Lina Žigelytė. Mėnuo po „Kauno Pride"

Praėjo mėnuo nuo „Kaunas Pride". Parašyti apie tai, kaip mane paveikė ta rugsėjo 4-oji, vėluoju jau beveik tiek pat. Vėluoju ne todėl, kad kažkas prašė ir yra deadline’as.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.


Lina Žigelytė

„Kaunas Pride" dalyvė

Praėjo mėnuo nuo „Kaunas Pride". Tarp manęs ir Kauno - vėl septynių valandų skirtumas.

Ieva Ruzgyte, Vika Matuzaitė, Lina Žigelytė, Dovile Lapinskaite ir Janina Sabaliauskaite | Asmeninio archyvo nuotr.
 
Septynios valandos nėra daug. Kelionė nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal. Bet dėl šio laiko skirtumo tarp manęs ir Lietuvos dažnai atrodo, kad vėluoju reaguoti į viską, kas vyksta Lietuvoje. Kai aš nubundu, Lietuvoje - jau pavakarė. Dažnai jau būna nurimusios pagrindinės aistros, paaiškėję pagrindiniai įvykiai, surašyti visi postai, jais pasidalinta.

Galvoju, kad prisėsti ir pagalvoti, kaip ta rugsėjo diena mane paveikė, vis tik yra didelė privilegija. Ne tik dėl laiko trūkumo. Daugelis padėjusių surengti šį istorinį įvykį jau kitą dieną nubudo besirengdami kitiems.
 
Turbūt kebliausia - ne prisėsti ir prisiminti, o persikalibruoti.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.
 

Susivokti, kad prieš Laisvės alėjoje iškylant policijos užtvaroms, penktadienio popietę sėdėjime šalia alėjos, kalbėjome su kitomis savanorėmis ir viena iš mūsų pasakė: „Aš tiesiog tikiuosi, kad rytoj nieko nenušaus.”
 
Susivokti, kad iki pat eitynių leidimo patvirtinimo beveik nė vienas išrinktas Lietuvos politikas neištarė: „Eitynės būtinos, LGBTQ+ žmonės rūpi Lietuvai, rūpi man.”
 
Susivokti, kad man tas šeštadienio rytas prie Soboro prasidėjo matant jauną žmogų, gal septyniolikos metų, einant nuo televizijos kamerų link eitynių savanorių su ašaromis, ties panikos priepuolio riba. Tą būseną išprovokavo žurnalistų klausimai.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.
 

Susivokti, kad policija, kuri dažnai niekaip nereaguoja į homofobiją internete, tą šeštadienį vis tik stojo mūru tarp manęs ir žmonių, kurie Laisvės alėjoje mums šaukė „Gėda”.

Susivokti, kad mano mamai tie žmonės netapo akcentu ir po eitynių grįžus į Vilnių ji man pasakė, kad matė mus per televizorių ir buvo gražu. Kartais pakanka išgirsti tik tiek. Ir žinau, kad ne visi turi tokią mamą.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.



Susivokti, kad po eitynių šalia Soboro man priėjus prie policijos pareigūnių padėkoti joms už tai, kad mano bendruomenei padėjo nors kartą Lietuvoje jaustis saugiau būtent dėl savo darbo, aš pati vos tramdžiau ašaras. Nes tas jausmas, kad tavo valstybė tave saugo, turėtų būti įprastas.

Štai taip vis persikalibruoji.
 
Nesi pratusi prie jūros vaivorykštės vėliavų Lietuvos gatvėse, esi euforijoje. Bet prie Laisvės alėjos fontano kažkas iškelia plakatą „Jūs - mums šlykštūs”.
 
Aš dėviu neoninę savanorių liemenę. Mūsų darbas - pasirūpinti, kad eitynių dalyviai nepasiduotų provokacijoms, kol policija iš Laisvės alėjos nešte išneša vyrus, moteris, pastojusius mums kelią lyg vėl būtų sausio 13-oji, lyg mes būtume tas sovietų tankas, kuriam būtina pastoti kelią.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.


Kažkur ties Vilniaus gatve, jau kolonai apsisukus, kitoje Laisvės alėjos pusėje, pamatai eisenos dalyvius ir supranti, kad mes nusidriekėme per visą alėją. Mūsų tiek daug, jog kažkas ima skanduoti „Mes - irgi Kaunas!”
 
Eitynėms pasibaigus, jau po to, kai pusę Soboro aikštės užplūdusi jūra žmonių bus unisonu suskaičiusi eitynių manifestą, aš ir kiti neonines liemenes dėvėję savanoriai pajudame link eitynių dalyvių ir prašome jų susipakuoti vėliavas, ženkliukus, suskleisti vaivorykštės skėčius. Prašome, nes bijome, kad su atributika visiems bus nesaugu. Ir aš pati nuo kaklo nusiimu vaivorykštės skarą, nusisegu nuo švarko iš JAV atsivežtus ženkliukus tarsi su jais aš tikrai būčiau šio miesto gėda.
 
Daugelis niekada nepatiria tokios psichologinės akrobatikos. It kibirkštis pakitusios būsenos tarp laimės ir nerimo, tarp euforijos ir pykčio, tarp galingo bendruomeniškumo jausmo ir suvokimo, kad vis tik tiek nedaug žmonių pasiryžta rizikuoti drauge su manimi ir pasakyti, kad ne, LGBTQ+ žmonės nėra šios šalies gėda.

„Kaunas Pride" | P. Ramono nuotr.

 
Ši psichologinė akrobatika negali būti sveika praktika. Bet kai aš esu Lietuvoje ji dažnai tampa įprasta it deguonis. Ji dažnai yra įprasta gyvenantiems Lietuvoje, turbūt įprasta ir tam jaunam žmogui prie Soboro, gal septyniolikos metų, kai ateini į pirmą savo gyvenime „Pride" Lietuvoje, bet tave ištinka panikos priepuolis.
 
Gal vieną dieną, jau praėjus daugeliui mėnesių po pirmojo „Kaunas Pride", šios akrobatikos nebereikės. Gatvėse, šeimose, darbuose, internete, planuojant vėl aplankyti Lietuvoje gyvenančią mamą, planuojant vėl į Pervalką grįžti su partnere (dabar jau žmona).
 
Bet kol kas ta akrobatika - įprasta it deguonis. Gal dėl jos ir vėluoju prisiminti pirmą „Kaunas Pride". Ir priminti sau, kad buvo toks šeštadienis. Nes kaskart mintimis grįžus į tą dieną Laisvės alėjoje man neramu, kad kažkas būtinai užtrumpins šios atminties saldumą, tą euforiją, kai aš ir dar keli tūkstančiai žmonių drauge skandavome „Mes - irgi Kaunas.”



Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net

Naujesnė Senesni