Daug dėmesio sulaukęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendimas visuomenei buvo pristatytas kaip įpareigojantis „pripažinti vienos lyties santuokas“, LGBT+ bendruomenė ir ją palaikantys aktyvistai suskubo džiaugtis, o oponentai – piktintis. Tačiau panašu, jog dauguma neteisingai suprato, ką tas sprendimas iš tiesų reiškia.
 |
| Aivaras Žilvinskas | Asmeninio albumo nuotr. |
ES Teismas aiškiai nurodė sprendime: tik pačios ES valstybės narės sprendžia, ar įteisinti vienos lyties asmenų santuokas ir kokias teises bei pareigas joms suteikti, kokia apimtimi. ES teisė nereikalauja iš valstybių, kad tokios santuokos būtų sudarinėjamos ir pripažįstamos turinio prasme (nereikalauja suteikti joms konkrečių teisių ir pareigų).
Liuksemburgo Teismas rėmėsi ES Pagrindinių Teisių Chartijos 7 straipsniu, kuris skirtas privačiam ir šeimos gyvenimui reglamentuoti. Jame neminimas Chartijos 9 straipsnis, kuriame reglamentuojamos santuokos. Vadinasi, privatus ir šeimos gyvenimas yra šiuo atveju atskirtas nuo santuokų – pagal Teismo sprendimo 61 punktą, šiuo metu ES teisė nereikalauja iš valstybių narių sudarinėti vienos lyties asmenų santuokas, suteikti joms konkretų turinį – vienintelė pareiga yra užregistruoti tokias santuokas, jeigu jos įvyksta kitoje ES valstybėje. Analogiškai aiškino ir Lietuvos Konstitucinis Teismas dėl Konstitucijos 38 straipsnio – atskirdamas santuoką nuo kitų šeimos formų.
Visiškai tą patį dėl santuokų daug kartų kartojo ir Strasbūre esantis Europos Žmogaus Teisių Teismas – pagal Konvencijos 12 straipsnį kol kas nėra pripažįstama teisė į vienos lyties asmenų santuokas, ir todėl LGBT+ asmenų šeimos kol kas ginamos tik pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip kitokių formų šeimos, bet ne kaip santuokos pagal 12 straipsnį.
Nesvarbu, ar tai teisinga, ir kas ką palaiko, tačiau kol kas tokia yra teisinė realybė. Strasbūro teismas yra pabrėžęs daugelyje sprendimų, kad valstybės privalo užtikrinti ir vienos lyties asmenų šeimų „adekvačią teisinę apsaugą“, bet nebūtinai per santuoką. Tačiau šiandieniniame Liuksemburgo teismo sprendime apie jokią „adekvačią apsaugą“ iš viso nekalbama, taigi šiandieninis teismo sprendimas yra ganėtinai konservatyvus ir toli gražu ne toks optimistiškas, kaip daug kas įsivaizduoja.
Šis ES Teismo sprendimas reiškia tik tai, jog valstybės privalo kaip įvykusį faktą registruoti tai, kad du vienos lyties asmenys kitoje ES šalyje X sudarė santuoką. Byloje nagrinėta situacija, kai Lenkijos piliečiai sudarė santuoką Vokietijoje, ir dabar Lenkijos institucijos turės įtraukti šią santuoką į savo apskaitą kaip faktą, jog nurodyti asmenys yra susituokę Vokietijoje. ES teisė draudžia tokius asmenis laikyti nesusituokusiais, kadangi jie faktiškai yra sukūrę šeimos santykius, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje ar Lenkijoje jie būtų vertinami kaip sutuoktiniai pagal teises ir pareigas, ar tokiu pačiu būdu kaip Vokietijoje.
Vadinasi, ką iš tikrųjų reikalaujama „pripažinti“, yra tik plikas faktas, kad du asmenys yra sudarę vienos lyties asmenų santuoką kitoje ES valstybėje, tačiau nereikalaujama tokioms santuokoms pripažinti konkretų turinį kaip teises ir pareigas.
Praktiškai tai reiškia, kad kitoje valstybėje sudarytos santuokos bus tiesiog įtraukiamos į viešą apskaitą, ir tai labai svarbu, pvz., kad būtų išvengta situacijų, kai vienas ir tas pats asmuo sudaro keletą ar keliolika santuokų skirtingose šalyse. Tokių santuokų apskaitymas yra svarbus užtikrinant viešąją tvarką, kad nebūtų poligaminių santykių, kad nebūtų sukčiavimo ir apgaulės naudojantis viešomis paslaugomis ar sudarant sutartis.
