Šiais metais vykusio LNK projekto „Lietuvos balsas" dalyvis scenoje griauna lytiškumo stereotipus ir pasižymi laisve. 18-metis atlikėjo Justino Jaručio mokinys portalui jarmo.net pasakojo apie savo kelią į muzikos ir įvairovės pasaulį, kuriame atrado savo vietą LGBTQ+ bendruomenėje.
 |
| Artūras Aleksiejus finaliniame pasirodyme | Stop kadras |
Jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Vaikino gyvenimas nebuvo lengvas - jo šeimos likimas pasisuko dramatiška linkme, kai tėvas susirgo priklausomybe alkoholiui. Kita vertus, A. Aleksiejus - puikus pavyzdys, kad net ir labai sunkias situacijas, kurios išdrasko sielą, galima išgyventi, pakilti ir pasiekti savo svajonių.
-Ką galėtumėte papasakoti savo vaikystę: kokie buvo santykiai su tėvais, draugais? - jarmo.net pasiteiravo A. Aleksiejaus.
-Šeimoje ne visuomet viskas buvo idiliška, bet būta ir gražių akimirkų. Galiu pasakyti, kad tapau visiška priešingybė lyginant su tuo, koks vaikas buvau. Vaikystėje lakstydavau, pasižymėjau energingumu, o šiuo metu esu mažiau aktyvus. Tai gerai, nes stabtelėjęs atradau savo pomėgius, kurių gal nebūčiau atradęs, jeigu būčiau taip lėkęs.
Nors buvo tiek gerų, tiek blogų momentų, negalvoju apie praeitį. Reikia žvelgti pirmyn. Kiekvieną dieną stengiuosi tapti laimingas, kad nereikėtų tarytum gulėti.
 |
| Artūras Aleksiejus | Asmeninio archyvo nuotr. |
Beje, kalbant apie vaikystę, tai galiu pasakyti, kad buvau kaimo vaikinas, kuris rytais išeidavo pavalgęs pusryčius, o vakare grįždavo vakarienės, o tada vėl trokšdavo bėgti į lauką.
Dabar esu šiek tiek sėslus, būna dienų, kai nenoriu kilti iš lovos. Bet kuriu savo pasaulį, jame gyvenu, semiuosi energijos, mėginu surasti balansą.
-Esate savanoriavęs alkoholio ir narkotikų prevencijos stovyklose. Papasakokite apie šią patirtį.
-Viskas prasidėjo nuo 2016 metų gruodžio 2-osios. Ten tyvuliuoja emocijų jūra, nuostabių žmonių vandenynas. Ateini į stovyklą, jautiesi kaip namuose, nes žmonės, kurie tave supa, priima tokį, koks esi. Ta patirtis man suteikė daug drąsos. Manau, patobulėjo mano asmenybė.
Šiose stovyklose priimamos visos emocijos: gali verkti ir žmonės verks kartu su tavimi, juoksiesi - jie juoksis kartu. Jaučiamas be galo stiprus vienas kito supratimas ir priėmimas.
 |
| Artūras Aleksiejus | LNK nuot. |
-Kaip į Jūsų gyvenimą pasibeldė muzika?
-Mūsų šeima pasižymi talentu muzikai, mes turėjome kaimo kapelą, aš jai priklausiau, grojau, dainuodavau.
Pamenu, kai atvykau į sesers ir brolio kalėdinį koncertą muzikos mokykloje, pamačiau pianiną, toptelėjo mintis - aš to noriu.
Taigi, mama mane užrašė akordeono pamokoms, nors norėjau pianinu groti, bet dabar nepykstu. Aš turėjau labai nuostabią mokytoją - pačią nuostabiausią, kurią atsimenu - mes labai puikiai leidome laiką mokydamiesi, mano mokytoja mane labai mylėjo, taigi, akordeonas prilipo prie širdies.
Pianinu išmokau groti pats: groju nuo antros klasės iki šių dienų.
 |
| Artūras Aleksiejus | Asmeninio archyvo nuotr. |
Kad galiu dainuoti, suvokiau vėliau. Rinkausi tarp aktoriaus ir muzikanto karjeros, nebuvau sau dar pasakęs, kuo labiau norėčiau.
Ir tuomet netikėtai pamačiau raginimą registruotis į „Lietuvos balsą". Tai buvo mano svajonė. Taigi, taip viskas ir prasidėjo. Šiame projekte supratau, kad noriu, jog žmonės kartu su manimi išgyventų muziką, jaustų emocijas, kurias skleidžiu.
