Kol Lietuvoje bijoma net pradėti diskusiją, Romoje ir Berlyne vyksta mūšis dėl Bažnyčios ateities. Panašu, kad Vatikanas pralaimi teologinį karą, į argumentus atsakydamas tik drausminėmis priemonėmis.
 |
| DI vizualizacija |
1 ratas: „Vilties raugas“ ir Popiežiaus citata kaip ginklas
Didžiųjų Vatikano kupolų šešėlyje, jo paties „namų aikštelėje“, įvyko tektoninis lūžis. 2025 metų spalio 25 dieną Italijos Sinodinė Asamblėja – vietinis revoliucinio Vokietijos „Sinodinio kelio“ analogas – užbaigė ketverių metų darbą. Rezultatas – dokumentas poetiniu pavadinimu „Taikos ir vilties raugas“ (Lievito di pace e di speranza), priimtas beveik vienbalsiai (781 „už“ iš 809).
Bet tikroji „bomba“ slypi detalėse. Skyrius, kuriame yra šis raginimas (Pasiūlymas 30), turi iškalbingą pavadinimą: „Tutti, tutti, tutti“ („Visi, visi, visi“). Tai tiesioginė ir garsi popiežiaus Pranciškaus citata iš Pasaulio jaunimo dienų apie tai, kad Bažnyčia yra atvira visiems.
Tekstas ragina ne tik „gerbti“, bet ir imtis aktyvių veiksmų:
„...[Bažnyčia įsipareigoja] skatinti homoseksualių ir translyčių asmenų pripažinimą bei palaikymą, taip pat ir jų tėvų... [ir] įveikti diskriminacinį požiūrį, kartais paplitusį bažnytinėje ir visuomeninėje aplinkoje...“.
Tai jau nebe miglota „pagarba“. Tai tiesioginis reikalavimas pripažinti, kad dabartinis požiūris (kuris dominuoja Lietuvoje) yra diskriminacinis. Be to, tai ne vienintelis radikalus žingsnis. Tame pačiame dokumente (Pasiūlymas 30a) raginama integruoti ir žmones, gyvenančius „stabiliose emocinėse situacijose, kitokiose nei santuokos sakramentas (antrosios sąjungos, faktinis sugyvenimas...)“.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Italijos Bažnyčia, naudodama paties Popiežiaus žodžius kaip teologinį skydą, įvykdė fundamentalų posūkį: nuo „grynumo moralės“ prie „pastoracinio palydėjimo moralės“. Ir tai įvyko pačiu nepatogiausiu Vatikanui metu – įkarštyje jo aštraus viešo konflikto su vokiečiais.
 |
| Asociatyvi Wikii Heiwa/pexels.com nuotr. |
2 ratas: Priešistorė – teologinis vokiečių „blic krygas“
Kad suprastume, kodėl itališkas žingsnis toks svarbus, reikia pažvelgti į „vakarų frontą“ – Vokietiją. Vokietijos Bažnyčia, vadovaujama Vyskupų Konferencijos (DBK) ir jos pirmininko vyskupo Georgo Bätzingo (Georg Bätzing), jau seniai tapo reformų „katalizatoriumi“.
Jų „Sinodinis kelias“ (Synodaler Weg) – tai ne, kaip mano kai kurie Lietuvoje, bandymas „pataikauti“ pasaulietiniam politkorektiškumui. Tai dešimtmečius trukusio gilaus mokslinio darbo rezultatas. Šiuolaikinė vokiečių (ir pasaulinė) biblistika jau seniai peržiūrėjo vadinamąsias „smerkiančiąsias ištraukas“ (angl. clobber passages).
Teologai, tokie kaip tėvas Ansgaras Wünnerdenas (Ansgar Wünnerden) ar profesorė Julija Knop (Julia Knop), tvirtina, kad bibliniai autoriai smerkė konkrečius smurto ir išnaudojimo aktus pagoniškame kontekste, o ne meile ir ištikimybe grįstus tos pačios lyties asmenų santykius, kaip mes juos suprantame šiandien.
Remdamiesi šiuo teologiniu pagrindu (taip pat psichologijos duomenimis, kurie atskiria orientaciją nuo veiksmų), vokiečiai pasiūlė konkrečius žingsnius – įskaitant ir „vadovo“ ritualiniam tos pačios lyties porų palaiminimui parengimą. Ir čia prasidėjo karas.
3 ratas: Vatikano atsakymas – disciplina vietoje teologijos
Vatikano Tikėjimo mokymo dikasterija (DDF), kuriai vadovauja argentinietis kardinolas Víctoras „Tucho“ Fernándezas (Víctor "Tucho" Fernández), atsidūrė ant špagato.
Iš pradžių, 2023 m. gruodį, Fernándezas (dar valdant popiežiui Pranciškui) paskelbė revoliucinę deklaraciją Fiducia Supplicans. Ji pirmą kartą leido kunigams laiminti tos pačios lyties poras, bet su tūkstančiu išlygų: spontaniškai, ne liturgijos metu, neimituojant santuokos. Tai buvo žingsnis pirmyn, sukėlęs sprogimą Afrikoje.
