Romos imperatorius su savo sutuoktiniais liepė elgtis kaip su žmonomis

Manoma, kad santuoka atsirado maždaug prieš 10 tūkst. metų, agrarinės (neolitinės) revoliucijos metu, žmonėms iš medžiotojų ir maisto rinkėjų tapus sėsliais ūkininkais. Dar iki abraominių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – atsiradimo, ji egzistavo įvairiose kultūrose, tautose ir skirtinguose kontinentuose.

Asociatyvi twitter.com/littleulvar nuotr.


Jūratė Griškėnaitė

vertėja


Tiesa, tuometinė santuoka gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinės. Pradžioje tai buvo įpareigojantis sandoris tarp klanų arba genčių (šeimų), skirtas vienyti jėgas prieš galimus bendrus priešus ir taip užtikrinti sąjungininkų išlikimą. Tai padėdavo sukurti saugią aplinką, būtiną siekiant apsaugoti maisto šaltinius – auginamas kultūras ir ganomus gyvulius, sukurti tinkamas sąlygas giminės pratęsimui ir turėti užtektinai darbo jėgos. Kitaip tariant, santuoka garantavo socialinį ir ekonominį stabilumą. Toks sandoris būdavo užtvirtinamas turtiniais mainais – kraičiu, sudarytu iš įvairių to meto vertybių, pvz. žemės, galvijų ir vaikų. Vestuvės buvo laikomos santuokos pradžia.
 
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose monogamiška vyro ir moters santuoka minima apie 2350 m. pr. Kr. Mesopotamijoje. Vienas iš esminių santuokos tikslų – priskirti moterį vyrui ir taip užtikrinti, kad bus susilaukta jo biologinių palikuonių. Moteris laikyta vyro nuosavybe, kuri per santuoką iš tėvo perduodama vyrui. Be to, taip būdavo kuriami pageidaujami ryšiai su įtakingomis šeimomis. Būta ir poligamijos, pvz. senovės Izraelyje vyras galėjo turėti kelias žmonas. Poligamija Senajame Testamente minima jau pačioje pradžioje: dvi žmonas turėjo Adomo aštuntos kartos palikuonis Lamechas, turėjęs dvi žmonas, Abraomas – dvi žmonas ir sugulovę, Jokūbas – dvi žmonas ir dvi suguloves, o štai karalius Saliamonas turėjo net 700 žmonų ir 300 sugulovių. Sutuoktines turėję graikai ir romėnai galėjo laisvai tenkinti aistras su vergėmis, prostitutėmis ir jaunuoliais. Žmonos privalėjo rūpintis namų ūkiu, o jei nesugebėdavo susilaukti vaikų, vyras galėdavo ją grąžinti tėvui ir vesti kitą.
 
Europoje išplitus krikščionybei, santuokos palaiminimas bažnyčioje tapo privalomu vestuvių atributu. Nuo aštuntojo amžiaus katalikų bažnyčioje santuoka jau buvo suprantama kaip sakramentas ir palaipsniui įsitvirtino monogamija. Kunigams tuoktis buvo uždrausta tik 1059 m., nors griežtų žingsnių imtasi tik 1139 m., kai per popiežiaus Inocento II iniciatyva sušauktą dešimtąjį Visuotinį Bažnyčios susitikimą, kunigų priimtas Santuokos sakramentas paskelbtas negaliojančiu, todėl jų žmonos staiga virto sugulovėmis, o vaikai – nesantuokiniais, t. y., neteko teisės paveldėti turtą.
 
Romos katalikų bažnyčios reikalavimas viešai skelbti sudaromą santuoką atsirado 1215 m. Viduramžiais tai buvo sandoris tarp teisėto amžiaus (t. y., 12 m. merginoms ir 14 m. vaikinams) sulaukusių sutuoktinių, kuris Vakarų Europoje galėjo būti sudaromas negavus tėvų leidimo. Kai Anglijoje 18 a. reikalavimai santuokai pasikeitė, Škotijoje išliko senoji tvarka, todėl poros pabėgdavo tuoktis į pasienyje esančius miestus, pvz. Gretna Gryną. Tačiau santuokos sudarymas ir įrodymas buvo dvi skirtingos užduotys. Įpareigojančia laikyta konsumuota santuoka, jos sudarymo įrodymu laikytos įvairios dovanos, įskaitant žiedą. Iki 16 a. bažnyčiai užtekdavo poros žodžio, kad yra susituokę, nebuvo reikalaujama nei liudininkų, nei įrodymų. 1563 m. santuoka kanonų teisėje nurodomas kaip dieviškos teisės institutas. Protestantų reformatoriai M. Liuteris (1483 – 1546 m.) ir Kalvinas (1509 – 1564 m.) santuokos sakramentalumą neigė, vadindami ją žmogiška institucija, egzistavusia dar iki Kristaus, todėl negalinčia būti Naujosios Sandoros sakramentu ir privalomai registruotina valstybės. Civilinė santuoka Vakarų Europoje pradėjo plisti maždaug 18 a. Tačiau monogaminė santuoka nereiškė santuokinės ištikimybės iki 19 a.
 
Istorikės S. Coontz manymu, santuokos iš meilės idėja galėjo atsirasti prieš 250 metų. Palaipsniui primestosios santuokos (angl. arranged marriage, kai partnerį parenka tėvai arba globėjai) Vakarų pasaulyje užleido vietą meilei ir čia svarbų vaidmenį atliko rinkos ekonomika, kai atsiradus daugiau galimybių, iš tėvų paveldima dirbama žemė tapo mažiau svarbi, todėl jaunimas pajuto didesnę laisvę rinktis sutuoktinį. Tačiau santuokai tarp lygiaverčių vyro ir moters atsirado vos prieš 50 metų.

Apie tos pačios lyties asmenų santuokas žinoma mažiau, tačiau, pvz., šaltiniuose rašoma apie Romos imperatorių Neroną, kuris 54 – 68 m. net du kartus vedė išsirinktus vyrus ir reikalavo su sutuoktiniais elgtis kaip su imperatoriaus žmonomis. 2 – 3 a. santuokos tarp vyrų išplito taip, kad apie jas rašė romėnų poetas satyrikas Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 – 130 m.), atkreipdamas tuometinės visuomenės dėmesį į kilmingų vyrų santuokas su vyrais ir pašiepdamas jų tariamą laikinumą dėl negalėjimo susilaukti vaikų. Romos Imperijoje tokios santuokos uždraustos 342 m.
 
Jeilio universiteto profesorius Johnas Boswelas teigia radęs įrodymų apie gerokai vėliau egzistavusias santuokas tarp vyrų, kurias pripažino to meto Romos katalikų ir Graikų ortodoksų bažnyčios. Vienoje iš Graikų ortodoksų 13 a. ceremonijų dėl tos pačios lyties sąjungos iškilmių (angl. Order for Solemnisation of Same Sex Union) nurodomas palaiminimas: su Šv. Dievo Motinos ir visų šventųjų pagalba visas gyvenimo dienas mylėti vienas kitą saugantis neapykantos.

Šiuo metu tos pačios lyties santuokos legalizuotos 29 pasaulio valstybėse.
Naujesnė Senesni