Nereikia man nei garbės, nei šlovės, ar pinigų. Šioje srityje man svarbiausios emocijos.
Dievinu ryšį, kurį suteikia auditorija, besiklausanti mano atliekamų kūrinių.
 |
| Artūras Aleksiejus | Asmeninio archyvo nuotr. |
-Sakėte, kad savanorystė alkoholio ir narkotikų prevencijos stovyklose išmokė drąsos. Drąsa - vienas geriausių Jus apibūdinančių žodžių: scenoje atrodėte labai išsilaisvinęs, nieko nebijantis. Kita vertus, natūralu, kad kai pasirodymą stebi daugybė tūkstančių žmonių, gali jaustis susijaudinęs. Kaip pavyko tai įveikti?
-Scena yra ta vieta, kurią valdau aš ir niekas kitas. Jeigu aš joje, turiu padaryti viską, ką galiu, neturi likti jokios baimės, jeigu jaudulys pasireiškia, jis susipina su adrenalinu ir staiga pajauti labai geras emocijas, leidžiančias pagyvinti pasirodymą.
Kalbant apie drąsą, tie visi stereotipiški dalykai kaip rūbai, spalvos, tai esu įsitikinęs, kad jie neturi lyties. Tai nėra dalykas, dėl kurio žmonės turėtų baimintis. Man nėra įdomu, ką man sako žmonės, nes aš žinau savo vertę. Jeigu man reikės dar labiau laužyti stereotipus, aš tą ir padarysiu. Man nepatinka gyvenimas, kupinas taisyklių.
Noriu laisvės.
Gal tai ir keblu, gal kažkas ir bijotų to, ką žmonės pasakys, bet baimė man suteikia adrenalino ir tuomet tampu drąsiu.
-Kaip Jūs manote, kodėl mūsų visuomenė vis dar siekia įrėminti žmones, aiškinti jiems, kaip turi elgtis vyrai, o kaip - moterys. Be to, dažnai paliečiama ir homoseksualumo tema, kai kurie žmonės labai nemėgsta LGBTQ+ bendruomenės vien dėl to, nes jie neva neatitinka kažkokių standartų. Iš kur tai ateina?
-Manau, kad žmonės kažkodėl turi tvirtus įsitikinimus, kas yra normalu, o kas - ne. Be to, pasireiškia išsilavinimo stoka. Negeba kai kurie būti tolerantiški kitiems.
Man nėra labai sunku atlaikyti mane teisiančius komentarus, bet žinau, kad yra žmonių, kurie dėl tokio mūsų visuomenės požiūrio atima sau gyvybes.
Taigi, siekiu tapti įkvėpimu kitiems, padėti atsistoti, leisti suprasti, kad žmogus yra vertingas toks, koks jis yra.
Kalbant apie tą visą pyktį, kad esą kažkas nėra normalu (taip sako kai kurie žmonės), tai jie tiesiog nėra laimingi ir dėl to mėgina liūdinti kitus. Skaudu, bet ir juokinga.
 |
| Artūras Aleksiejus | Stop kadras |
-Kai kuriems asmenims neįtinka dalies žmonių tapatybės, nes trūksta išsilavinimo. Švietimo ekspertai sutinka, kad mokyklose ne visuomet moksleiviai tinkamai supažindinami su tolerancija, kad yra įvairių žmonių, taip pat turinčių teisę mylėti. Kas Jus suformavo kaip asmenybe, priimančia įvairovę?
-Pirmasis mano pažintas žmogus, kuris man atsiskleidė, buvo mano biseksuali draugė, atvėrusi man akis.
Prieš tai LGBTQ+ bendruomenės klausimu buvau neutralus - nei prieš, nei už. O galiausiai supratau, kad ir pats priklausau LGBTQ+ grupei.
Tuomet man nekilo klausimų, kodėl mano draugė tokia ir ne kitokia. Aš jaučiau, kad turiu ją palaikyti.
Žinojau, kad yra žmonių, kurie ją gali versti dėl savo tapatybės jaustis blogai, tėvai apie tai nežinojo, bet visuomet stengiausi jai paaiškinti, kad yra žmonių, ją mylinčių ir priimančių tokią, kokia ji yra.
Greičiausiai tai buvo lūžis, kai nusprendžiau visus palaikyti ir už tai kovoti.
Mano nuomone, visi žmonės iš LGBTQ+ bendruomenės yra nuostabiausi žmonės, tai yra mano šeima, jie kovos už mane, o aš - už juos, - dėstė pašnekovas.