Lietuva susiduria su demografiniais iššūkiais: gimsta vis mažiau vaikų, visuomenė sensta, o jauni žmonės vis dažniau atideda sprendimą kurti šeimą. Valstybė ieško būdų, kaip paskatinti gimstamumą – kalbama apie finansines paskatas, šeimoms skirtas lengvatas, nemokamą vaikų maitinimą ir kitas paramos priemones. Visa tai svarbu. Tačiau kyla klausimas: ar valstybės rūpestis vaikais iš tiesų apima visus vaikus? Ar mums rūpi ne tik tai, kad vaikai gimtų, bet ir tai, kaip jie auga, kokioje aplinkoje gyvena, ar jaučiasi saugūs, priimti ir mylimi?
 |
| Rasa Račienė | LRS nuotr. |
Rasa Račienė
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijos narė
Deja, vietoje profesionalios, mokslu pagrįstos pagalbos kartais pasirenkama ieškoti būdų, kaip pakeisti patį vaiką. Čia prasideda viena skaudžiausių ir pavojingiausių šios temos dalių – vadinamosios konversijos praktikos.
Homoseksualumas nėra liga. Pasaulio sveikatos organizacija dar 1990 metais pašalino homoseksualumą iš ligų klasifikacijos. Tačiau iki šiol egzistuoja praktikos, kuriomis siekiama pakeisti, nuslopinti ar „išgydyti“ žmogaus seksualinę orientaciją. Jos gali būti pateikiamos kaip psichologinė pagalba, gydymas ar net rūpestis žmogumi. Tačiau rūpestis, kurio tikslas – įtikinti žmogų, kad su juo kažkas negerai, ir pakeisti tai, kas nėra liga, negali būti laikomas tikra pagalba.
Žmogui, kuris išgyvena nerimą, baimę, vidinį konfliktą ar sunkumus priimdamas save, psichologinė pagalba gali būti labai reikalinga. Tačiau padėti žmogui suprasti ir priimti save nėra tas pats, kas bandyti pakeisti jo seksualinę orientaciją. Ši riba yra esminė.
Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskusijų sukėlė psichiatro Aleksandro Alekseičiko-Kirinovo atvejis. Viešojoje erdvėje dalis diskusijos buvo pateikta taip, tarsi gydytojas būtų baudžiamas už tai, kad padėjo homoseksualiems žmonėms „pasveikti“. Tačiau čia būtina atskirti du dalykus: teisinius darbo santykių klausimus ir medicininį praktikos pagrįstumą. Teismo sprendimas dėl atleidimo iš darbo savaime nėra medicininio metodo veiksmingumo ar pagrįstumo įrodymas. Todėl turėtume atsakyti į paprastą klausimą: nuo kokios ligos reikėjo gydyti homoseksualius žmones?
Žmogui, kuris išgyvena nerimą, baimę, vidinį konfliktą ar sunkumus priimdamas save, psichologinė pagalba gali būti labai reikalinga. Tačiau padėti žmogui suprasti ir priimti save nėra tas pats, kas bandyti pakeisti jo seksualinę orientaciją. Ši riba yra esminė.
Europoje taip pat vis aiškiau pripažįstama, kad konversijos praktikos kelia rimtą žmogaus teisių ir visuomenės sveikatos problemą. Europos Parlamentas paragino Europos Komisiją imtis veiksmų dėl tokių praktikų draudimo visoje Europos Sąjungoje, o aštuonios ES valstybės jau yra įtvirtinusios specialius jų draudimus. Vis dėlto teisės aktų priėmimas dar nereiškia, kad problema išspręsta. Skiriasi šalių teisiniai modeliai, o viešai prieinamos informacijos apie draudimų įgyvendinimą, pažeidimų tyrimą ir taikomas sankcijas vis dar nepakanka.
Tačiau už teisinių ir politinių diskusijų slypi labai konkretūs žmonės ir jų santykiai. Įsivaizduokime paauglį, kuriam prireikia mėnesių ar net metų suprasti, kas jis yra, ir sukaupti drąsos apie tai pasakyti tėvams. Jis tikisi būti išgirstas, suprastas, apkabintas. Tačiau vietoje to gali sulaukti baimės, nusivylimo, gėdos ar net atstūmimo. Kartais tėvai, vedami nežinojimo ir noro padėti, pradeda ieškoti specialistų ar bendruomenių, kurios pažadėtų vaiką „pakeisti“.
Todėl turime kalbėti ne tik apie konversijos praktikų draudimą, bet ir apie tai, kokios pagalbos reikia šeimoms. Tėvams reikia patikimos informacijos, profesionalių konsultacijų ir erdvės išsakyti savo baimes, nebijant būti pasmerktiems. Jaunuoliams reikia saugios, konfidencialios, mokslu pagrįstos pagalbos, kurios tikslas būtų ne pakeisti juos, o padėti suprasti save ir išgyventi sudėtingą laikotarpį. Mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų specialistai ir kiti su vaikais dirbantys žmonės taip pat turi būti pasirengę atpažinti šiuos sunkumus ir tinkamai reaguoti.
Jeigu iš tiesų norime būti šeimai palanki valstybė, turėtume prisiminti ir savo Konstituciją. Jos 38 straipsnis skelbia: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Tai nėra vien graži deklaracija, kurią prisimename minėdami Konstitucijos dieną. Tai valstybės įsipareigojimas.
Tačiau ar tikrai šį įsipareigojimą įgyvendiname visų šeimų ir visų vaikų atžvilgiu? Ar valstybė pasirengusi padėti šeimai ne tik tada, kai gimsta vaikas, kai reikia finansinės paramos ar nemokamo maitinimo mokykloje, bet ir tada, kai šeima susiduria su sudėtingais emociniais, psichologiniais ar santykių iššūkiais? Kai vaikas atsiskleidžia kaip homoseksualus ar biseksualus, kai tėvai nežino, kaip reaguoti, kai šeimai reikia profesionalios pagalbos?
Konstitucijoje įtvirtinta vaikystės globa negali priklausyti nuo to, ar vaikas atitinka mūsų lūkesčius, visuomenėje nusistovėjusias normas ar politines pažiūras. Valstybės rūpestis turi pasiekti ir tas šeimas, kuriose vaikui reikia ne pakeitimo, o supratimo, o jo tėvams – pagalbos ir palaikymo.
Demografinė politika neturėtų baigtis vaiko gimimu. Ji turėtų reikšti ir valstybės atsakomybę už tai, kaip kiekvienas vaikas auga, kokioje aplinkoje gyvena, ar jaučiasi saugus, priimtas ir mylimas. Konstitucijos nuostata, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę, turi galioti ne pasirinktinai, o visiems vaikams.
Jeigu mums iš tiesų rūpi Lietuvos vaikai ir Lietuvos ateitis, turėtume pradėti nuo paprasto dalyko – pasirūpinti, kad nė vienam vaikui nereikėtų rinktis tarp galimybės būti savimi ir galimybės būti mylimam savo šeimoje. Vaikų gimstamumas svarbus, bet ne mažiau svarbu, kokią valstybę ir visuomenę sukuriame jau gimusiems vaikams.
Pozicija
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės, kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją. Turite nuomonę? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net