęs ištrūkti į laisvę iš areštinės, jautęs spaudimą iš pareigūno.
Savo kaltės, kad žinodama apie savo vyro netinkamą elgesį, psichologiškai gniuždė globotines, nepripažino ir G. Grigaliūnienė. Ji neigė ką nors žinojusi apie V. Grigaliūno „pasismaginimus“ su mažametėmis ir nepilnametėmis globotinėmis.
Byloje nustatyta, kad V. Grigaliūnas bandė atsegti miegančios mažametės globotinės kelnių užtrauktuką, maudėsi nuogas vaikų akivaizdoje, žnaibė ir suduodavo per sėdmenis mergaitėms.
Gyvenimas Grigaliūnų globotiniams nebuvo saldus ir dėl kitų dalykų: skurdaus valgiaraščio, miegojimo ant grindų, nepriežiūros, itin mažų dienpinigių, nors dokumentuose viskas atrodė puiku.
Globotinių vardu buvo išimtos banko kortelės, tačiau vaikai neturėjo galimybės jomis naudotis. Nežinia kur nukeliavo ir į policiją besikreipusios Dalios kaupiamojo gyvybės draudimo pinigai.
Dalia apklausose sakiusi, kad į policiją kreipėsi todėl, kad siekė apsaugoti kitus šeimynoje augančius vaikus. V. Grigaliūnas globotinėmis esą domėdavęsis tol, kol jos tapdavo pilnametėmis.
Šeimynoje per visą jos gyvavimo laikotarpį buvo globoti apie 50 vaikų. Apie patirtą prievartą liudijo šešios buvusios globotinės, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek jų tokių, sužalotų, buvo iš viso.
 |
| Asociatyvi „NJ Lanzaderas“ / pexels.com nuotr. |
Psichologės požiūris
Atsakyti į keletą klausimų paprašėme Kauno apygardos teismo psichologės Kristinos Savickaitės, kurios viena iš funkcijų – dalyvauti mažamečių bei nepilnamečių apklausose teisme.
Psichologė sutiko pakomentuoti bendrais bruožais, nesusipažinusi su bylos medžiaga.
– Kokios, jūsų kaip psichologės manymu, yra priežastys, kad nusikaltėlius užstoja jų buvę globotiniai, kiti asmenys, nors įrodymai dėl nusikaltimų padarymo būna surinkti? Atrodo, smerkiančių kartais būna mažiau nei teisinančių...
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai į šį klausimą. Dažnai susiformavusį požiūrį lemia ankstesnė gyvenimo patirtis, buvę pozityvūs santykiai, galimai ir nepasitikėjimas teisėsauga.
Tikėtina, jog anksčiau nusikaltėlis galėjo elgtis pozityviai, gal net kitiems „parodyti“, jog taip elgiasi, taip užsitarnavo kitų teigiamą požiūrį į jį ir pasielgus nepriimtinai, sunku patikėti tuo, jog tas pats, toks „geras, visuomeniškas, pozityvus žmogus“ galėjo nusikalstamai pasielgti. Juk žmonės, kurie vertina kito elgesį, nebuvo tose smurtinėse situacijose ir nematė to, kas ten vyksta. Tai gali lemti įsivaizdavimą, jog to ir nebuvo.
Neįsivaizduojama to paties asmens skirtingose situacijose elgiantis priešingai. Nusikaltimo nematymui padeda ir neigiamas požiūris į vaikus, jų elgesį ir galimybę pameluoti be jokios atsakomybės.
– Kodėl nukentėjusieji vaikai nuo smurto kreipiasi pagalbos į teisėsaugą ne iš karto? Kodėl prabylama tik po kurio laiko?
– Labai dažnai nukentėję jauno amžiaus asmenys ieško pagalbos ne iš karto, o praėjus kažkuriam laikui arba visai nesikreipia.
Priežastys dėl to yra įvairios: pirmiausia vaikas nesuvokia, kad jam padaryta nusikalstama veika, dėl kurios jis gali kreiptis į teisėsaugos institucijas. Dažnai toks asmuo supranta, kad tai, kas vyko, nėra gerai, jam nepatiko, bet jis nesuvokia, kad yra nukentėjęs. Be to, gali suprasti, kad ir pats „kaltas“ dėl to, kas vyko:„neklausiau“, „nesitvarkiau“, „nedariau namų darbų“, „gavau blogą pažymį“ ir kt.
Smurtinis elgesys vaiko atžvilgiu gali atrodyti kaip bausmė už jo pačio elgesį. Tai ypač būdinga jaunesnio amžiaus vaikams.
Čia pakiša koją ir visuomenėje vis dar gajos nuostatos, stigmatizacijos, ypač būdingos mažesnėse vietovėse, jog reikia bausti už blogą elgesį. Tai vis dar laikoma norma.
