Lina Žigelytė. Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?

Po šią savaitę įvykusios Seimo blokados Lietuvos žurnalistai vis linkę dalintis vardais asmenų, siejamais su riaušių organizavimu ir aktyviu visuomenės agitavimu dalyvauti jose. Man kliūva, kad gana lengvai dalinamasi ne etninių lietuvių vardais, nes gal taip lengviau įtikėti, kad vakarykštės riaušės prie Seimo (ir Rūdninkų poligone) - ne Lietuvos produktas. Nes jei ne Maskva, tai Minskas arba Lietuvos rusai yra visų Lietuvos bėdų šaltinis.

Lina Žigelytė | Asmeninio albumo nuotr.

Lina Žigelytė

humanitarinių mokslų daktarė

Tai štai labai lietuviškas produktas iš tos dienos įvykių yra Nida Vasiliauskaitė. Mokslų daktarė, kurios nesamdo niekas, tik vienas Lietuvos universitetas, nelabai garsėjantis pasaulyje filosofijos mokslais. Ir viena „YouTube" žiniasklaidos priemonė, suburta neprastai susikompromitavusių Lietuvos žurnalistų troikos po brendu (ženklu, - jarmo.net) „OpTV". Mokslų daktarė, niekada nieko nepublikavusi ne Lietuvoje, ne lietuviškai. Gal suradikalėjusi Europa praplės rinką.
 
Nidai ne staiga užtemo protas iki to, kad skatintų aktyviai pulti demokratiškai išrinktą Lietuvos parlamentą.
 
Nida ne staiga tapo nepageidaujama visų padorių Lietuvos aktyvistų ratuose it virusas, atsiradęs prieš Koroną.
 
Nida ne staiga ėmė flirtuoti su radikaliosios dešinės žiniasklaida, tokia kaip „ProPatria", kurios jaunasis tėvukas Vytautas Sinica dabar irgi bando kaip Poncijus Pilotas nusiplauti rankas.
 
Biografijos Nida neverta, nors trumpa man žinoma versija būtų tokia.
 
Maždaug studijų laikais ima rašinėti į „Delfi". Kaip pati aiškina asmeniniame pokalbyje - for fun (pasismaginimui). Po profesiškai kraupokų patirčių labai patriarchiališkame Lietuvos filosofijos studijų kontekste. Rašo kažką apie lyčių kategorijas kaip socialinį konstruktą, kažką iš Judith Butler, nors akivaizdu, kad teskaitė turbūt tik vieną jos knygą, o ir tą ne visą. Rašo kažką apie mėlynus batus, kuriuos visos Lietuvos lesbietės supranta kaip Nidos mirktelėjimą: ir aš tokia.
 
Nidos tekstai „Delfi" tampa vienais pirmiausių Lietuvos nuomonių žurnalistikoje clickbait žanro tekstų. Antraštės išpučiamos, tekstais labai neformaliai bendraujama su įsivaizduojamu skaitytoju.

Komentarus - tą srutų duobę, kurią po daugiau nei dekados ir su nauja vadovybe „Delfi" pagaliau uždarė - Nida visada aktyviai suskaito. Iš jų gimsta nauji tekstai, daugiau tekstų, fragmentais dalinamasi Lietuvoje pamažu plintančiose socialinėse medijose, „Facebook'e".
 
„Facebook" yra ilgiausias Nidos romanas, jos gyvenimo meilė, besitęsianti ilgiau nei visi santykiai. Nida visada turi laiko paprovokuoti, pakomentuoti, padiskutuoti. Ypač apie save. „Facebook'o" Nida tampa dar kitu žanru, alternatyvia tikrove.

Maždaug 2011-2012 metai. Nida brenda iš interneto rėmų. Ateina alaus į tokį nebeveikiantį belgišką barą Vilniuje. Ji visada mėgo pavalgyt ir išgerti skaniau ne proletariškai. Ji padeda papaišyti vieną ziną LGBTQ+ tematika, net parašo vieną tekstą, bet prašo dėti tik su pseudonimu. Tokia štai jos drąsa.

Maždaug 2012-13 metais ima ryškėti Nidos visiškas nepritapimas Lietuvos feminizmo ratuose, kiek vėliau - ir lesbianizmo. Ech, tos lesbietės, visada turi daugiau pakantumo ir tikėjimo. 

