LGBTQIA+ migrantai – viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, susidurianti su daugialypiais iššūkiais – nuo homofobijos iki religinės atskirties, sako dr. Gintarė Pocė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) V. Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkė.
 |
| Asociatyvi „Monstera Production“/pexels.com nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Tyrėja su portalu jarmo.net pasidalijo naujausio mokslinio tyrimo įžvalgomis apie queer migrantų patirtis, migracijos motyvus, religinės tapatybės transformacijas bei integraciją Lietuvoje.
2022–2025 m. VDU vykdyto tyrimo „Religinių ir seksualinių tapatybių sąveikos transnacionalinės migracijos kontekste“ rezultatai atskleidžia, kad LGBTQIA+ migrantų sprendimą išvykti iš gimtosios šalies dažnai lemia kelių motyvų derinys.
„Dauguma tyrime dalyvavusių lietuvių pirmiausiai įvardijo praktines priežastis, skatinusias keliauti į Vakarų šalis. Šios praktinės priežastys – tai geresnės kokybės studijos, didesnės karjeros galimybės ar siekis pažinti pasaulį. Tik keli tyrimo dalyviai įvardijo, kad svarbiausia migracijos priežastis – homofobinės nuostatos Lietuvoje“, – pasakoja dr. G. Pocė.
 |
| Dr. Gintarė Pocė | Asmeninio albumo nuotr. |
Tačiau interviu su tyrimo metu taip pat paaiškėdavo, kad praktiniai motyvai susipina su poreikiu gyventi atvirai, patirti mažiau diskriminacijos ir daugiau lygių galimybių – ypač tai būdinga migrantams iš Afrikos, Rytų Europos ir Artimųjų Rytų, kurių tėvynėse homoseksualumas vis dar baudžiamas įstatymu.
Migracija LGBTQIA+ asmenims dažnai tampa naujo, laisvesnio gyvenimo pradžia.
„Atliktas tyrimas atskleidė, kad LGBTQIA+ migracija skatina seksualinės tapatybės atkūrimo procesą, užsienio literatūroje vadinamą „reinvent“. Queer asmenys, išvykę iš homofobiškų kontekstų į šalis, kuriose egzistuoja daugiau lygių galimybių LGBTQIA+ asmenims, atranda laisvę giliau suvokti savo seksualinę tapatybę, ją puoselėti ir neslėpti“, – aiškina dr. G. Pocė.
Lietuviai emigrantai tyrime minėjo stipresnę LGBTQIA+ bendruomenę, didesnį palaikymą, mažesnį socialinį teisimą kasdienėje aplinkoje.
O štai religinė tapatybė queer migrantams dažnai tampa įtampos šaltiniu.
„Pamenu, vienas tyrimo dalyvis teigė, kad jis nustojo tikėti, nes jo Dievas nepripažįsta jo seksualinės tapatybės. Vienu metu, kaip jis teigė, jis apsisprendė nekeisti savęs, bet tiesiog neišpažinti savo religijos, kuri neleidžia jam būti savimi“, – prisimena mokslininkė.
Dauguma tyrimo dalyvių, užaugę krikščioniškose ar musulmoniškose šeimose, šiuo metu save įvardija kaip ateistus, netikinčius, teigiančius, kad religija nėra jų gyvenimo dalis.
Dalis LGBTQIA+ migrantų nusprendžia atsiriboti nuo religinių bendruomenių, kurios nepripažįsta jų tapatybės. Tačiau kai kurie siekia alternatyvų – bendruomenių, kurios remia LGBTQIA+ teises.
„Pavyzdžiui, viena tyrimo dalyvė pasakojo, kad jos gimtojoje šalyje yra įsikūrusi krikščioniška bažnyčia, remianti LGBTQIA+ asmenų teises, priimanti juos į savo bendruomenę. Šiai tyrimo dalyvei tai leidžia neslėpti savo seksualinės tapatybės ir tuo pačiu išpažinti savo religiją bendruomenėje“, – tikina dr. G. Pocė.
Tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvos visuomenė išlieka viena nepalankiausių LGBTQIA+ asmenims Europos Sąjungoje.
„73 proc. respondentų iš Lietuvos vengia dažnai arba visada laikytis už rankų su tos pačios lyties partneriu Lietuvoje, o 55 proc. respondentų per metus iki tyrimo jautėsi diskriminuojami bent vienoje savo gyvenimo srityje“, – teigia dr. G. Pocė, remdamasi FRA duomenimis.
Remiantis LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus 2025 m. atliktu visuomenės nuostatų tyrimu, 45 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų nenorėtų gyventi kaimynystėje su homoseksualiais asmenimis. Šios apklausos duomenys taip pat teigia, kad 51 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi su musulmonais, ir 43 proc. – migrantais iš Centrinės Azijos. Anot dr. G. Pocės, kyla klausimas, ar gali būti sėkminga integracija Lietuvoje homoseksualaus migranto, musulmono, atvykusio iš Centrinės Azijos.
Prieglobsčio Lietuvoje siekiantys migrantai pasakojo apie patirtą agresiją, įžeidimus, homofobines replikas sulaikymo centruose, kitų migrantų.
„Svarbu paminėti, kad jie stengiasi neatskleisti savo seksualinės tapatybės, bijo laikytis už rankų su savo partneriais viešumoje, nes suvokia, jog Lietuvoje vis dar vyrauja homofobinės nuostatos. Kita vertus, jie džiaugiasi, atradę aplinką, kurioje nėra persekiojami ar baudžiami dėl savo seksualinės tapatybės“, – aiškina pašnekovė.
LGBTQIA+ migrantai, siekiantys prieglobsčio, susiduria su papildomais iššūkiais – jiems dažnai tenka įrodinėti savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.
„Prašydami pagalbos, jie turi įrodinėti migracijos pareigūnams, kad priklauso LGBTQIA+, ir dėl to jiems yra nesaugu būti šalia kitų migrantų“, – pažymi dr. G. Pocė.
Tai ir skausmingas, ir sudėtingas procesas, kuriame asmens tapatybė tampa biurokratiniu objektu, o privatumas gula ant derybų stalo.
Tyrime kalbinti prieglobsčio prašantys migrantai, pasiekę Lietuvą nelegaliu Baltarusijos keliu, teigė nepatyrę aiškios, struktūruotos diskriminacijos, tačiau minėjo patyrę įvairias mikroagresijas formas, homofobiškus nusistatymus, įžeidimus.
„Sulaikymo metu jie patyrė mikroagresijas iš kitų migrantų, pasienio apsauginių“, – dėstė dr. G. Pocė.
Pasak tyrėjos, siekiant realios LGBTQIA+ migrantų integracijos, būtina veikti keliomis kryptimis.
„Pirmiausia, migracijos valdymo procesuose turėtų būti užtikrintas LGBTQIA+ migrantų saugumas. Neretai kiti migrantai kelia didelį pavojų LGBTQIA+ asmenims. Antra, turėtų būti sudarytos migracijos darbuotojų mokymų programos, kurios suteiktų visas žinias ir įgūdžius, reikalingus sklandžiam, efekyviam ir įtrauktį patvirtinančiam bendravimui su LGBTQIA+ migrantais. Na, ir taip pat svarbus žingsnis – bendradarbiavimas su LGBTQIA+ organizacijomis integracijos procesuose“, – įsitikinusi mokslininkė.
Dr. G. Pocė akcentuoja bendruomenės reikšmę: būdami priimti, suprasti ir palaikomi, LGBTQIA+ migrantai gali ne tik saugiai integruotis, bet ir prisidėti prie Lietuvos visuomenės įvairovės stiprinimo.