Klaipėdoje gimusi ir į Vilnių studijuoti išvykusi Šarlotė (20 m.) – jauna moteris, kuri susidūrė su iššūkiais, siekdama teisinio savo lytinės tapatybės pripažinimo. Pašnekovė atskleidė jau nuo vaikystės jutusi, kad jos biologinė lytis nesutampa su tuo, kaip ji iš tiesų jaučiasi. Tad sulaukusi pilnametystės mergina pasiryžo įveikti teisinius barjerus, kad būtų pripažinta moterimi, o ne vyru.
 |
| Šarlotė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Šarlotės pasakojimas atskleidžia, su kokiomis sisteminėmis kliūtimis susiduria translyčiai asmenys, siekiantys savo tikrosios lyties pripažinimo.
– Kaip supratote, kad jūsų asmenybė neatitinka biologinės lyties? – jarmo.net pasiteiravo Šarlotės.
– Aš tai supratau jau 9-erių metų, bet tuo metu nepagalvojau, kad tai svarbus dalykas. Pastebėjau, kad su berniukais neturiu nieko bendro. Klausiau savęs, dėl ko elgiuosi kaip moteris. Tai buvo matyti iš manierų, kalbos, elgesio. O sąmoningai supratau esanti translytė vėliau, kai man buvo 16-17 metų. Vienas žmogus kreipėsi į mane įvardžiu „ji“. Klausiau savęs, kodėl man tai patinka, kodėl tai kažkas svarbaus.
– Gal galėtumėte papasakoti plačiau, kaip jūs pirmą kartą buvote pavadinta įvardžiu „ji“?
– Kalbėjausi su nepažįstamu žmogumi. Jis mane pamatė kaip merginą. Ir kreipėsi į mane moterišku įvardžiu. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Socialiniuose tinkluose prašiau kreiptis į mane kaip į merginą. Ir kai žmonės pradėjo tai daryti, supratau, kad man tas jausmas tikrai patinka. Tas įvardis „ji“ man tiko.
 |
| Asociatyvi Karollyne Videira Hubert/unsplash.com nuotr. |
– Tapatybės pripažinimas išties labai svarbus dalykas. Kalbant apie indentifikavimą, jūs keitėte lyties žymenis dokumentuose, taip pat asmens kodą. Kaip tai padarėte?
– Kai supratau, kad mano asmenybėje vyksta kažkas svarbaus, kėliau įvairius klausimus. Ir ėmiau klausinėti savo translyčių draugių. Jos padėjo susirasti advokatę, patarė, ką sakyti, o ko – ne, kokius dokumentus paruošti, ko tikėtis. Visa tai įvyko po 2 metų supratus, kad esu translytė. Baigusi mokyklą iš karto nepradėjau studijuoti, nusprendžiau susirasti darbą, kad galėčiau sumokėti advokatei ir pereiti teisinius barjerus. Tuo pačiu metu visus 2 metus vartojau ir hormonus.
– Kaip vyko šie teisiniai procesai? Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Iš pradžių nebuvo jokių problemų. Viską sutvarkė advokatė. Ji pateikė visas paraiškas, atstovavo teisme. Ir po pusės metų laukimo gavau teismo sprendimą, po kurio ir prasidėjo problemos. Turėdama teismo sprendimą rankose ėmiau tvarkyti asmens tapatybės duomenis. Nuėjusi į komisariatą paprašiau pakeisti mano dokumentus, paklausė, kokiu pagrindu, paaiškinau, kad turiu teismo sprendimą. Darbuotoja iškart suprato, kas per situacija. Gaila, bet sistemoje visą mėnesį duomenys taip ir nebuvo pakeisti. Gavau informaciją, kad turėsiu eiti aiškintis į metrikacijos skyrių. O juk praėjo mėnuo, sugebėta pakeisti tik vardą, bet ne asmens kodą. Tai mane supykdė. Tačiau klaida galiausiai buvo ištaisyta. Taigi, pasikeičiau dokumentus.