Nida net dalyvauja video įrašuose apie Lietuvos feminizmą, bet užgožia visą eterį kambaryje su dar 6 kalbėtojais. Ji visiškai nejaučia auditorijos, šneka belenką, akivaizdžiai demonstruoja visišką šiuolaikinio feminizmo karščiausių temų nesuvokimą. Vėliau „Facebook'e" ji parašo, kad diskusija buvo bloga, pavadinimas irgi blogas, rašo daug ir ilgai. Ima kurti kažkokias alternatyvias „Facebook" grupes, kuriose turbūt ir brendo nemažai antradienio riaušių balsų.
 
Maždaug tuo pačiu metu atsisakau publikuoti Nidos pasiūlomą tekstą mano sudaromai knygai „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai.” Knygą redagavo a.a. Neringa Macatė, kapuose atsidūrusiu po ilgų teismų dėl „Gintarinės širdies”. Ta pati knyga nuspėjo daug ką apie antradienį prie Seimo vykusius sentimentus. Knygai Nida pasiūlo tekstą, kuris kokybe būtų „Delfi" lygio, o gal ir prastesnis. Man kaip redaktorei norisi geriau. Maždaug čia Nidos ir mano keliai išsiskiria.

Maždaug tuo pat metu Nida sudalyvauja SAPHO festivalyje, skaito pranešimą apie Lietuvos feminizmą. Festivalyje dalyvaujantys svečiai iš užsienio šnabžda: „Jei čia Lietuvos feminizmo veidas - blogai.”

Maždaug tuo pat metu Nida „Facebook'e" užblokuoja galybę žmonių, kurie ne kartą dalyvavo protestuose už LGBTQ+ žmones, už feminizmą. Ir mane ji užblokuoja, nors aš ją blokavau jau seniai. Man taip dar ramiau, nes pakanka neramumų Donaldo Trumpo Amerikoje.
 
Bėga metai, keičiasi „Delfi" redakcija, be kurios šiandien Nidos nebūtų nei kaip žanro, nei kaip ant tos scenos antradienį stovėjusios asmenybės. Nida toliau rašo į „Delfi". Redakcijai pasikeitus, ji pamažu atsiranda „ProPatria", „Alfa", „Respublika", „Tiesos" portaluose, kuriuose nesipublikuoja joks save gerbiantis žmogus su sąžine ir rašymo gebėjimais.
 
Kada maždaug Nida sugula su „Celofonu" (Antantu Kandrotu, - jarmo.net) ir kitais antradienio lyderiais, net nežinau. Viena aišku, kad ji nesiliauja rašyti. Ir dėstyti VGTU, dabartiniame „Vilnius Tech", iš kurio mano tėtis plikomis rankomis ir be kaukės gabeno asbestą ir kitas nuodingas medžiagas, kurios greičiausiai priartino jo mirtį. Bet ne viską iš VGTU ir Lietuvos taip lengva išnešti kaip asbestą.

Maždaug tokia biografija ir žmogaus evoliucija, įvykusi ne per parą ar metus.
 
1970-aisiaisi filosofas ir psichiatras F. Guattari yra parašęs esė, pavadinimu „Kiekvienas nori būti fašistu.” 

Ta esė neblogai nušviečia, kodėl tokie žmonės kaip Nida lengvai persimeta ne tik į dešinę, bet į tiesmuką flirtą su fašistinėmis idėjomis ir jas nešančiais žmonėmis. Atvirkštinė metamorfozė labai reta. Tą esė patarčiau paskaityti visiems žurnalistams ir profesionalams, Lietuvoje įgalinusiems tai, kas šiandien yra labai lietuviškas produktas, pavadinimu Nida Vasiliauskaitė. Nes jei ją būtų liovęsi spausdinti anksčiau, jei akademinė šviesuomenė būtų nuo jos aktyviau atsitvėrusi, jei akyliau įtakingi Lietuvos žmonės būtų stebėję jos virsmus, greičiausiai nebūtų nei antradienio riaušių, nei katastrofiškai apskurdusios viešo rašymo kultūros anapus „Facebook" ratų, nei to predikamento, kuris šiandien slepiasi po klausimu „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?”
 
Šis tekstas - autorės nuomonė. Jį galima laikyti grožine literatūra, nes už tokią manęs NV į teismą paduoti negali.



Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni