Politikos mokslų daktarė Jolanta Bielskienė perspėja – galima tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) kėsinsis į moterų teises, t.y. mėgins uždrausti abortus, imsis kitų moterų orumą ribojančių įstatymų pateikimo. Politikė teigia, kad ši į valdančiąją koaliciją priimta partija jau demonstruoja, jog nepaisys Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo dėl tos pačios lyties partnerystės, o tai teisinėje valstybėje yra skandalinga.
 |
| Jolanta Bielskienė | Asmeninio albumo nuotr. |
Pasak jos, LLRA-KŠS nuosekliai siekia riboti žmogaus teises, o tam dabar sudarytos palankios sąlygos: nors socialdemokratų partija ir neskatina imtis konkrečių prieš žmogaus teises nukreiptų žygių, tačiau jų ir nestabdo, nes tai tik paskatintų gilėjantį susiskaldymą pačioje partijoje.
J. Bielskienė pabrėžė ir tai, kad apie gyvybės svarbą prakalbusios Dianos Nausėdienės pasisakymai, kuriuose galima įžvelgti prieštaravimą moterų teisėms, yra manipuliatyvūs.
– Jūsų teigimu, LLRA-KŠS politikai užpuolė žmogaus teises, kurias apgynė KT. Ar turite galvoje KT išaiškinimą dėl partnerystės, kai KT paaiškino, jog tos pačios lyties poros turi būti įstatymu pripažintos šeimomis, o tuo metu LLRA-KŠS priklausanti Rita Tamašunienė prakalbo, kad neleis, jog LGBTQ+ šeimos būtų prilygintos šeimoms? – jarmo.net pasiteiravo J. Bielskienės.
– Esu apie tai rašiusi viešojoje erdvėje. Rašiau apie patirtį su šia partija, nes tai nėra pirmas kartas. Štai kai jie buvo koalicijoje su socialdemokratais po 2012 m., tai jie nesilaikė jokių susitarimų, susijusių su žmogaus teisių temomis, kurios yra plačios, apimančios ir moterų teises. Pavyzdžiui, buvo susitarimas, kad jie nelies abortų klausimo, bet jie vis tiek nepaisė to susitarimo bei pareiškė sieksiantys, kad abortai būtų draudžiami.
.jpg) |
| Rita Tamašunienė | Džojos Gundos Barysaitės/LRS nuotr. |
Dabartinė koalicija su „valstiečiais“ bei Lenkų rinkimų akcija, nepaisant to, kad ji buvo reikalinga išlaikyti valdančiąją daugumą, yra tartum Trojos arklys.
Tai, kad Teisingumo ministerija atiduota žmonėms, kurie atvirai kalba, kad nepaisys Konstitucinio Teismo sprendimo, yra skandalas. Panašu į tai, kas prieš kurį laiką vyko Lenkijoje, kai buvusi valdančioji partija keitė teisėjus Aukščiausiajame Teisme, kai jie visiškai nepaisė jokių ribų, jokių tarptautinių susitarimų, ir ėjo buldozeriu: uždraudė abortus, malšino masinius pasipriešinimus ir pan.
LLRA-KŠS Lietuvoje elgiasi panašiai – jie deklaruoja, kad tai jų vertybės, kurias jie beatodairiškai gins.
Demokratinėje valstybėje, Konstitucinėje Respublikoje nepaisyti Konstitucinio Teismo sprendimo yra teisinis nusikaltimas.
 |
| Jolanta Bielskienė | Asmeninio albumo nuotr. |
– Teisingumo ministrė R. Tamašunienė po kritikos dėl savo pozicijos apie tos pačios lyties partnerystę, atrėmė kaltinimus priešiškumu LGBTQ+ bendruomenei tuo, kad esą koaliciją su jais sudarę socialdemokratai puikiai žinojo jų poziciją šiuo klausimu. Kalbant apie abortus, R. Tamašunienės atstovaujamos politinės jėgos pozicijos šiuo klausimu nežinoti taip pat neįmanoma. Ar, jūsų nuomone, socialdemokratai nubrėžė pakankamas raudonas linijas, kad tam tikrų žmogaus teisių klausimų geriau bent neliesti, o gal priešingai – įgalino LLRA-KŠS veikti ir teikti žmogaus teisėms priešingas iniciatyvas, pavyzdžiui, siūlyti drausti abortus, bandyti įvesti vadinamąjį artimo ryšio institutą, kuris kritikuojamas dėl to, nes neatitiktų KT išaiškinimo dėl partnerystės ir t.t.?
