Pastarojo meto įvykiai Artimuosiuose Rytuose pažymėti lūžiu, kurį dar visai neseniai daugelis būtų laikę neįtikėtinu: nukautas aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei, sunaikinta ir visa karinė vadovybė; per keletą dienų Iranas neteko karo aviacijos ir karinio laivyno.
 |
| Liudas Mažylis | Denis LOMME/EP nuotr. |
Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve.
O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali.
JAV tęsia serijinę totalitarinių režimų egzekuciją: Sirija, visai neseniai – Venesuela, dabar Iranas.
Smūgis, suduotas tikslinės JAV operacijos metu, nutraukė dešimtmečius kurtą neliečiamumo mitą. Juk Irano opozicija ilgiems laikams buvo nustumta į politinio proceso paraštes. Kur, jei ne Europos Parlamente, tą buvo galima geriausiai pajausti!
Tiesa, toji opozicija niekada nenurimo, buvo bene atkakliausias „geopolitinis lobistas“ EP koridoriuose. Dabar jie pagrįstai džiaugiasi: didžiausias, išskirtinai žiaurus režimas atrodo sudorotas.
Ar tikrai taip yra, ir kuria kryptimi, keisis režimas – to prognozuoti turbūt negali niekas. Tačiau kas neabejotina – Iranas tikrai nebėra karinė galia, kokia buvo dar praeitą savaitę. Tai buvo didžiausia jungtinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną per dešimtmečius, kartu sunaikinusi ir dalį režimo karinės viršūnės. Tai įvykis, perbraižantis Irano vietą regione ir atveriantis naują geopolitinį etapą.
Iranas atsakė taip, kaip buvo tikėtasi: iš anksto parengta raketų ir dronų kampanija prieš naftos infrastruktūrą ir karinius objektus Persijos įlankos regione, atakos prieš JAV bazes, į konfliktą įtraukiamos regioninės kovotojų grupuotės – nuo „Hezbollah“ iki irakiečių šiitų milicijų.
Kas buvo galbūt netikėta – tai Irano agresyvūs smūgiai kaimyninėms valstybėms, esą, tegul amerikiečiams „perduoda žinią“.
O tokių veiksmų rezultatas bene bus tas, kad tos Irano kaimynės taps dar artimesniais JAV draugais.
Hormūzo sąsiaurio blokada tiesiogiai fiziškai paveikė naftos rinką, pristabdydama penktadalio pasaulio naftos tiekimą. Naftos kainos pašoko, pasaulinės rinkos sureagavo nervingai, o Artimieji Rytai, o ir platesnis regionas, potencialiai gali patekti į daugiašalį konfliktą.
Tačiau kartu išryškėjo ir kita tiesa: režimas, kuris žadėjo „sunaikinti Izraelį“ ir kasdien skandavo „mirtį Amerikai“, nesugebėjo apsaugoti net savo svarbiausio asmens. Tai šokas ne tik Irano elitui, bet ir visoms kitoms grupuotėms, iki šiol regėjusioms save kaip regioninę galią.
Tačiau pasirodė, kad režimai nėra amžini. Įdėmiai stebėdamas režimų kaitą nuo pat „Arabų pavasario“, Teheranas pasirinko prevencinę taktiką: sustiprino „Basij“ pajėgas, sugriežtino informacijos kontrolę, išplėtė areštų infrastruktūrą. Režimas bijojo sukilimo ir darė viską, kad jis nepasiektų Irano gatvių.
