Kova dėl gydymo nuo ligos, kurios nėra: mėginamai „pakeisti" seksualinę orientaciją - nesėkmingi

2018 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele duomenimis, apie 700 tūkst. LGBT žmonių Jungtinėse Valstijose kuriuo nors gyvenimo etapu buvo taikyta vadinamoji konversijos terapija (nuo angl. conversion – pakeitimas, atvertimas). Beveik pusė jų tuo metu buvo nepilnamečiai. Skaičiuojama, kad valstijose, kuriose ši praktika yra vis dar leidžiama, tokios terapijos poveikį patirs dar apie 80 tūkst. paauglių (13 – 17 m.): 20 tūkst. pateks pas licencijuotus sveikatos priežiūros specialistus, o kiti gaus šias paslaugas iš religinių organizacijų, kur apie 38 tūkst. liks licencijų neturinčių „terapeutų“ rankose.

Orientacijos pakeisti mokslui nepavyksta | Asociatyvi Harry Quan/Unsplash nuotr.


Jūratė Griškėnaitė

vertėja


Pastaruoju metu taikoma konversijos terapija dažniausiai vyksta pokalbių forma, kuriais siekiama pakeisti mąstymo modelius ir performuoti geismą, tam kartais pasitelkiant hipnozę. Kai kuriais atvejais taikomas pasibjaurėjimo sukėlimo metodas, kai susijaudinus nuo erotinių vaizdų arba minčių, sukeliamas pykinimas, vėmimas, skausmas arba naudojamas elektrošokas. Pasitaikė atvejų, kai lytinį potraukį siekta sumažinti hormoniniais vaistais.
 
2009 m. Amerikos psichiatrų asociacijos darbo grupė įvertino 1960 – 2007 m. atliktus tyrimus ir paskelbė išvadą, kad religinių organizacijų aktyviai propaguojami homoseksualios orientacijos keitimo metodai neturi tvirtų veiksmingumo įrodymų. 


Konversijos terapijas skatina kai kurios religinės bendruomenės |  Asociatyvi James Coleman/Unsplash nuotr.


Rasti vos 83 tyrimai, iš kurių didžiojoje daugumoje nesugebėta įrodyti, kad taikant aprašytus metodus pasiekiama užsibrėžtų tikslų. Didelė dalis aprašytų studijų atliktos tiriamojo laikotarpio pradžioje, kai dalyvavimas terapijoje buvo prievartinis, įpareigojus teismui. Naujesni tyrimai buvo kokybiniai, paremti subjektyviu dalyviu vertinimu. Išliekantis rezultatas aprašomas kaip retas, dalyviai po intervencijų ir toliau pranešė apie nepasikeitusį potraukį tai pačiai lyčiai. Tarp metodų nepageidaujamų poveikių nurodomas lytinio potraukio praradimas, nerimas, depresija ir polinkis į savižudybę.

Asociatyvi Kyle Broad/Unsplash nuotr.


Įvairių formų konversijos terapijos populiarinimo banga kilo kaip atoveiksmis judėjimui, siekusiam pašalinti homoseksualumą iš JAV Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovo (DSM). Amerikos psichiatrų asociacijoje (APA) šis sprendimas buvo priimtas 1973 m. 

Konservatyvių pažiūrų religinės organizacijos, tokios kaip „Exodus International“ (1983 m. pradėjusi veiklą Europoje nuo Nyderlandų, o 2004 m. išaugusi į „Exodus Global Alliance“) ir „Focus on the Family’s Love Won Out“, toliau tvirtino priešingai ir teigė taikančios veiksmingus metodus bei pasiekiančios rezultatų. Kokybiniai tyrimai su tokių organizacijų veikloje dalyvavusiais homoseksualiais žmonėmis rodė, kad nedidelei daliai (pvz. apie 15 proc.) pavyksta pakeisti lytinę orientaciją, tačiau paprastai kritikai durdavo pirštu į metodologines problemas, pvz. finansinę tyrimų dalyvių naudą. 

„Exodus International“ veiklą baigė 2012 m., kai tuometinis organizacijos vadovas Alanas Chambersas viešai pareiškė, kad pastangos pakeisti lytinę orientaciją yra neveiksmingos, o 99,9 proc. homoseksualių žmonių taip ir nesulaukia žadėto rezultato. Įvairios religinės organizacijos veikia toliau JAV ir Europoje, nors siūlomų programų pavadinimai pakito.

LGBTQ+ paaugliai 8 kartus dažniau bando nusižudyti, yra 6 kartus labiau linkę į sunkią depresijos formą | Asociatyvi Fernando Cferdo/Unsplash nuotr.
 
1992 m. keletas su APA priimtu sprendimu nesutikusių psichiatrų įkūrė NARTH – Nacionalinė homoseksualumo tyrimų ir terapijos asociaciją. Steigėjai teigė, kad šio su religinėmis organizacijomis nesusijusio darinio tikslas – skatinti dialogą apie homoseksualumą. Asociacija nutraukė veiklą dėl finansinių problemų, o nuo 2014 m. tęsia veikla kitu pavadinimu, teigdama, kad siekia teikti pagalbą asmenims, nenorintiems susitaikyti su savo homoseksualumu.
 