– Aš tikrai nemanau, kad socialdemokratai skatintų, ragintų, atvertų tam duris, tačiau manau, kad raudonos linijos tikrai nebuvo pakankamai nubrėžtos. Nei LLRA-KŠS, nei LSDP koalicinės sutarties pasirašymo metu viešai nedeklaravo, kokius susitarimus žmogaus teisių klausimais priėmė.
Taip, mes girdėjome premjerę Ingą Ruginienę, kuri pasisakė ir apie Stambulo konvenciją, ir dėl abortų, ir dėl partnerystės, mes žinome ir tai, kad kai kurie socialdemokratai teikia pataisas dėl partnerystės, bet visa tai turint Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kai vienos lyties partnerystės turėjo būti įteisintos <...>, tai, kas yra teikiama ir kalbama, yra per silpna.
 |
| Inga Ruginienė | Laimos Penek/LRV nuotr. |
Čia yra didelis akmuo į socialdemokratų daržą, bet aš numanau, kodėl taip yra. Koalicijoje situacija labai sudėtinga: Prezidento tiesmukiškas kišimasis į ministerijų dalybas, įvairūs protestai (kultūros bendruomenės, mokytojų, statutinių pareigūnų) spaudžia, atmetinėja siūlomas į ministrus kandidatūras, karas Ukrainoje, hibridinės atakos, o biudžetą priimti reikia. O ir pati socialdemokratų partija yra ideologiškai nevienalypė. Joje yra ne vienas flangas su labai skirtingomis pažiūromis, ten nemažai žmonių, kurie priešinasi tiek vienos lyties partnerystei, tiek apskritai partnerystei, Stambulo konvencijai. Socialdemokratai tikrai nenori dar vieno skaldymosi dar ir šiais klausimas, tad politiškai manevruoti labai sudėtinga.
Tačiau jeigu mes kalbame apie vertybinius ideologinius likučius, tai socialdemokratai turėtų labai aiškiai pasisakyti moterų ir partnerystės klausimais, juolab, kad, kaip ir sakiau, teisė yra jų pusėje – Konstitucinio Teismo išaiškinimas irgi. Tai nebėra tokia sunki kova, kokia ji buvo anksčiau ir nusileisdami lengva ranka koalicijos partneriams socialdemokratai pralaimi savo rinkėjus.
– O kaip tas pasisakymas turėtų atrodyti? Tiksliau, kokia forma jis turėtų skambėti, kad koalicijos partneriai aiškiai suprastų, jog kažkokių priešiškų iniciatyvų dėl partnerystės netoleruos ir tai absoliučiai nepriimtina?
– Socialdemokratams idėjinio dviračio išradinėti nereikia. Viskas jau kairiųjų pasakyta daug kartų. Galima tiesiog aiškiai tai kartoti, kad vienos lyties partnerystė ar Stambulo konvencija nėra jokios grėsmės mūsų visuomenei, o atvirkščiai – padaro ją teisesnia ir saugesnia mūsų pačių piliečiams. Esu tikra, kad jeigu problema būtų tik koalicijos partneriuose, tai būtų lengviau suderinama. Tad peršasi išvada, kad didžiausia problema palaikyti žmogaus teises ir moterų teises kyla pačios partijos viduje.
– Kai gegužę parlamente buvo pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymas, R. Tamašunienė pareiškė, kad ji nepritaria moters teisei į nėštumo nutraukimą. Prieš tai R. Tamašunienė daugybę kartų yra pasisakiusi prieš abortus ir yra net teigusi, kad tai būtina drausti. Jūsų vertinimu, R. Tamašunienei po naujos koalicijos suformavimo tapus teisingumo ministre, kiek realu yra tai, kad jos atstovaujama politinė jėga, o gal net ji pati parlamente pateiks, pavyzdžiui, abortų draudimo iniciatyvą?
– Patirtis rodo, kad jie tai jau darė, stengėsi tą padaryti jau ne kartą.