Tačiau šiandien prie šios formulės prisideda naujas faktorius: išorinis smūgis, kuris panaikina režimo neliečiamumo aurą. Khamenei žūtis gali tapti tuo, ko taip bijojo Teheranas – ženklu patiems iraniečiams, kad autoritarinė valdžia realiai yra pažeidžiama. Tačiau, skirtingai nei prieš penkiolika metų, šiandien impulsas pašalinti režimą ateina iš išorės. Vašingtonas ilgą laiką siuntė aiškius signalus: Iranas turi atsisakyti branduolinių ambicijų. 2015 m. pasirašytas branduolinis susitarimas tarp JAV ir Irano turėjo tapti ilgalaikiu kompromisu: laipsniškas sankcijų švelninimas mainais į branduolinės programos apribojimą. Iranas, daugiau nei dešimtmetį turėjo galimybę nusiginkluoti, bet to nepadarė, toliau tęsdamas branduolinę programą. JAV, iš pradžių pateikdama gana kontroversiškų teiginių apie savo operacijos tikslus – nuo „branduolinės Irano programos sunaikinimo“ iki „režimo pakeitimo“ – dabar jau tuos tikslus formuluoja taip: raketinių pajėgumų, gebėjimo veikti jūroje ir paramilitarinių, teroristinių Irano remiamų grupuočių eliminavimas. Akivaizdu, kad pastarojo tikslo pasiekimas yra iš jų visų mažiausiai garantuotas.
Kaip reaguoja Europa? Visų pirma drįsčiau konstatuoti, kad Europa kaip vienetas nesureagavo išvis niekaip. Bus buvę taip, kad alijantai – JAV ir Izraelis – buvo apsisprendę europiečių nei neįtraukinėti, nei netgi neinformuoti (prisiminkim, kad Ali Khamenei buvo „medžiojamas“ ne vieną savaitę, kol sulaukta tinkamo momento, tad toji tylos taktika dabar jau rodosi visai suprantama).
NATO, savo generalinio sekretoriaus Marko Rutės asmenyje, pareiškė pritarimą JAV bei Izraelio veiksmams, tačiau kaip organizacija nuo jų nusišalino. Įvairių Europos Sąjungos institucijų reakcija ne visiems atrodė svarbi, labiau – atskirų Europos valstybių pozicijos. Iš pradžių pagrindinės Europos sostinės – Paryžius, Berlynas, Londonas – prabilo vienu balsu. Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bendrame pareiškime paragino Iraną rinktis derybų kelią, pasmerkė Irano atsakomąsias raketų atakas ir pabrėžė, kad patys nedalyvavo JAV ir Izraelio karinėje operacijoje. Tuo pačiu pareiškimu jie aiškiai pakartojo siekį užkirsti kelią branduolinei Irano ginkluotei ir apsaugoti civilius regione. O Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar kartą pabrėžė tai, ką Briuselis kartojo ir anksčiau: vienintelė tvari išeitis Iranui – diplomatinė, bet ji įmanoma tik su sąlyga, kad šalyje prasidės tikras politinis perėjimas, bus nutraukta branduolinė ir balistinių raketų programa ir bus liautasi destabilizuoti regioną remiant teroristines grupuotes.
Europos Parlamento reakcija buvo tęstinė. Mes jau daug metų nuosekliai kritikuojame Irano režimą: nuo rezoliucijos dėl Mahsos Amini nužudymo ir moterų protestų malšinimo 2022 m. iki dokumentų, smerkiančių dronų ir raketų atakas prieš Izraelį 2024 m., kur Parlamente raginome įtraukti IRGC (Islamo revoliucinė gvardija) į teroristinių organizacijų sąrašą ir plėsti sankcijas Irano raketų ir bepiločių gamybai. Šių metų sausį priimta EP rezoliucija dar kartą pasmerkė brutalią protestų Irane represiją ir pareikalavo iš esmės peržiūrėti santykius su Teheranu. Verta paminėti, kad ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė: kiekvieną kartą, kai JAV veikia ryžtingai, „pasauliniai nusikaltėliai silpnėja“ – ir šį signalą turėtų suprasti ir Maskva. Nuo 2022 m. rudenį pradėtų „Shahed“ dronų atakų prieš Ukrainos miestus, ES Taryba priėmė kelis sankcijų paketus, nukreiptus prieš Irano pareigūnus ir įmones, dalyvaujančias bepiločių orlaivių tiekime Rusijai, o 2023 m. liepą įsteigė specialų sankcijų režimą būtent už karinę paramą Rusijos agresijai. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai įrašyta: Iranas privalo nustoti tiekti dronus Rusijai.