Antra, reikia turėti pakankamai žinių apie pagalbos galimybes. Vaikas nėra mažas suaugęs, kuriam prieinama visa reikalinga informacija. Suaugęs dažnai nežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje sudėtingoje situacijoje, o mes kalbame apie vaikus, turinčius mažai gyvenimiškos patirties.
Be to, tam, kad galima būtų ieškoti pagalbos, reikia turėti artimą asmenį, kuriam galima papasakoti apie jautrią, žeidžiančią, skausmingą situaciją. Reikia turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O jei vaikas auga šeimynoje, kurioje asmenys nėra tikrieji jo šeimos nariai? Visi svetimi, dalis iš jų nusiteikę priešiškai, nepatikimi. Kas tada?
Sunkiausia prabilti ir tam reikia vidinės stiprybės, nes reikia kalbėti apie visuomenėje nepriimtinus dalykus, apie tai, apie ką taip atvirai nekalbama. O jei kalbama, tai su gėdos jausmu, daug nutylima.
Vaikų, paauglių, patyrusių seksualinę prievartą, realybės suvokimas pakinta: vaikas nuvertina save, pasaulį ima suvokti kaip priešišką jam, atsiranda nesaugumo jausmas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, sutrinka jo tarpusavio ryšiai, ypač ryšiai su priešinga lytimi. Stabdo galėjimą papasakoti ir baimė. Ji būdinga smurtui šeimoje. Vienatvės baimė, viešumas, gėda ir daug daugiau.
Ilgesnį laiką emocinį smurtą patyręs vaikas vis rečiau laisvai išsako savo nuomonę; yra nuolat įsitempęs; nuolat atsiprašinėja, nesvarbu, nusižengęs ar ne; visur ir visada jaučiasi nesaugus, nepasitiki savo jėgomis, vertinimais, supratimu; netiki, kad pats ką nors sugeba, jaučiasi lengvai pažeidžiamas, yra neryžtingas, nedrąsus; dažnai būna liūdnas; bijo kitų žmonių, bijo draugauti; dažnai jaučiasi vienišas.
Baimė verčia asmenį ištverti ir priprasti prie smurto. Baimė, gal net ir grasinimai. Vaikas buvo baudžiamas, turėjo smurtinės patirties, tai kas bus, jei apie tai papasakos?
Neigiamos patirtys padeda susitaikyti su neigiama, skausminga realybe ir padeda tylėti. Kai kalbame apie seksualinį smurtą, reikėtų nepamiršti ir to, kad vaikas neturi tokios patirties, dažnai ir nežino įvairių su tuo susijusių dalykų ir nesupranta, kas vyksta, kokie veiksmai atliekami su juo.
Tik aktyvėjant socialinei ir psichinei brandai, pradeda suvokti, kas ten buvo, suprasti seksualinio pobūdžio veiksmus. Tai padaro įtaką vėlesniam nusikaltimo atskleidimui, dažnai lemiantį ir neigiamai iškreiptą požiūrį į tokio nusikaltimo auką.
– Kas gali vykti nuteistojo dėl prievartos prieš mažametes mergaites žmonos galvoje, kad ji iš pradžių apsimeta nematanti, kas vyksta panosėje, po to visaip ieško išteisinimo, įvardinkime, pedofilui?
– Normalu nenorėti matyti to, kas yra baisu. Ir kai pasirenkamas atsiribojimas, taip apsaugant save nuo tų baisumų, nes prievarta, ir dar prieš vaikus, yra labiausiai smerktinas nusikaltimas visuomenėje, tada galima ir „nepastebėti“, kad vyksta labai blogi dalykai, ir jie vyksta visai čia pat, artimoje aplinkoje. Nes jei pamatysiu, reikia žinoti, ką su tuo darysiu toliau.
Dažnai būna taip, jog prievartautojas yra vienintelis šeimos išlaikytojas, fizinis ir finansinis ramstis, be kurio moteris neįsivaizduoja tolesnio jau nusistovėjusio, dažnai patogaus gyvenimo, kuris išaiškėjus nusikaltimui grius.
Liūdnas gyvenimo saulėlydis
1997 metais G. Grigaliūnienė Lietuvos Respublikos Prezidento buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, o 2014-aisiais Panevėžio rajono savivaldybė jai suteikė rajono garbės pilietės vardą.
Šiuo metu Prezidento apdovanojimo buvusi ilgametė vaikų globėja yra netekusi.
Iš savivaldybės nuomotas namas, kuriame gyveno globotiniai, pardavinėjamas aukciono būdu.
Aukcionas skelbtas ir prieš metus, ir turėtų vėl vykti po keleto dienų. Panašu, kad galimus pirkėjus atbaido tamsi šeimynos istorija bei tai, kad namas sujungtas su Grigaliūnams priklausančiu statiniu.
Abu nuteistieji šioje byloje – bebaigiantys aštuntąją dešimtį...