LGBTQ+ asmenų įžeidinėjimų, grasinimų šiai bendruomenei viešojoje erdvėje išlieka daug. Šiais metais vykusiose šeimų gynimo maršo akcijose ne vienas mitinguotojas rankose nešėsi plakatus, kuriuose atvirai ir užgauliai pasisakoma apie LGBTQ+ asmenų grupę. Plakatuose jie išplūsti necenzūriniais žodžiais, tačiau daugelis tokių mitinguotojų policijos pareigūnams neužkliuvo.
Šis tekstas - antroji publikacijos, nagrinėjančios homofobijos daromą žalą, dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia.
Tiesa, vienas vyras teisėsaugos dėmesio susilaukė. Vilniaus apylinkės prokurorai dar birželį perdavė teismui bylą, kurioje 25-erių metų jaunuolis kaltintas dėl valstybės simbolių išniekinimo ir neapykantos kurstymo asmenų grupei dėl jų seksualinės orientacijos.
Prokuratūra skelbia, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas birželio 16 d., kai policijos pareigūnai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastato vykusiame mitinge sulaikė vyrą. Jaunuolis demonstravo Lietuvos valstybės vėliavą, ant kurios buvo užrašas, galimai kurstantis neapykantą asmenų grupei dėl jų seksualinės orientacijos.
Išpuoliai vykdyti ir rugsėjį „Kaunas Pride” metu. Anot LRT Tyrimų skyriaus žurnalistės Jurgos Tvaskienės, dalis asmenų savo veiksmus derino su kitais, kiaušiniai, paleisti į eitynių dalyvius, buvo atnešti iš anksto. Keli homofobiškai nusiteikę asmenys gulėsi kone kryžiumi prieš minią ir mėgino ją stabdyti, tačiau pralaimėjo kovą prieš LGBTQ+ bendruomenę, nes kaip mat buvo patraukti policijos pareigūnų. Skelbiama, kad buvo sulaikyti 22 asmenys.
LGBTQ+ teisių aktyvistas Pijus Beizaras dar prieš mėnesį kreipėsi į Kauno teisėsaugininkus prašymas ištirti neapykantą kurstantį komentarą, tačiau tąkart pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti. Po eitynių teismas pareigūnus įpareigojo kitaip. P. Beizaras įsitikinęs, kad jeigu teisėsauga dar prieš eitynes būtų veikusi aktyviai, siekusi indentifikuoti smurtauti pasiryžusiu asmenis, savo agresiją liejusius ir kitus tai skatinusius daryti internete, išpuolių prieš LGBTQ+ asmenis prieš eitynes, jų metu ir po eitynių galėjo net nebūti.
Be kita ko, P. Beizaras kartu su Mangirdu Levickiu dar 2014 metais kreipėsi į pareigūnus prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl po judviejų bučinio nuotrauka „Facebook” profilyje pasipylusių grasinimų. Teisėsauga imtis veiksmų atsisakė. Vaikinai laimėjo bylą vadinamąjame Strasbūro teisme, šiuo metu prieš kai kuriuos asmenis ikiteisminiai tyrimai pradėti, kai kurie jų - jau ir nuteisti.
„Tačiau nutinka ir taip, kad prokuratūra vėl mėgina žūtbūt pateisinti nusikaltėlius”, - piktinosi P. Beizaras.
Anot jo, kai kurie komentarai teisėsaugai vis dar atrodo kaip neverti atsakomybės, nors juose išreikštas raginimas žudyti, žaloti homoseksualius žmones.
„Gali būti, kad teisėsaugininkai nėra pakankamai kompetentingi, jog imtųsi neapykantos nusikaltimų, nes nesugeba rasti ryšio. Mane itin pribloškia atsakymai, kad neaišku, apie ką tiksliai parašyta frazė buvo, nors, pavyzdžiui, kurstymas, raginimas žudyti parašytas po įrašu apie homoseksualius asmenis. Tai apie ką dar gali būti tokie komentarai? Bet prokuratūrai, policijai tą suprasti - rimtas iššūkis”, - ironizavo P. Beizaras.
Interpretacijos kiša koją
Ši situacija rodo, kad net ir po Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo Beizaro ir Levickio byloje vis dar susiduriama su teisiniais sunkumais tiriant neapykantos nusikaltimus prieš LGBTQ+ asmenis Lietuvoje. „Bet kokia teisinė norma gali būti labai plačiai interpretuojama. Pavyzdžiui, net ir nužudymo atveju kyla klausimų, ar tai tyčinis, ar netyčinis veiksmas, kaip jį tiksliai kvalifikuoti”, - sako Elena Narkevičiūtė, MRU Tarptautinės teisės magistro studijų studentė.