Turime situaciją, apie kurią kairiosios feministės kalba jau daugelį metų, dėl ko ne visada sutinkame su kitomis feminizmo srovėmis. Nesutinku, kad svarbiausia, jog politikoje būtų moterys. Principas turi būti lyčių proporcingumas politiniame atstovavime. Tačiau, kai Moterų grupėje Seime yra politikės, aršiai kovojančiosprieš moterų teises, politikės, kalbančios apie moteris kaip gimdymo mašinas, tai yra pasityčiojimas iš paties moterų dalyvavimo principo.
Moterų teises į savo kūną ir orumą neigianti propaganda (o kad tai yra propaganda patvirtina tokie elementai, kad siekiama kalbėti ne mokslo ir faktų, bet apeliacijų į emocijas kalba) abortą pristato kaip „žudymą“, „nepagarbą gyvybei“. Bet moterų teisių gynėjos neprieštarauja, kad gyvybė yra svarbiausias dalykas. Tačiau akcentuoja moters gyvybę bei sako, kad moters kūnas nėra politikos, valstybės nuosavybė, o tik jos pačios. Mes, kovojančios prieš abortų draudimą, neabejojame, kad abortas nėra geriausia priemonė reguliuoti gimstamumą, bet jis negali būti kriminalizuojamas, o kitos moters vaisingumą ir socialinį-ekonominį savarankiškumą užtikrinančios priemonės turi būti įgalintos. Demografinė padėtis Lietuvoje prasta, gimstamumas yra tragiškas, o valstybė negali egzistuoti be gimstamumo, negali augti. Tačiau ne moterys yra už tai atsakingos, o visa visuomenė, valstybė kaip visokeriopo saugumo garantas.
Ne moters prievolė yra gimdyti, ji turi turėti galimybę pasirinkti, nes ji nėra kažkokia mašina, inkubatorius, kuriam valstybė priskirtų prievolę, jog būtinas prieaugis. Moteris negali būti sudaiktinta, reikia galvoti apie jos orumą, nes jos kūnas lygiai tiek pat svarbus kaip ir vyro kūnas.
Ir mes apie žmogaus orumą turime kalbėti įvairiausiais pjūviais: tiek per skirtingus amžiaus tarpsnius, lytį, socialinę, ekonominę, kultūrinę prizmę, o kai apie tai nėra kalbama, tai paprasčiausia tuomet moteriai pradėti grasinti, versti ir moralizuoti.
Turime Nausėdienės pasisakymą, kuriame kalbama apie kažkokius naujus fenomenus, technologijas, neva žmonės tapo primityvūs, atsitraukia nuo vertybių, nebesupranta, kas yra gyvybė. Tai aš noriu pasakyti, kad šios politinės manipuliacijos moters kūnu egzistavo per amžius. Valstybė su bažnyčia puikiai sudarydavo įvairius sandorius, t.y. jeigu reikėdavo, skatindavo ir tą pačią prostituciją, kuri buvo galima vos ne prie bažnyčios laiptų, tada prireikus tai uždrausdavo, pasmerkdavo, piešdavo demoniškus moterų paveikslus. Priklausomai nuo politinės situacijos būdavo keičiamas požiūris į moteris, jų kūną, ir moterys visais atvejais tapdavo atpirkimo ožiais.
Turėjome diskusiją su Silvia Federici, kurios knygoje „Caliban And The Witch“ apie tai kalbama, pateikiami tyrimai, todėl patarčiau tiek Nausėdienei, tiek Tamašunienei pasiskaityti tokias knygas, kad nustotų kalbėti nesąmones.
– Jūs puikiai privedėte prie kito klausimo apie Prezidentūroje nuskambėjusį pirmosios ponios Dianos Nausėdienės pasisakymą dėl gyvybės. Cituoju D. Nausėdienės žodžius: „Lietuvos prezidentas ir aš stovime už gyvybę, vardan gyvybės ir gerovės valstybės kiekvienam gyvenančiam joje“.
Taip pat pirmoji ponia labai daug kalbėjo apie socialines normas, istorines tradicijas, tai, ką ji įvardijo kaip socialinę savidestrukciją, bedvasiškumą ir t.t.
Koks vaidmuo tenka pirmajai poniai Dianai Nausėdienei, kalbant apie pasipriešinimą moterų teisei į nėštumo nutraukimą? Ar ta jos kalba nėra kvietimas veikti tiems politikams, kurie norėtų, jog moterų ar kitų visuomenės grupių teisės Lietuvoje būtų apribotos, o ne apgintos?
– Čia nėra pirmas kartas.
