Tarptautinė LGBTI teisių asociacija „ILGA-Europe“ paskelbė 2021-ųjų metų apžvalgą, kurioje atskleidžiama LGBTI teisių padėtis Europoje ir Centrinėje Azijoje. Leidinyje apžvelgiami teisiniai, politiniai ir socialiniai pokyčiai 54 šalyse ir 4 Europos institucijose, atskleidžiantys pagrindines tendencijas LGBTI žmogaus teisių srityje.
 |
| Jarmo.net nuotr. |
Eglė Kuktoraitė
lgl.lt
Viena vertus, 2021 metai pasižymėjo augančia politikų ir kitų lyderių retorika prieš LGBTI asmenis, o tai pakurstė smurto bangą – šiais metais visose Europos šalyse buvo pranešta apie prieš LGBTI asmenis nukreiptus neapykantos nusikaltimus. Kita vertus, LGBTI ir juos palaikantys asmenys parodė atsparumą ir aktyviai priešinosi neapykantai bei LGBTI asmenų atskirčiai.
Priešiškumui neabejotinai turėjo įtakos visus metus besitęsusi COVID-19 pandemija. Kai kurie politikai pasinaudojo pandemija ir ją lydinčiais apribojimais kurstydami neapykantą, o pažeidžiamos visuomenės grupės, įskaitant LGBTI bendruomenę, tapo dar labiau pažeidžiamos. Daugeliui Europos valstybių pandemijos laikotarpiu nepavyko atliepti LGBTI bendruomenės poreikių. Šios užduoties ėmėsi pilietinės visuomenės organizacijos, teikdamos visokeriopą pagalbą ir emocinės paramos paslaugas. LGBTI teisių aktyvistai susidūrė su perdegimu siekdami užtikrinti organizacijų veiklos finansavimą.
Ataskaitoje taip pat pabrėžiamas demokratijos erozijos ir politinio nestabilumo poveikis. Baltarusijoje brutalus susidorojimas su pilietine visuomene, prasidėjęs per masinius protestus 2021 m. sausio mėnesį, paveikė LGBTI organizacijas, leidinius ir žmogaus teisių gynėjus. Valdžios paskelbti „valstybės priešais“, asmenys buvo filmuojami ir verčiami „pripažinti“ homoseksualumą. Dėl sudėtingos situacijos savo šalis palieka ir aktyvistai iš Albanijos, Vengrijos ir Lenkijos.
 |
| Vladimiras Simonko | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
Taip pat pastebima, kad 2021 metais vis dažniau vaivorykštės spalvų vėliava pasitelkiama kaip susiskaldymo, o ne vienybės simbolis. Daugiau nei prieš 40 metų LGBTI bendruomenės nario sukurta vaivorykštės spalvų vėliava simbolizavo orumą, įvairovę ir darną, o praėjusiais metais vaivorykštės spalvų vėliavą naudojo ir LGBTI žmonių rėmėjai, ir niekintojai. Situacija paaštrėjo birželį, kai per Europos futbolo čempionatą „UEFA“ dėl politinių priežasčių atsisakė leisti Miuncheno futbolo stadioną apšviesti vaivorykštės spalvomis, taip parodant paramą LGBTI asmenims Vengrijoje. Netrukus vis dažniau pasirodydavo pranešimai apie vaivorykštės spalvų vėliavų deginimą, nuplėšimą ir vaivorykštės dažais nudažytų viešųjų erdvių išniekinimą. Vaivorykštės spalvų vėliavų karai prasidėjo ir Lietuvoje. Kovo mėnesį vaivorykštės spalvų grafičiai Vilniaus požeminėje perėjoje buvo perdažyti nacionalinės vėliavos spalvomis. Gegužės mėnesį sunaikinta vaivorykštės spalvų perėja.
2021-ieji Lietuvoje: Karantino nuovargio paskatinta neapykanta, viltys dėl Partnerystės įstatymo ir išbandymas migrantais
2021 metais LGBTI bendruomenė Lietuvoje ne tik patyrė nemažai iššūkių, bet ir parodė atsparumą bei aktyviais veiksmais siekė proveržio LGBTI žmogaus teisių srityje. Apie praėjusių metų įvykius kalbamės su Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovu Vladimiru Simonko ir ekspertiniu lygmeniu prie „ILGA-Europe“ 2021-ųjų metų apžvalgos skyriaus apie Lietuvą prisidėjusia LGL projektų vadove Monika Antanaityte.
– Ką apie 2021 metus sako karantino metu vykę „Vaivorykštės karai“?
Vladimiras: Atrodo, kad COVID-19 apribojimai tikrai turėjo neigiamą poveikį tam tikroms visuomenės grupėms. Dalis visuomenės surado „atpirkimo ožį“ ir išliejo savo pyktį ant LGBTI bendruomenės. Į LGBTI bendruomenę buvo nukreiptos neapykantos strėlės. Siekta parodyti, kad LGBTI bendruomenei mūsų visuomenėje nėra vietos, o tai simbolizavo LGBTI bendruomenės simbolių suniokojimas.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėmė praėjusiais metais? Kokias pamokas išmokome?
Vladimiras: Į praėjusius metus įžengėme su dideliais lūkesčiais, nes į Seimą atėjo pakankamai aiškiai LGBTI teises palaikančios politinės jėgos. Mūsų bendruomenei šių partijų deklaruoti prioritetai suteikė daug vilčių. Tačiau 2021 m. mums parodė, kad žmogaus teisių klausimai vienaip arba kitaip liko nuošaly. Stebėjome Seimo dvejones dėl partnerystės įstatymo ir kitų LGBTI teisėms svarbių klausimų pašalinimą iš politinės darbotvarkės. Todėl mūsų bendruomenė liko nusivylusi.