Kad „nuramintų“ konservatorius, DDF 2024 m. balandį išleido dokumentą Dignitas Infinita, kuriame griežtai pasmerkė „lyties teoriją“, pavadindama ją bandymu „susikurti save“.
Kritikai (pavyzdžiui, garsi amerikiečių vienuolė ir teologė sesuo Jeannine Gramick iš New Ways Ministry) iškart pastebėjo: dokumentas turi „silpną teologinę pusę“. Jis neginčija antropologijos ar psichologijos mokslinių duomenų, o tiesiog deklaruoja savo poziciją, pagrįstą pasenusia filosofija.
Apogėjumi tapo 2025 metų spalis. Kai vyskupas Bätzingas pareiškė, kad vokiškas „palaiminimų vadovas“ buvo rengiamas „konsultuojantis“ su Roma, kardinolas Fernándezas viešai pratrūko. Jis žiniasklaidai pareiškė, kad DDF niekada nepritarė jokiai „ritualizacijai“ ir kad vokiečiai pažeidžia Fiducia Supplicans.
Ir štai kas būdinga: per visą šį laiką nei kardinolas Fernándezas, nei kiti aukšti DDF pareigūnai taip ir nepaskelbė nė vieno rimto teologinio teksto, kuris būtų iš esmės paneigęs vokiečių biblistikos argumentus. Užuot pradėjusi teologinę diskusiją, Vatikanas naudoja drausminę „lazdą“ – draudimus, laiškus ir viešus „sodinimuis į vietą“. Jis ignoruoja teologinę pažangą, nes negali (arba nenori) jai nieko priešpastatyti.
Ir būtent tuo metu, kai Vatikanas buvo tikras, kad „užspaudė“ vokiečius, smūgis atėjo iš Italijos. Italijos Sinodas, apsiginklavęs popiežiaus citata „Tutti, tutti, tutti“, faktiškai pasakė: „Atleiskite, bet vokiečiai teisūs. Mes taip pat norime pripažinimo ir palaikymo“. Vatikanas atsidūrė tarp dviejų ugnių.
4 ratas: Lietuvos „muziejus“ ir kurčumo teologija
Ir kol pasaulinėje scenoje vyksta šis teologinių titanų mūšis, kuriame susiduria akademinė biblistika ir DDF valdžios svoris, situacija Lietuvoje atrodo kaip praėjusio šimtmečio „muziejus“. Čia viešpatauja visiškas kontrastas procesams Vokietijoje ir Italijoje.Informacinis vakuumas: Vietiniai tikintieji (ir net daugelis kunigų) nuoširdžiai tiki Bažnyčios „monolito“ mitu. Apie Fiducia Supplicans ar itališką dokumentą „Vilties raugas“ čia beveik negirdėti.
Politinė manipuliacija: Šiuo vakuumu noriai naudojasi politikai populista. Jie slepiasi už „tradicinių vertybių“ kaip už skydo, nesuprasdami (arba sąmoningai nutylėdami), kad šis skydas jau giliai įskilo Berlyne ir, kas dar svarbiau, pačioje Romoje.
Teologinė tuštuma: Lietuvoje trūksta savos teologinės minties šiais klausimais. Tai ne šiaip „nėra straipsnių“ – tai teologinė nesėkmė. Tai atsisakymas dalyvauti gyvame „tikėjimo pajautime“ (Sensus Fidei), į kurį kviečia tas pats Sinodinis kelias (plg.).
Pasyvus laukimas: Vietinė hierarchija tiesiog retransliuoja muziejines 1992 metų Katekizmo tezes, ignoruodama visą šiuolaikinės teologijos sluoksnį, kuriuo savo išvadas grindžia vokiečiai.
Pasauliniu lygmeniu matome akivaizdų Romos Kurijos sutrikimą, kuri į gilius teologinius argumentus geba atsakyti tik drausminiais šūksniais. Tačiau teologijoje tai neveikia: tiesa galiausiai yra ne to, kas turi valdžią, bet to, kas turi teologinius įrodymus, pusėje.
Kaip ne kartą nutiko Bažnyčios istorijoje – su vergove, palūkininkavimu ar mirties bausme – Dievas vėl nukreips Bažnyčią į naują Evangelinės moralės supratimo pagilinimą šiuolaikiniame kontekste. Tai laiko klausimas.
Ir būtent tai iškelia Lietuvos Bažnyčiai labai nepatogų klausimą ateičiai:
Kai (ne „jeigu“) spaudžiamas teologinių argumentų Vatikanas pakeis savo požiūrį į LGBTQ+ asmenis, kaip mūsų vietinė dvasininkija ir pasaulietiniai „tradicinių vertybių propaguotojai“ (kurie parazituoja visuomenės religingumą) aiškins savo šiandieninį kurčumą tiems patiems bibliniams ir teologiniams argumentams, kurie galiausiai ir nugalės?
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net