Kas žygiuoja po Šeimų maršo vėliava (I)

Kolektyvinis Šeimų maršo dalyvių portretas psichologijos studentės akimis. Pirma dalis. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas studentų judėjimo „Šauksmas“ puslapyje 2021-ųjų rudenį. Šauksmininkai yra vienintelė pažangi tarpuniversitetinė studentų organizacija Lietuvoje.

Mitingas prie Seimo. J. Stacevičiaus, LRT nuotrauka

Miglė Puikytė, sauksmas.net

redakcija@sauksmas.net

„Homofobai, ksenofobai, antivakseriai, tamsuoliai, tautos dugnas“, – sako neretas save blaiviai mąstančiu žmogumi laikantis lietuvis. „Lietuvos žmonės, patriotai, mąstantys piliečiai, kovotojai už žmogaus teises“, – atsako protestuojantys. Politikai, politologai, įvairių sričių ekspertai komentuodami Šeimų maršo aktyvistų elgesį dažnai kalba apie jausmus – baimę, pyktį, nusivylimą, neapykantą, – taip paliesdami psichologinę protestuotojų motyvaciją. Vis dėlto šiandien psichologijos mokslas siūlo daug įvairesnių politinio elgesio aiškinimo būdų nei jau šablonais tapusius pasvarstymus apie emocijas.

Nenuvertinant išties didelės pastarųjų reikšmės, siūlau pažvelgti į keletą kitų, Lietuvoje mažiau pažįstamų politinės psichologijos sąvokų. Derinamos tarpusavyje, jos jau kelis dešimtmečius leidžia mokslininkams pateikti įvairiapusiškus radikalaus politinio elgesio paaiškinimus. Mes, savo ruožtu, galime lengviau suprasti, kodėl seniai pažįstama draugė, visad miela teta, šmaikštus mokytojas ar pagyvenęs kaimynas jau ruošia plakatus kitam maršui.

Dešinysis autoritarizmas: paklusnumas ir agresija

Dešiniojo autoritarizmo tyrimai prasidėjo XX amžiaus viduryje. Tuo metu Berkeley universiteto mokslininkų grupė su Theodoru Adorno priešakyje iškėlė klausimą, kaip žmonių turimi prietarai gali padėti iškilti tokioms jėgoms kaip nacionalsocialistų partija Vokietijoje. Jų tyrimų rezultatas – 1950 metais išleista knyga „Autoritarinė asmenybė“ („The Authoritarian Personality“) bei autoritarizmui matuoti skirtas instrumentas, žinomas kaip F‑skalė. Vis dėlto šie tyrinėjimai sulaukė ne tik daug susidomėjimo, bet ir kritikos ir po 30 metų Kanados mokslininkas Robertas Altemeyeris ėmėsi koreguoti autoritarizmo teoriją. Jis suformulavo naują autoritarizmo diagnostikos skalę ir sutrumpino autoritarizmo bruožų sąrašą, kurį naudoja ir šių dienų mokslininkai.


Adorno komanda ir Altemeyeris autoritarizmą suvokė kaip stabilų asmenybės bruožą, tačiau šiandien į šį fenomeną žvelgiama iš kitos perspektyvos. Jis laikomas stabilia ideologine nuostata, aprėpiančia plačius pasaulėžiūros ir motyvacijos aspektus.

Politinės psichologijos mokslininkai visuotinai sutaria dėl trijų Altemeyerio autoritarizmo požymių. Tai – konvencionalizmas, autoritarinis paklusnumas ir autoritarinė agresija. Konvencionalizmas pasireiškia kaip griežtas tradicijų puoselėjimas, tradicinių vertybių ir normų laikymasis. Populiarus Facebook rėmelis „Aš už tradicinę šeimą“ – puikus konvencionalizmo pavyzdys. Juo išreiškiamas palaikymas tradicinei, krikščioniškai šeimos sampratai, pavaldžiam moters ir vaikų vaidmeniui šeimoje ir tradiciniam (heteroseksualiam) seksualiniam elgesiui.

Autoritarinis paklusnumas pripažintiems ir teisėtiems autoritetams – tai nekritiškas nuolankumas įvairių institucijų (bažnyčios, vyriausybės, teisėsaugos institucijų ir panašioms) bei jų sprendimų atžvilgiu. Visgi maršistų gretose šio autoritarinio mąstymo požymio praktiškai nėra. Kartuvės prie Seimo, reikalavimas rengti pirmalaikius rinkimus, troškimas įkalinimo įstaigose matyti visus Seimo narius, šūkis „Seimą lauk“ ar susižavėjimo žvilgsnis į šveicariškus referendumus – visa tai liudija apie tradicinėms institucijoms priešiškas nuostatas. Galbūt tik bažnyčiai dar pavyksta neprarasti šių žmonių simpatijų, nors dažnas jų tarpe populiarumo ieškantis dvasininkas turi atidžiai rinkti žodžius, kad gink Dieve nepacituotų to komunistuojančio popiežiaus.

Vienišas darbininkas minioje atsisako rodyti nacistinį pasisveikinimą, 1936-ųjų birželio 13-oji.