Beje, po poros dienų Europos valstybių veiksena tapo nebe tokia vienalytė. Iranui smogus į britų karinę bazę Kipre, į ten buvo permestos Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos karinės pajėgos – laivai, naikintuvai ir oro gynybos sistemos.Taip sutapo, kad VFR ir JAV lyderiai susitiko „gyvai“, tad buvo galimybė aptarti ir paderinti šių dviejų valstybių pozicijas. Ispanų socialistų vyriausybė bene atviriausiai deklaravo „nesikišimo“ poziciją, uždrausdama JAV naudotis karinėmis bazėmis Ispanijos teritorijoje, o tai privedė prie apsižodžiavimo viešojoje erdvėje.
Šioje vietoje Europa patiria savotišką déjàvu. Dar 2003 m. Irako karo fone ji buvo susiskaldžiusi, o takoskyros buvo tokios: Jungtinė Karalystė, Ispanija, kai kurios Vidurio Europos valstybės palaikė JAV, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija ragino neskubėti, abejojo dėl įrodymų, jog anuometinis Saddamo Husseino režimas disponuoja branduoliniu ginklu, klausinėjo: „o kas po to?“ Šiandien klausimas – tas pats, tik scena kita. Jungtinėse Valstijose, vadovaujamose naujos administracijos, buvo nuspręsta žengti ryžtingą karinį žingsnį prieš režimą, kuris dešimtmečius vykdė represijas, rėmė terorizmą, ignoravo įsipareigojimus dėl branduolinės programos ir, galiausiai, eksportavo mirtį į Europą per dronus virš Ukrainos miestų. Tai faktas, kurį Europos Vadovų Taryba įvardijo aiškiai, įvesdama sankcijų režimą už Irano karinę paramą Rusijai. Kitaip tariant, Teheranas jau seniai yra vienas iš karo Europoje kurstytojų. Todėl JAV smūgis šiandien europiečių akyse atrodo kitaip, nei anuomet tai buvo Irake. Tuomet buvo kalbama apie hipotetines grėsmes, o šiandien niekas neabejoja, kad Iranas yra visiškai konkrečiai atsakingas už nužudytus vaikus ir moteris Ukrainoje – didžioji dalis dronų, smogusių Kyjivui, Odesai, Charkivui, sukurta Irano ginklų gamyklose.
Apie reakcijas iš kitų pasaulio dalių. Reakciją iš Maskvos lengvai buvo galima nuspėti: vartojo frazes „ciniška žmogžudystė“, „iš anksto suplanuotas ir nepateisinamas ginkluotos agresijos aktas“, „tarptautinės teisės normų laužymas“. Taip Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Putinas apibūdino JAV ir Izraelio smūgius. O de facto Rusija, kuri pastaraisiais metais nuolat rėmėsi Iranu kaip sąjungininku kare prieš Ukrainą, šiandien stengiasi išvengti tiesioginio įsitraukimo į naują konfliktą. „Rosatom“ stabdo darbus Bušero atominėje elektrinėje dėl saugumo rizikų, dalis rusų specialistų evakuojami, nebeatžvelgiant į jokias egzistavusias strategines partnerystes. Maskva garsiai demonstruoja solidarumą, bet realiai palieka Teheraną vieną dorotis su JAV karine galia. O kas jau visiems akivaizdu – kad Rusija sparčiai netenka sąjungininkų vieno po kito. Natūralu, kad ėmė sklisti prognozės, jog kitas JAV taikinys gali būti Kuba. Juk ir ten klesti pseudodemokratinis uždaras režimas, palaikantis draugystę su kitomis diktatūromis, remiantis represijomis ir antiamerikietiška retorika.
Tad tenka pripažinti, kad pastarosios dienos Irane primena, kad režimai nepajudinami atrodo tik iš tolo. Esminė išvada paprasta: jeigu JAV tikslai bus aiškūs, jeigu pavyks numatyti realią politinę raidą po Ali Khamenei – Europa ne tik reaguos, bet ir prisijungs. Europa turi daug svertų: sankcijas, diplomatinius kanalus, paramą pilietinei visuomenei, ekonominio spaudimo instrumentus. Belieka sužinoti, kaip bus apibrėžta toji bendra strategija.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)