Akivaizdu ir tai, kad šis ES Teismo sprendimas nereikalauja nei iš Lenkijos, nei iš Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti santuokoms konkrečias teises – tik formalų registravimą. Pavyzdžiui, jeigu Lenkijoje nėra reguliuojamos vienos lyties asmenų santuokos, tai ir jokių konkrečių teisių tokios poros savaime Lenkijoje neįgyja – Lenkijoje joms netaikomos teisės, kurias jos turėtų Vokietijoje. O, pavyzdžiui, Belgijoje (kur taip pat įteisintos vienos lyties asmenų santuokos) tokių santuokų turinys taip pat būtų sprendžiamas ne pagal Vokietijos, o pagal Belgijos teisę. Vadinasi, nei Belgijos, nei Vokietijos, nei kitos šalies teisės normos nėra „importuojamos“ nei į Lenkiją, nei į Lietuvą, nei kitur.
Ką tai reiškia Lietuvoje atveju? Lietuvoje kol kas taip pat nėra visiškai jokio teisinio reguliavimo vienos lyties asmenų šeimoms – Seimas vengia šiuos santykius sureguliuoti turinio prasme (dėl teisių ir pareigų), kol kas stringama net ties registracijos tvarka (registruojama tik per teismus). Jeigu Lietuvoje būtų priimtas partnerystę reglamentuojantis naujas įstatymas ar dabartinių įstatymų pataisos, tuomet būtų galima manyti, kad poros, kitoje šalyje sudariusios vienos lyties asmenų santuoką, Lietuvoje galėtų turėti tik tokias teises, kokias numatytų partnerystę reglamentuojančios įstatymų normos (nes jos būtų neutralios lyties atžvilgiu). O jeigu tokios sutuoktinių poros norėtų įgyti teisių, kurias turi skirtingų lyčių sutuoktinių poros, tačiau neturi partneriai, tuomet dėl kiekvienos iš tokių teisių tektų atskirai kovoti teismuose.
Žinoma, šiandieninis ES Teismo sprendimas svarbus tuo, kad jis visgi reikalauja pripažinti patį minimumą – civilinį statusą, t.y. tokios santuokos, kaip civilinės būklės aktas, privalės būti registruojamos kaip šeima atitinkamame valstybiniame registre. Liuksemburgo teismas pabrėžė – registracijos (apskaitymo) tvarka privalės būti nediskriminacinė – vienoda tiek skirtingų, tiek vienos lyties asmenų santuokoms, sudarytoms kitoje šalyje. Tai reiškia, kad tokios poros bus laikomos šeima, turės sutuoktinių statusą, tačiau jų teisės ir pareigos Lietuvoje bus ribotos.
Minėtos poros galės turėti teises ir pareigas, kurios bendrai būdingos šeimos nariams (pvz., pagal ES teisę piliečiai turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitoje šalyje, todėl Lietuvoje apsigyvenusiems sutuoktiniams, kurių vienas – ne Lietuvos pilietis, privaloma bus suteikti leidimą gyventi, jeigu jis reikalingas). Arba, pavyzdžiui, draudžiama versti liudyti prieš artimus šeimos narius – tokia garantija irgi bus taikoma.
Taigi šiandieninis ES Teismo sprendimas nieko labai naujo ir esminio nesukūrė – tiesiog pripažino akivaizdų faktą, kad kitoje ES valstybėje sudarius vienos lyties asmenų santuoką, negalima nepripažinti santuokinio (šeimos statuso) kitoje ES šalyje, tačiau naujų teisių ir pareigų toks statuso pripažinimas savaime nesuteikia. Būtų buvę keista, jeigu nebūtų buvęs pripažintas toks akivaizdus minimumas.
Tiesą sakant, šiandieninis sprendimas yra labiau išmalda nei reikšmingas pasiekimas. Lietuvos atveju esame toje pačioje situacijoje, kaip ir anksčiau – kol Seimas nepriima įstatymo dėl vienos lyties asmenų šeimų santykių (teisių ir pareigų), tol Lietuva ir toliau pažeidinėja Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, nes nesuteikia „adekvačios teisinės apsaugos“, kuri, nors kol kas ir neprivalo prilygti santuokai, tačiau turi būti pakankama ir ori.
Taigi panašu, kad tiek sprendimo palaikytojai pernelyg anksti apsidžiaugė, tiek priešininkai pernelyg pasipiktino – dar laukia ilga politinė ir teisinė kova. Šiuo metu Lietuvos teismuose atstovauju 4 vienos lyties asmenų poroms, kurios siekia, kad jų santuokos, sudarytos ne Lietuvoje, būtų apskaitytos, tačiau akivaizdu, kad kol kas kalbama tik apie fakto įregistravimą, o ne konkrečių teisių ir pareigų suteikimą.
.png)