Protestuotojai pasirenka savuosius autoritetus, tačiau stebimas jų atsidavimas į jumoristų, filosofų ar nusikaltėlių rankas netelpa į autoritarizmo rėmus. Pastarieji aistringomis kalbomis kursto minios anti-institucines nuotaikas ir taip siekia įtvirtinti savo, kaip alternatyvios tiesos skleidėjų bei alternatyvių lyderių, pozicijas. Vis dėlto jie nėra teisėta valdžia – nors daro įtaką, gali pasiekti ir mobilizuoti nemažą skaičių žmonių, jie nedisponuoja institucinėmis galiomis. Savo reikalavimų teisėtumą jie pagrindžia nebent retorinėmis priemonėmis ir apeliavimu į tautą (kurią manosi atstovaują) kaip į valdžios šaltinį.

Paskutinis iš trijų dešiniojo autoritarizmo požymių, autoritarinė agresija, pasireiškia prieš tuos, kurie nukrypsta nuo anksčiau aprašytų vertybinių normų. Migrantai, juodaodžiai, LGBTQ+ asmenys, moterys (dar blogiau, jei feministės), žydai, w savo varduose norintys rašyti Vilniaus krašto lenkai, psichikos sutrikimų turintieji, vaikų namų vaikai – agresijos objektai gali būti įvairiausi, svarbiausia tik, kad būtų nenormalūs.

Šioje vietoje gali kilti klausimas, kodėl dominuojančia ideologija besivadovaujantys žmonės ima suvokti save kaip aukas ir gali imtis agresijos? Per kelis tyrimų dešimtmečius psichologai nustatė eilę kognityvinių, motyvacinių, asmeninių ir socialinių faktorių, susijusių su autoritariškomis nuostatomis. Šiandien autoritariškai nusiteikusios asmenybės apibūdinamos kaip uždaros, griežtos, skrupulingos ir nepakeliančios chaoso. Šie žmonės nori pasaulį matyti aiškiai, bet supaprastintai, ignoruojant prieštaras ir pasitikint priežasties bei pasekmės struktūros pasakojimais.




Tokius pasakojimus pastaruoju metu pašėlusiai gausiai siūlo įvairūs sąmokslo teoretikai. Jie geba nekomplikuotai paaiškinti sudėtingus reiškinius, o jų grėsmių prisunkti pasakojimai kelia įvairias skaitančiojo emocijas, ypač – baimę. Štai mokyklose priverstinai seksualizuojamas (kad ir ką tai reikštų) tavo vaikas, užsieniečiai nuo šiol supirks lietuviškas žemes, pasaulyje išnyks lytys, prievartinis skiepijimas sukurs nepaskiepytųjų getus.

Būtent grėsmė ir baimė yra esminiai formuojantis priešiškiems stereotipams ir bręstant agresijai prieš įvairias nenormalias grupes. Visi, kurie kėsinasi į status quo ir nori nebeleisti tyčiotis iš gėjų ir nekęsti kitataučių, tampa priešais. Tuomet dešimtys, šimtai ar tūkstančiai žmonių išeina ginti ar antisemitų Lietuvos didvyrių atminimo, ar nuo juodojo migrantų maro tuoj išdžiūsiančios Lietuvos ašaros, ar genderistinės propagandos tuoj sunaikinsimos tradicinės lietuviškos šeimos.
Socialinis dominavimas arba kodėl gali patikti nelygybė

Ne naujiena, jog gyvename hierarchiškose visuomenėse. Dažnas tikriausiai yra susipažinęs su mielų paveikslėlių kultūra, kuriuose naiviai klausiama „Why can not we all be equal?“ Galimas atsakymas į šį klausimą – todėl, kad daugybei žmonių hierarchijos ir nelygybės patinka.

Praėjusio amžiaus pabaigoje psichologai Jimas Sidanius ir Felicia Pratto ėmė tirti prielankumą hierarchijoms ir suformulavo socialinio dominavimo teoriją (social dominance theory). Jei dešinysis autoritarizmas lietuvių mokslininkams yra šiek tiek pažįstamas, darbų, kuriuose remiamasi šia teorija lietuvių kalba kol kas, atrodo, nėra. Socialinio dominavimo teorija siekia paaiškinti, kaip visuomenėse kyla konfliktai ir kodėl vienos grupės išnaudoja kitas. Esminis teorijos konceptas yra socialinio dominavimo orientacija arba (social dominance orientation, SDO). Greta dešiniojo autoritarizmo tai – du geriausiai prietarus ir stereotipus prognozuoti leidžiantys politinės psichologijos konceptai.

Didysis šeimos gynimo maršas. D. Umbraso, LRT nuotrauka


SDO apibūdina prielankumą egzistuojančioms hierarchinėms struktūroms, kurios užtikrina nelygybę ir vienų grupių dominavimą kitų atžvilgiu. Visuomenėse egzistuojančias galios ir galimybių asimetrijas paaiškina ir pateisina tam tikri mitai. Pavyzdžiui, kas nėra girdėjęs, jog „moterys iš prigimties yra švelnios ir linkusios rūpintis kitais, todėl jų vieta namuose prie puodų“ ar kad „visi pašalpiniai yra tinginiai ir jei už pašalpas neturės atidirbti, laukia tikra degradacija“.