Kalbant apie baudžiamajame kodekse apibrėžtus nusikaltimus, susijusius su diskriminacija (BK 169 str.) arba neapykantos kurstymu (170 str.), šių klausimų kyla dar daugiau.
„Galima klausti, ar ta neapykanta pasiekė tam tikrą pavojingumo lygį, koks reikalaujamas baudžiamajai normai pritaikyti. Būtent interpretavimas, kaip turi pasireikšti neapykantos kurstymas, koks pavojingumas, ar išties tas žmogus buvo diskriminuojamas arba buvo kurstoma neapykanta prieš jį dėl priklausymo tam tikrai asmenų grupei, sukelia tam tikrų trukdžių. Lietuva, beje, yra viena homofobiškiausių Europos Sąjungos šalių”, - įsitikinusi pašnekovė.
Anot E. Narkevičiūtės, pareigūnai taip pat yra visuomenės dalis, kuri gali turėti vienus ar kitus įsitikinimus. „Dėl to jie gali sprendimus pasukti viena ar kita linkme. Nereikėtų atmesti ir to, kad žodžiai internete, nuotrauka arba net fizinis pastūmimas kai kuriems nereiškia kažko blogo. Atrodo, esame kankinių tauta. Mėgina prokurorai arba pareigūnai, arba teisėjai sakyti, kad negriaukime žmogui gyvenimo su baudžiamąja atsakomybe, nors tas žmogus pats prisidėjo prie savo gyvenimo griovimo. Tokie veiksmai tikrai turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę”, - kalbėjo ji.
Kalbėdama apie Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos pasiūlytas, bet vėliau atsiimtas įstatymo pataisas, kuriomis niekinimas arba patyčios iš asmens dėl jo priklausymo LGBTQ+ asmenų grupei užtrauktų administracinę atsakomybę, E. Narkevičiūtė pabrėžė, jog tai gali būti atsakymas, ko turėtų imtis Lietuva.
„Yra reali galimybė, kad šios pataisos galėtų išspręsti problemą”, - tikino pašnekovė.
Šiuo metu tiek už patyčias ar niekinimą, tiek už kurstymą imtis smurto ar kitų neleistinų veiksmų prieš žmones gresia tik baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos teismai suformavo praktiką, kad asmuo nuteisiamas tik tuomet, kai nusikaltimas pasiekia tam tikrą pavojingumo lygį. Kadangi iki šiol administracinės atsakomybės už niekinimą ar patyčias nėra, asmenys, kurių veiksmai nesiekia tam tikro pavojingumo laipsnio, iš viso nėra nubaudžiami. Taigi, teisingumas nėra pasiekiamas.
„Dažnai teismų sprendimuose sakoma, kad negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės, nes nepasiektas tam tikras pavojingumo laipsnis. Baudžiamoji norma pritaikoma tik tokiais atvejais, kai yra didelis veikos pavojingumas. O komentaras internete to pavojingumo neva nesiekia, jeigu jis parašytas vieną kartą. Taigi, įstatymo pataisomis iš esmės norima nustatyti, kad kai nėra taikoma baudžiamoji atsakomybė, o veiksmai atlikti, teisėsauga turėtų taikyti administracinę atsakomybę. Tokiu būdu būtų parodoma, kad toks elgesys - kurstymas - nėra priimtinas. Galbūt tai veiktų kaip ir prevencinė priemonė, - žmonės imtų suvokti, kad gresia bauda”, - sakė E. Narkevičiūtė.
Tačiau ji pastebėjo, kad kartu būtina užtikrinti ir žodžio laisvę, t.y. aiškiai apibrėžti, kas patenka į žodžio laisvės rėmus, o kas jau yra baustinas neapykantos kurstymas, patyčios, niekinimas.
„Žmonėms atrodė - ir tą mes matėme, nes pateikus pataisas kilo pasipiktinimo banga - kad parašę vieną ar kitą savo nuomonę jie bus nubausti, neliks žodžio laisvės. Taigi, reikia aiškiai suformuluoti, ką mes laikome neapykantos kalba, o ko - ne. Kol kas tiek visuomenei, tiek teisėsaugos pareigūnams tai nėra aišku”, - teigė E. Narkevičiūtė.