Vadovaujantis „Freedom House“ duomenimis, apie 40 proc. pasaulio žmonių gyvena silpstančios demokratijos valstybėse, kuriose stiprėja vykdomoji valdžia, mažėja rinkėjų įtaka ir auga grėsmė pilietinėms laisvėms.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Politikai kursto visuomenės pyktį, neapykantą, sėja susiskaldymą ir kuria įtampa dėl įvairių su lytimi susijusių klausimų, pvz., moterų teisės spręsti dėl aborto, LGBTIQ+ žmonių teisių ir pan., taip siekdami įgyvendinti antidemokratines priemones.
Kaip teigiama 2025 m. rugsėjį paskelbtoje Míriam Juan-Torres et al. ataskaitoje „Autoritarizmo sulytinimas“, lyties tematiką savo strateginei veiklai išnaudoja autoritariniai judėjimai įvairiose pasaulio šalyse.
„Tokios dirbtinai sukurtos grėsmės dažnai įgyja taip vadinamos „gender ideologijos“ formą – tuščiažodį, kuris į vieną baubą sulipdo moterų ir LGBTIQ+ žmonių teises“, – sakė autorė.
Lytis ir lytiškumas – išskirtinai jautrios temos, aktualios kiekvienam žmogui kaip neatsiejama jo tapatybės dalis, sąlygojanti savivoką ir santykį su aplinka. Jos susijusios su daugybe kasdienio asmeninio, socialinio ir politinio gyvenimo aspektų, todėl nėra sudėtinga tokias svarbias temas išnaudoti kaip politinį įrankį. Tačiau atidavę reguliuoti šias intymiausio gyvenimo sritis į autoritarų rankas žmonės suteikia jiems galių kontroliuoti save pamatiniame – tapatybės, kuriai priskiriamos ir kitos kategorijos, pvz., religija arba rasė – lygmenyje.
Manipuliuojant religijos, moralės bei „tradicinių vertybių“ klausimais siekiama vieno tikslo – užimti ir konsoliduoti valdžią.
Ataskaitoje rašoma, kad autoritariniai populistiniai judėjimai išnaudoja lyčių klausimus, taikydami šešias tarpusavyje susijusias politines ir kultūrines strategijas: (1) dirbtinai sukurti grėsmę, pvz., pateikiant feministes, LGBTIQ+ žmones ar „gender ideologiją“ kaip egzistencinę grėsmę, (2) normalizuoti autoritarines idėjas, t. y. išnaudojant lyties tematiką perkurti visuomenės demokratijos supratimą, (3) keisti kultūrą – pasitelkti kultūrines strategijas, išnaudojančias su lyties klausimais susijusį nerimą, kad autoritarinės idėjos atrodytų labiau priimtinos, (4) sukurti platų judėjimą, kuris vienytų neįprastus sąjungininkus, (5) skaldyti ir poliarizuoti skatinant „mes prieš juos“ mąstymą bei (6) atitraukti dėmesį nuo antidemokratinių galios užgrobimo, korupcijos bei pan. veiksmų pametėjus kontraversišką temą apie lytį, pvz. lytinį švietimą ir jo tariamas grėsmes vaikų saugumui.
Taigi, kova su „gender ideologija“ sudaro politikams sąlygas išnaudoti lyčių klausimą silpninant demokratijos pamatus – teisinę valstybę, vykdomosios valdžios ribojimą, žmogaus teises ir mažumų apsaugą, ir vietoje jos kuriant visuomenę, grįsta dominavimu bei hierarchija. Kovodami su „gender ideologija“, populistai dažnai vartoja kalbą, kurioje skatina ginti šeimas, tradicines vertybes, sveiką protą, moteris ir vaikus, žodžio ir religijos laisvę.
„Gender ideologijos“ tuščiažodį pirmieji pavartojo katalikų bažnyčios atstovai, reaguodami į lytinių ir reprodukcinių teisių pripažinimą 1994 m. Kaire vykusios Jungtinių Tautų tarptautinės konferencijos gyventojų ir vystymosi klausimais, siekdami pasipriešinti moterų ir LGBTIQ+ teisėms bei mokslo tyrimams apie lytį ir lytiškumą.
Nuo to laiko jis išplito ne tik į skirtingų konfesijų bažnyčias, bet ir į politikų ir konservatyvių pilietinės visuomenės grupių ir įvairių aktyvistų leksiką.
Po tuo pačiu terminu gali būti pakišama viskas, kas netinka autoritarams: moterų teisės, LGBTIQ+ teisės, reprodukcinės technologijos, lytinis švietimas, leftizmas, Stambulo konvencija ir kiti kovos su smurtu prieš moteris instrumentai.
„Gender ideologija“ aiškinama kaip neva slapta politinė strategija, kuria siekiama užgrobti valdžią ir primesti mažumų diktatūrą. Kitaip tariant, „gender ideologija“ veikia tarsi klijai skirtingoms temoms, kuriomis pasisako skirtingi veikėjai, taip leidžiantys vienytis prieš menamą bendrą priešą, kurį reikia įveikti bet kokia kaina, net jei taip aukojama demokratija.
Be to, šis terminas leidžia paversti visus su lytimi susijusius klausimus „ideologija“ ir juos atmesti, o išpuolius prieš žmogaus teises ir žmonių grupes pateikti kaip pastangas užkardyti menamą pavojų.
Kartais stengiamasi supriešinti moterų ir LGBTIQ+ žmonių teises, pvz., translyčius žmones vaizduojant kaip grėsmę feminizmui ir moterų padėties gerinimui. Tai nėra daroma atsitikinai: vieninga visuomenė kelia grėsmę autoritariniai valdžiai. LGBTIQ+ bendruomenė gali būti paversta atpirkimo ožiu nepavykus užtikrinti moterų teisių, pvz., kaip nutiko su Stambulo konvencija.
Įvairiose pasaulio šalyse naudojama labai panaši retorika, kopijuojami ir pritaikomi teisės aktų projektai ir netgi vaizdinė medžiaga. Kovos su „gender ideologija“ grupės įsteigė tarptautinius forumus, organizuoja renginius ir erdves, kuriose dalinasi strategijomis ir taktikomis. Veikia visa infrastruktūra, kurią galėjo sukurti kraštutinės dešinės politikai ir kuriai, pvz., priklauso Pasaulinis šeimų kongresas.
Terminas „gender ideologija“ pasitelkiamas iš esmės todėl, kad ideologiją lengviau nuneigti nei žmogaus gyvybes ir žmogaus teises.
Deja, kovodami su politikų sukurtais vėjo malūnais žmonės į jų rankas perleidžia savo laisvę.
.png)