Koversijos terapijos gynėjai savo argumentuose dažnai naudoja Roberto Spitzerio 2003 m. tyrimą, aprašytą žurnale „Archives of Sexual Behaviour“, kuriame psichiatras teigė esą dalis žmonių gali pakeisti savo lytinę orientaciją. Šis jo tyrimas sulaukė aršios kritikos dėl metodologijos: išvados darytos remiantis pacientų subjektyvia nuomone, o ne atliekant objektyvų vertinimą pagal skales, kurios padėtų išmatuoti lytinės orientacijos pokytį. Galiausiai, 2012 m. R. Spitzeris sutiko su kritikais, kad išties nebuvo jokios galimybės patikrinti, ar tiriamieji sakė tiesą, todėl atsiprašė LGBT bendruomenės dėl nepagrįstų išvadų.

Homoseksualumas nėra nei liga, nei sutrikimas - tą pripažįsta Pasaulio sveikatos organizacija
 | Asociatyvi Sam Manns/Unsplash nuotr.
 
Pastaruoju metu, suaktyvėjus judėjimui dėl LGBTQ+ žmonių teisių ir įvairiose šalyse kylant pasipriešinimo bangoms, suaktyvėjo įvairios organizacijos, teigiančios turį tikslą padėti žmonėms, nenorintiems susitaikyti su savo lytine orientacija. Mokslas kol kas negali pateikti tikslių atsakymų, kodėl dalis žmonių yra homoseksualūs. Vykstant tyrimams sužinoma vis daugiau, tačiau visiškai aišku, kad tai nėra nei liga, nei sutrikimas, kurį būtų galima „gydyti“. Daugėja žinių apie žmonių lytiškumą, jo nepastovumą, kyla naujų idėjų ir hipotezių. Pastaruoju metu religinės organizacijos dažniausiai remiasi įsitikinimu, kad homoseksualus aktas yra nuodėmingas, todėl LGBTQ+ žmonėms būtina arba rinktis abstinenciją, arba keistis ir kurti šeimas su priešinga lytimi. Tačiau atoveiksmis yra ir šioje srityje: atsiranda vis daugiau progresyvių bažnyčių, kurios priima bei palaiko LGBT+ žmones. Apie savo iššūkius gyvenant su homoseksualiais vyrais vis garsiau kalba tokiose santuokose buvusios ir esančios moterys.

Pasitaikė atvejų, kai orientaciją mėginta keisti vaistais | Asociatyvi Sharon McCutcheon/Unsplash nuotr.


Ir JAV, ir Europoje šiuo metu vyksta aršios diskusijos dėl konversijos terapijos draudimo, ypač nepilnamečiams. Pasitaikė bylų, kuriose norimų rezultatų negavę programų dalyviai reikalavo kompensuoti išlaidas. Įvairioms paslaugoms ir programoms šeimos, nesėkmigai bandydamos paisiekti rezultatų, išleido dešimtis tūkstančių dolerių. Ne pelno organizacijos ir multimilijoniniai fondai pervadina savo programas ir kaunasi dėl teisės padėti žmonėms, kurie tokios pagalbos pageidauja. Tokios religiniu pagrindu veikiančios ne pelno organizacijos vis dar laikosi nuomonės, kad homoseksualumas yra nuodėmė, todėl reikalauja neriboti jų įsitikinimų ir žodžio laisvių. Už tokių paslaugų poreikį pasisako „buvusių gėjų“ (angl. ex-gay) organizacijų atstovai. Netyli ir „buvę buvusieji gėjai“ (angl. ex-ex-gay).

Medikai išsako nuogąstavimus, kad norėdami padėti pacientams, ieškantiems pagalbos dėl savo lytinės orientacijos nepriėmimo, gali būti apkaltinti taikantys konversijos terapijos metodus. Dalis politikų aiškina, kad tokią pagalba turėtų teikti tik licencijuoti specialistai, laikydamiesi nustatytų rekomendacijų.


Tarp orientacijos keitimo nepageidaujamų poveikių nurodomas lytinio potraukio praradimas, nerimas, depresija ir polinkis į savižudybę. | Asociatyvi Jack Sharp/Unsplash nuotr.


Kai kuriose valstybėse, pvz. Kanadoje, Maltoje, Meksikoje, Vokietijoje, ir dalyje Australijos, ši terapija visiškai arba dalinai uždrausta. Vokietijoje ją draudžiama taikyti nepilnamečiams, o suaugę žmonės negali būti verčiami arba apgauti joje dalyvauti. JAV konversijos terapiją draudžiama taikyti 20 valstijų, tačiau kai kur šis draudimas netaikytinas religinėms organizacijoms.

Pasaulio sveikatos organizacijos sąraše šios diagnozės neliko tik 1990 m., po ilgų diskusijų ir svarstymų, nuodugnaus mokslinių tyrimų ir klinikinių duomenų įvertinimo, nusprendus, kad lytinė orientacija nėra laikytina sutrikimu. Organizacija teigia, kad psichinės sveikatos problemos LGBTQ+ žmonėms kyla ne dėl lytinės orientacijos, bet šių žmonių stigmatizavimo ir diskriminacijos visuomenėje.
 
San Francisko valstybinio universiteto tyrimai rodo, kad lyginant su bendraamžiais, dėl tėvų nesugebėjimo pripažinti ir priimti savo vaikus, LGBTQ+ paaugliai 8 kartus dažniau bando nusižudyti, yra 6 kartus labiau linkę į sunkią depresijos formą, 3 kartus dažniau susiduria su narkotinių medžiagų vartojimo grėsme, ŽIV ir kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis.

Naujesnė Senesni