Nors remtis šiais pasakojimais labiau linkę vyrai bei aukštesnes pozicijas visuomenėje užimantieji, jais vadovaujasi ir išnaudojami, socialinės hierarchijos apačioje esantys žmonės. Pastarąjį fenomeną galbūt galima paaiškinti tuo, jog tokie mitai įvairiose visuomenėse yra dažni ir siūlo paaiškinimą, kodėl vieniems gyvenime sekasi, o kitiems – ne. Kadangi jie perduodami socializacijos procesuose, dažnam mūsų tai tampa savaime suprantamais dėsniais, kuriais remdamiesi vertiname save ir kitus.

Esminė SDO pasižyminčių žmonių motyvacija – pergalė kovoje dėl išteklių. Jei autoritariškai nusiteikę žmonės pasaulį regi kaip pavojingą vietą ir yra pasirengę gintis nuo netikėčiausių pavojų, hierarchijų fanai gyvena džiunglių įstatymais ir kovoja už išlikimą. Moterys, norinčios vienodų atlyginimų, paaugliai, gatvėse klykaujantys apie klimato krizę, mokytojai, siekiantys orių darbo sąlygų ir adekvataus užmokesčio – bet kokie asmenys ar grupės, išdrįstantys reikalauti daugiau pagarbos, gerovės ar teisingumo, socialinio dominavimo orientacija pasižymintiems žmonėmis tampa priešais. Jie kėsinasi į sunkiai užsitarnautą baltųjų darbo žmonių gerovę ir nori mus visus padaryti vienodais.

Nepaisant to, kad dažnas maršistas save suvokia kaip valstybės vykdomos politikos auką, diskriminuojamąjį ir nuskriaustąjį, lietuviškasis diskursas, prieštaraujantis LGBTQ+ teisių plėtrai, yra konstruojamas remiantis išimtinai socialinio dominavimo logika. Nors jame LGBTQ+ žmonės yra pristatomi ir kaip grėsmė, dažnas išdidžiai homofobu save vadinantis pilietis nuoširdžiai nuogąstauja, kad greit negalės savo sūnui uždrausti pasidažyti lūpų. „Jie neleis mums auklėti savo vaikų, o paskui juos atims ir įsivaikins, kaip Norvegijoj. Jie panaikins žodžio laisvę ir visi skaitysime pasakas apie du princus. Aš nieko prieš juos neturiu, jie dažnai labai išsilavinę ir kultūringi, bet vis dėlto nenormalūs,“ – dažnai interneto platybėse pasirodo tokie pasažai ir jų variacijos, atskleidžiantys pagrindinius SDO aspektus: minėtą kovą dėl išteklių ir kitos grupės traktavimą kaip prastesnės.


Panašiuose komentaruose teigiama, kad kažkas kėsinasi į vienos grupės turimus ir kontroliuojamus išteklius. Šiuo atveju tai – tradicinės šeimos vertybės, jos turimos teisės ir privilegijos, ant kurių laikosi visuomenės hierarchinė struktūra ir ją (re)generuojančios kultūrinės, socialinės, teisinės ir ekonominės struktūros. Tai reiškia, kad kažkas nori jas transformuoti ir, pavyzdžiui, priimant Partnerystės įstatymą, įgalinti alternatyvą šiam nusistovėjusiam šeimos modeliui. O tas kažkas yra grupė, kuri iš esmės yra prastesnė, menkavertiškesnė, nes, pavyzdžiui, „gamtoj juk jie negali susilaukti vaikų“.

Žinoma, teiginys, kad priėmus Partnerystės įstatymą kaip nors bus pakenkta tradicinei šeimai, nėra pagrįstas. Svarbiau yra įtaiga, kad egzistuoja akiplėšos, pamiršę apie savo vietą kamputyje ir pasirengę barbariškai suniokoti visuomenės tvarką. O toliau seka viso labo gynyba, nes „jei jie nesidemonstruotų, niekas jų ir nejudintų“.

Vis dėlto socialinio dominavimo tendencijas galima pastebėti ir kitoje, priešininkų, stovykloje, kurią kai kurie komentatoriai vadina Vilniaus burbulu. Tamsuoliais ir tautos dugnu protestuotojus prieš galimybių pasą ar LGBTQ+ žmonių teises vadinantys ir fantazijas apie prievartinį šių žmonių skiepijimą išreiškiantys paspirtukų vairuotojai taip išsako ne tik prieštaraujančią poziciją, bet ir panieką bei pasibjaurėjimą. Taip po truputį kyla vis aukštesni apkasai. Abiejose pusėse – pasišlykštėjimu ir ugningais „Facebook" komentarais vienas kitų atžvilgiu besispjaudantys pėstininkai, kurių vieni taip ir lieka prie savo išmaniųjų, o kiti ieško transporto kitai kelionei prie Seimo.
Naujesnė Senesni