Neatsitiktinai sakau „prezidento žmona“. Ji nėra rinkta politikė ir neatstovauja jokios partijos, tad jos kalbėjimai tokiais vertybiniais, moraliniais klausimais jau yra nesąžininga pozicija. Diana Nausėdienė ateina ir kalba tartum už moralę, už gyvybę, tik kieno politines idėjas ji atstovauja? Tai nėra deklaravimas savo politinių idėjų, o prisidengimas tuo, kad esi išrinkto politiko žmona, ir tai pastato į nesąžiningą poziciją. Ar kiti politikai turi eiti ir diskutuoti su ja? Lyg ir ne, nes Nausėdienė nėra politikė. Jos pasirinktas vaidmuo – moralės piliorius. Bet nėra vienos visuotinės moralės, ji atstovauja kažkurios konkrečios grupės „moralę“ ir interesus, o tai teisinėje valstybėje būtina deklaruoti.
Grįžtant prie Reprodukcinės sveikatos įstatymo, kurį teikė Birutė Vėsaitė, galiu pasakyti, kad tai labai pažangus įstatymo projektas siekiantis apsaugoti moteris ir įvedantis tam tikrą teisingumą dėl kontraceptinių priemonių, kas yra elementarūs dalykai, nedideli reikalavimai šiuolaikinei visuomenei.
.jpg) |
| Birutė Vėsaitė | Olgos Posaškovos/LRS nuotr. |
Aš norėčiau net stipresnio projekto. Todėl tai, kad jis dar nepriimamas, rodo blogą situaciją moterų atžvilgiu dabartiniame mūsų Seime. Tai, kad socialdemokratai, būdami valdančioje daugumoje, neužtikrina jų partietės teikiamo pažangaus įstatymo, rodo, kad pati partija vis dar mano, kad moters kūnas yra politinių diskusijų objektas.
– Ne kartą užsiminėte apie kultūrininkų protestus. Ar aš teisingai suprantu, kad jūs pasigendate kalbėjimo šiuose protestuose apie žmonių teises, tarkim, moterų teises, kitų žmonių teises?
– Ne, ne tai kad pasigendu, galbūt labiau pasigesčiau to profsąjunginio kalbėjimo, nes jeigu mes kalbame apie tai, kad yra judėjimas iš apačios, demokratinis sąjūdis, tai jis turėtų kelti tokius socialinio teisingumo klausimus. Tikiuosi, kultūros sąjūdis išaugs iš tos pirminės neartikuliuoto judėjimo stadijos ir jungsis į profsąjungas, steigs naujas arba atvirai pasiskelbs siekiantys tapti politine partija su aiškiomis politinėmis ideologinėmis vertybėmis.
 |
| Jolanta Bielskienė | Asmeninio albumo nuotr. |
– Jūs raginate ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuri, be kita ko, kalba apie apsaugą ir nuo prievartos bei seksualinio smurto. Konvencija, kaip teko skaityti vieną išaiškinimą, įvardija, kad moterys gali patirti, pavyzdžiui, prievartinį abortą. Galima sakyti, kad LLRA-KŠS narių prieštaravimas Stambulo konvencijai, kai ši draudžia prievarta atlikti moteriai abortą, labai nedera su jų pačių pozicija abortų klausimu. Ar toks nenuoseklumas jums neužkliuvo?
– Aš tiek neįsigilinau ir nelyginau LLRA pozicijų moterų teisių klausimais ir atitikties su Stambulo konvencija.
Tik pasakysiu, kad nėra prasmės gilintis į tas spekuliacijas, iškraipymus. Ne iškraipymus reikia viešinti, o tai, kas išties parašyta toje Stambulo konvencijoje. Tai, ką mes girdime, ką ta konvencija kalba, yra melas po melo.
