Ž. Menčenkovas. Ar Lietuvoje įmanomas valstybės perversmas?

Dar kai maršistai tik organizavo šeimų maršą, jautėsi atmosferoje, lyg kažkas tyliai organizuotų perversmą. Sau ir kitiems kėliau klausimą - ar įmanomas perversmas XXI amžiaus Lietuvoje arba kitokia neteisėta galios uzurpacija?

KAM/G.Maksimovicz-Alkema nuotr.

Žygimantas Menčenkovas 

facebook.com/zmencenkovas

Iš pažiūros klausimas atrodo nerelevantiškas (nesvarbus / neaktualus), o mūsų vaizduotė esanti pernelyg ribota įsivaizduoti realesnį perversmo scenarijų. Tuo metu atsitiktinai pasitaikė istorija apie bandymą nuversti Ispanijos respublikos parlamentą 1981 metais. 

Tais metais į parlamentą įsiveržė neofrankistai, policijos gvardiečiai, apie 200 pareigūnų su šaunamaisiais pistoletais ir automatiniais ginklais. Įsiveržimo metu posėdžiavo parlamentas, todėl policininkai paėmė įkaitais posėdžių salėje buvusius parlamentarus ir paskelbė apie perversmą. Ir paprašė tuo metu karaliavusio Juan Carlos I-ojo perimti valdžią. Karalius atsisakė ir pasmerkė perversmo organizatorius bei pasiuntė karines jėgas sulaikyti perversmininkus. Perversmas nepavyko.

Tarp kitko, yra versija, jog galimai pats karalius galėjo paskatinti bendrininkus organizuoti perversmą, norėdamas atstatyti karaliaus prestižą numalšinimo aktu, nes buvo daug antirojalistų kritikos. Iki šiol gajus judėjimas, raginantis atsisakyti karaliaus pozicijos Ispanijoje.
 
Perversmo Ispanijoje istorija tik išplečia vaizduotės ribas ir leidžia svarstyti apie perversmo galimybes Lietuvoje. Perversmui įvykdyti reikia turėti palaikytojų valdžioje, ji turėtų būti skaitlinga. 

1926 metų persversmas tarpukario Lietuvoje, tikėtina, nebūtų įvykęs jei ne aktyvus krikščionių demokratų palaikymas ir bendradarbiavimas su tautininkais, kurie uzurpavę valdžią išstūmė tuos pačius krikdemus. Krikdemai buvo skaitlinga jėga to meto parlamente.
 
Vertinant iš šiandienos pozicijų, matau perversmo galimybes. Pirmiausiai, svarbias jėgos struktūrų vadovų pozicijas užima nacionalistiškai nusiteikę žmonės. Arvydas Anušauskas - krašto apsaugos ministras, Agnė Bilotaitė yra vidaus reikalų ministrė, Laurynas Kasčiūnas yra nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. 

Net neabejoju, jog, būdami tose pozicijose, tvirtino savo įtaką. Reikia nepamiršti ir prezidento Gitano Nausėdos, kuris esant progai tikrai norėtų tapti karaliumi arba kitokio ilgalaikio statuso vadovu.
 
Net turint tai omenyje, neatrodė perversmas realus, bet šeimų maršas ir skelbiamas karas prieš pabėgėlius, atimant jų prigimtines teises verčia suabejoti. Pabėgėlių skaičius sunkiai leidžia įvardinti tai kaip krizę. Kai žurnalistai klausia krašto apsaugos ministro apie kažkokius karių panaudojimo planus ir kažką nesuprantamai šneka ministras, sunku neleisti nerimui įsiviešpatauti. Šita nužmoginanti isterija, naudojant karo žargoną - būtent tai, ko siekia Lukašenka. 

Stebėtinai greitai liberalai ir nuosaikieji pasidavė isterijai. Ar Šimonytė norėtų, jog jos vadovavimo metu įvyktų perversmas?

Šiandien gali būti paneigtos pabėgėlio, kuris turi savo gyvenimo istoriją ir vardą, žmogaus teisės, rytoj gali būti paneigtos Lietuvos piliečio žmogaus teisės. Tam yra visos sąlygos.




Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni