16 aktyvizmo dienų prieš smurtą prieš moteris eina į pabaigą, tačiau realybė, su kuria vis dar susiduria dažna moteris, išlieka netoleruotina. Per savo gyvenimą kas trečia moteris patiria fizinį savo partnerio smurtą arba tampa seksualinės prievartos auka, ši statistika nesikeičia jau daugelį metų. Tai patvirtina ir lapkričio mėnesį paskelbta Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaita, analizavusi duomenis iš 168 valstybių.
 |
| Erika Leonaitė | Seimo kontrolierių įtaigos nuotr. |
Kartu svarbu suprasti, kad nors orderis yra labai svarbi, tačiau tik laikina priemonė, taikoma čia ir dabar stengiantis apsaugoti smurto artimoje aplinkoje riziką patiriantį asmenį. Kai policijos pareigūnas arba pareigūnė pagal patvirtintus kriterijus nustato smurto artimoje aplinkoje riziką ir skiria orderį, pavojų keliantis asmuo privalo 15 dienų nesiartinti prie pavojų patiriančio asmens, neieškoti jokių ryšių ir išsikelti iš gyvenamosios vietos, jei ji yra bendra. Kas toliau?
Policijos duomenys atskleidžia, kad daugiau nei pusę visų paskirtų orderių sudaro pakartotiniai orderiai, taigi, smurtas kartojasi net ir po šios priemonės taikymo. Pernai tam pačiam asmeniui orderis daugiausiai buvo išduotas 15 kartų, 2025 m. iki spalio pabaigos net penkiems asmenims buvo skirta po 11 orderių vien šiemet. Tai rodo, kad smurtas lyties pagrindu artimoje aplinkoje dažiausiai yra ne konfliktas, ne atsitiktinumas, o sisteminis reiškinys, kuriam spręsti reikalingos kompleksinės priemonės. Tikimasi, kad viena tokių priemonių ateityje taps ilgalaikis apsaugos nuo smurto orderis, kurį skirtų teismas pagal civilinėms byloms taikomas taisykles. Taip pat svarbu, kad į Lietuvos teisinę sistemą pagaliau būtų įtraukta sisteminio smurto samprata, kuri leistų geriau reaguoti į pasikartojantį ir įprastai intensyvėjantį psichologinį, seksualinį ir fizinį smurtą kaip galios ir kontrolės įtvirtinimo strategiją.
Tuo pačiu akivaizdu, kad neįmanoma sukurti visuomenės, netoleruojančios smurto prieš moteris, kol joje egzistuoja per šimtmečius įsišakniję neigiami lyties stereotipai, o pagalbos kreipimasis kartais gali tik dar pasunkinti situaciją. Nors dažnai smurto atvejai siejami su priklausomybėmis, alkoholio vartojimu, socialine atskirtimi, toks supaprastinimas sukuria pavojingą iliuziją, neva gerbiamose, aukšto socialinio statuso šeimose smurtas neegzistuoja. Yra tekę bendrauti su teismų, ministerijų, žiniasklaidos darbuotojomis, patyrusiomis emocinį ir psichologinį smurtą, spjūvius į veidą, kartais – ir smūgius. Tai moterys, kurių vyrai dirbo valstybės institucijose, įskaitant teisėsaugoje, buvo sėkmingi verslininkai ir pan. Kalbėdamos, kodėl nesikreipė pagalbos, jos skirtingais būdais atskleidė didžiulę stigmą, siejamą su smurto patirtimis, taip pat suvokimą, kad principingas reagavimas ar tiesiog pagalbos paieškos gali lemti papildomas problemas. Galimas neigiamas poveikis karjerai, baimė, kad atvejis gali patekti į žiniasklaidą, noras apsaugoti vaikus, nepakliūti į vaiko teises ginančių institucijų akiratį, savęs kaltinimas dėl laiku nenubrėžtų ribų, keršto baimė, nenoras pakenkti sutuoktinio karjerai, bendri finansiniai įsipareigojimai – priežasčių, kodėl šių moterų patiriamas smurtas neatsispindi statistikoje, yra daugybė. Todėl kuriant atsako į smurtą priemones visada būtina atsižvelgti į smurtą išgyvenusių moterų patirtis.
Mažesniuose miesteliuose tylos kultūrą skatina ir itin ribotos galimybės gauti pagalbą neišviešinant situacijos. Iki šiol skamba galvoje vieno Suvalkijos miestelio policijos pareigūnės ištarti žodžiai: „Turiu vieną ikiteisminį tyrimą ir taip pykstu ant tos moters. Mes juk visi kaimynai, tai dabar turiu kviesti tą vyrą į apklausas, kaip man jam į akis pažiūrėti.“ Kita vertus, iš susitikimų su smurto prevencijos srityje dirbančiomis specialistėmis matyti, kad kryptingos pastangos gerinti smurto formų atpažinimą ir kurti smurto netoleruojančią aplinką būtent regionuose gali pasiekti puikių rezultatų.
.png)