Skamba argumentai, kad užtenka įstatymų, ginančių moteris, kad konvencija nieko neduos ir nepakeis, kad neapsaugos. Arba aidi argumentai dėl „neutralių lyčių“. Tai yra iškraipymai ir toks nemokšiškumas, kad net neverta gilintis. Nes aš manau, kad jeigu jie galvoja, jog įstatymai yra pakankami, tai jiems nepakanka išsilavinimo suvokti, kad konvencija kalba apie gilesnius dalykus, t. y. apie švietimą, saugios aplinkos kūrimą, ne tiesiog apie vieno įstatymo taikymą. Ir tuomet kodėl jie nepalaikė B. Vėsaitės Reprodukcinės sveikatos įstatymo, kuris papildytų tą paketą? <...> Jeigu mes geriname kontraceptinę apsaugą ir švietimą, tai mes mažiname abortų skaičių, kuris Lietuvoje ir taip jau gerokai kritęs – kuo mes daugiau šviesime, sukursime saugią aplinką, aprūpinsime nemokama kontracepcija, tuo mažiau tų abortų bus reikalinga.
 |
| Jolanta Bielskienė | Asmeninio albumo nuotr. |
– Stambulo konvencija sugrįžo į antraštes po to, kai po to, kai Latvijos parlamentas pasišovė denonsuoti vadinamąją Stambulo konvenciją ir jūs, kviesdama atvykti savo sekėjus socialiniuose tinkluose prie Latvijos ambasados Vilniuje, rašėte, kad taip išreiškiate tiek solidarumą su protestuojančiomis draugėmis, tiek primenate ir Lietuvos Seimui, kad mūsų šalyje vis dar neratifikuota Stambulo konvencija „yra didžiulė tarptautinė gėda, kainuojanti Lietuvos moterims kančias ir gyvybes“. Šio interviu metu jūs užsiminėte apie tai, kad dominuoja dešinysis naratyvas. Ar galima sakyti, kad tai yra ta jėga, kuri trukdo Lietuvoje ratifikuoti Stambulo konvenciją, atsižvelgiant į tai, kad dar 2013 m. tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tą konvenciją patvirtino savo parašu, bet jos vis tiek niekas neratifikavo?
– Politikos kokybės lygis toks kritęs, kad paminėjus Lino Linkevičiaus pavardę, kai jis buvo užsienio reikalų ministras, pajutau nostalgiją labiau civilizuotiems laikams.
Sunku pasakyti, kas yra dešiniosios arba kairiosios politinės jėgos Lietuvoje. Visose partijose yra tiek daug prisitaikėliško populizmo, kad jos praktiškai yra susiniveliavusios. Mes turėtume sakyti, kad socialdemokratų partija yra kairioji jėga, esanti valdžioje, bet pačioje joje tos kairės, kuri būtų progresyvi, irgi, man atrodo, yra mažuma. O Žemaitaičio partija – dešinioji ar kairioji? Na taip, yra tam tikrų socialinio teisingumo dalykų, kuriuos jie išsako, bet dėl to jie netampa progresyvūs savo pasaulėžiūra. Arba valstiečiai su Lenkų rinkimų akcija – tai išvis antiprogresyvumas, tai visiška dešinė su tam tikrais kairiaisiais ekonomikos siekiais.
Prieš keletą metų dar atrodė, kad žmogaus teisių klausimai, pradedant LGBTQ+, moterų progresyvios darbotvarkės klausimais, yra laimėti, Lietuva – progresyvi šalis. <...> Atrodė, kad belieka priimti įstatymus tiek moterų, tiek LGBTQ+ lygybės klausimais, ir viskas baigsis. Bet gavosi kitaip. Ir tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio politinė situacija, kai dešinysis populizmas laimėjo, ir, manau, dėl to, nes į viešą politinę erdvę išmetinėjo žmogaus teisių klausimus propagandiniu rakursu. Šie klausimai tapo priedanga kitoms politinėms ir ekonominėms manipuliacijoms.
Išstumk, pavyzdžiui, vienos lyties tualetų klausimą, padaryk tai emociškai svarbiausia tema, ir tuomet gali „prastumti“ kitus klausimus, nes žmonės ginčysis, puldinės vieni kitus. Juk visi iki vieno turi poziciją tualetų klausimais. Panašiai pasielgta su Stambulo konvencija. Kiek žmonių iš tiesų gilinosi ir skaitė patį dokumentą? Nedaug. Tad pakako paskleisti melą apie daugybinių „socialinių lyčių“ įvedimą, išaiškinti žmonėms, kad čia einama prieš moralę, Dievą ir gyvybę. ir jie masiškai pasirašinėjo peticijas prieš net nepasigilinę. Tuo tarpu dešinysis populizmas sklandžiai skynėsi kelią. Čia, beje, būtų labai tinkama tema kultūros protestui, besipiktinančiam „Nemuno aušros“ atėjimu.