Antras etapas – banke. Jame problemų būta daugiau. Pamenu, kad draugės, kurios praėjo šį procesą, pasakė, kad bankui reikia tik seno ir naujo dokumentų, ir teismo sprendimo. Taigi, pamaniau, susitvarkysiu viską tą pačią dieną. Deja, taip nesigavo. Pateikiau banko darbuotojai dokumentus. Tačiau jai kilo klausimas, o kur yra parašas ant teismo sprendimo. 20 minučių darbuotoja tarėsi ir su savo vadove ir paaiškėjo, kad vien teismo sprendimas netinka. Naujas asmens dokumentas taip pat pasirodė netinkamas, senas – irgi. Ir įrodyti, kad esu tas pats žmogus, tariamai neįmanoma. Taigi, metrikacijos skyriuje turėjau gauti pažymą, liudijančią, kad aš pakeičiau dokumentus. Kol banke pasikeičiau duomenis, vietoje vienos dienos trukau bene savaitę. Ir tai kainavo nemažai nervų.
O kalbant apie duomenis sveikatos sistemoje buvo žymiai lengviau, kadangi čia reikėjo tik naujo dokumento.
– Kaip vertinate medicinos įstaigų darbą? Ar pavyko gauti tinkamą pagalbą?
– Prieš pasikeičiant dokumentus jokių problemų nebuvo. Esu labai dėkinga, kad man visa ta medicininė tranzicija praėjo labai gerai: žmonės, kurie mane pamato, laiko mane cis moterimi, o ne translyte. Nesu patyrusi diskriminacijos iš medikų.
– Kaip suprantu, tam, kad būtų galima pasikeisti dokumentus, reikalinga gauti diagnozę. Ar galite papasakoti apie šį procesą?
– 17-18 metų pateikiau kariuomenei paraišką, kad noriu savanoriauti, jog nereikėtų laukti to laiko, kai paims priverstinai. Kai pateikiau šį prašymą, sužinojau, jog reikia praeiti medicininę patikrą. Atlikau psichologinį testą, kitus patikrinimus. Tuo metu, kai buvau pas gydytoją, tai ji išėjo iš kabineto. Pamaniau, kad reikia jai pasitarti su kolegomis. Po 5 minučių grįžusi medikė pakvietė mane ateiti pasikalbėti. Ir kai tik išėjau iš kabineto, pamačiau daug gydytojų. Mane informavo, kad kažkas ne taip su psichologiniu testu, kad reikės apsilankyti pas psichiatrą, paprašyti diagnozių išrašo. Po šio pokalbio nuėjau pas savo psichiatrą. Nors nesitikėjau, bet iš šio psichiatro gavau translytiškumo diagnozę.
– Ar gydytojai turi, ar neturi tų transfobiškų įsitikinimų?
– Tikrai turi. Vienas iš pavyzdžių toks – vienas iš endokrinologų po pusės metų jau prasidėjus tranzicijai vis dar į mane kreipėsi įvardžiu „jis“, nors visi kiti matė mane kaip moterį, aš rengiausi moteriškais drabužiais. O jis vis tiek mane laikė vyru.
– Ir turbūt vadino senuoju vyrišku vardu?
– Taip.
– Taigi, lankėtės pas įvairius gydytojus, kaip suprantu, turėjote vartoti ir hormonus. Kiek jie kainavo?
– Per mėnesį, priklausomai nuo dozės, gali išleisti 20-30 eurų. Per metus susidaro 240-360 eurų.
– Kad jis jaustųsi turįs savo vietą gyvenime, kad turi autonomiją. Nesinori, kad žmogaus kūnas būtų valdomas kieno nors kito, – dėstė pašnekovė.
Trūksta informacijos
Ištrauka iš Tautvydo Čepulio darbo „Trans asmenų patirtys Lietuvoje: lyties disforijos politiškumas“: „Trans Rights Map Europe and Central Asia 2022 m.“ duomenimis, iš 30 išskirtų su lytine tapatybe susijusių sričių, Lietuva užtikrina žmogaus teisių apsaugą tik 3-ose. Valstybė, negalėdama pasiūlyti trans asmenims reikalingų paslaugų, nesiekdama didesnės tolerancijos ir trans žmonių gyvenimo kokybės pagerėjimo, skiria mažai dėmesio tiek visuomenės, tiek trans žmonių, švietimui apie translytiškumą, medicininių paslaugų prieinamumą ir kitas trans bendruomenei aktualias problemas. Lietuvoje su tuo susidurdami trans asmenys, informacijos trūkumą įvardina kaip vieną iš problemų, paliečiančių tiek visuomenės menkas žinias apie translytiškumą, tiek pačiai trans bendruomenei kylančius sunkumus apie dokumentų keitimo, medicinos paslaugas“.