Pastebėjome ir naujos lyderystės poreikį, kurį atliepė Rasa Račienė ir organizacija „Mamos už LGBTQ+ vaikus“. Taip pat reikia nepamiršti ir „Kaunas Pride“, kuris parodė, kad ne visi miestai priima LGBTI bendruomenę taip kaip Vilnius.
 |
| P. Ramono nuotr. |
Monika: Džiaugiuosi, kad praėjusiais metais buvo užuominų apie LGBTI asmenų teisinės padėties gerinimą. Vis dėlto, esminio pokyčio neįvyko: neturime administracinės procedūros dėl lytinės tapatybės pripažinimo įteisinimo, tos pačios lyties asmenų santykiai nepripažįstami ir vis dar galioja diskriminacinio pobūdžio Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostata. Belieka tikėtis, kad 2022 metai atneš taip reikalingų pokyčių.
– „ILGA-Europe“ ataskaitos skyriuje apie Lietuvą didelis dėmesys skiriamas migrantų krizei. Kaip vertinate Lietuvos valdžios institucijų veiksmus šios krizės kontekste?
Monika: Lietuvos institucijoms sunkiai sekasi valdyti nereguliarios migracijos procesus sutinkamai su tarptautiniais standartais. Gavome nemažai pranešimų iš prieglobsčio prašytojų, kurie skundžiasi tiek priėmimo sąlygomis, tiek procedūriniais pažeidimais. Iš pradžių gavome pranešimų, kad prieglobsčio prašytojų buvo klausiama nemažai itin asmeninių, perteklinio pobūdžio klausimų. Iš LGL pasiekiančios informacijos visumos, galima vertinti kad prieglobsčio prašytojų apklausos modelis nebuvo taikomas tinkamai.
 |
| Rasa Račienė ir Vladimiras Simonko | A. Didžgalvio nuotr. |
Vėliau situacija bent iš dalies stabilizavosi, LGL kreipėsi į atitinkamas institucijas, tame tarpe Seimo kontrolierių įstaigą, siekiant, jog asmenys, turintys specialiųjų poreikių ir saugomų savybių turėtų būti atskirti nuo kitų migrantų, o jų saugumas užtikrinamas.
Šiuo metu gauname informaciją, kad žmonės, turintys tam tikrų specifinių medicininių poreikių ne visada sulaukia jų būklę ir poreikius atitinkančios pagalbos. Valstybė migrantams pratęsė laikinojo apgyvendinimo terminus be teisės judėti už Užsieniečių registracijos centro teritorijos, taigi galima sakyti, kad migrantai de facto yra sulaikomi. Taip pat prieglobsčio prašytojai, besinaudojantys valstybės garantuojama teisine pagalba, skundžiasi, jog gauti informaciją apie savo prieglobsčio proceso eigą yra pakankamai sunku. Dabartinė nereguliarios migracijos situacija aktualizavo tęstines problemas šioje srityje, kurioms sprendimų ieškoti reikia nedelsiant.
– Ataskaitoje pažymima, kad praėjusiais metais itin išaugo neapykantos kalbos atvejų skaičius. Neapykantą kurstyti nevengia ir Lietuvos politikai. Kaip pažaboti neapykantos kalbą LGBTI bendruomenės atžvilgiu?
Monika: Neapykantos pareiškimai politikų tarpe vis dar nėra retas reiškinys. Politikų skleidžiama neapykanta yra daug pavojingesnė, nes pasiekia platesnį ratą asmenų. Tokiu būdu formuojama pavojinga politinė terpė, ypač kai pakankamų veiksmų siekiant pažaboti panašius pareiškimus nesiimama.
Vladimiras: Neapykantos fonas buvo, yra ir panašu, dar bus. Svarbu tai, kaip teisėsauga ir visuomenė yra pasirengusi reaguoti į šį reiškinį. Reikia pripažinti, kad bendruomenė proaktyviai kelia šį klausimą ir neleidžia viešojoje erdvėje neapykantos skleidėjams atsipūsti. Vis dėlto, mūsų teisėsauga šiuo klausimu atsilieka. Reikėtų aiškiau formuluoti savo poziciją neapykantos kalbos klausimu.
 |
| 2021-ųjų rudenį įvykęs „Kauno Pride“ | P. Ramono nuotr. |
– Kaip šiame neapykantos kurstymo ir karo Ukrainoje kontekste atrodo praėjusiais metais Vilniuje vykęs Šeimų maršas?
Vladimiras: Šeimų maršas yra tam tikras lakmuso popierėlis, parodantis nusiteikimą visuomenėje. Man niekada nebuvo paslaptis, kad dalis mūsų visuomenės yra priešiškai nusiteikusi žmogaus teisių atžvilgiu. Tam tikrą opozicijos žmogaus teisėms konsolidaciją stebėjome praėjusiais metais šio maršo metu. Tikiuosi, kad žmogaus teisių oponentams nepavyks suvienyti jėgų per savivaldos ar parlamento rinkimus, nes tokios politinės jėgos atsiradimas valdžios institucijose nieko gero LGBTI bendruomenei neatneš. Todėl šalia opozicijos konsolidacijos turi įvykti ir žmogaus teisių gynėjų susivienijimas. Tikiuosi, kad „Baltic Pride“ Vilniuje metu mums pavyks sutelkti žmogaus teisėms neabejingus žmones.
– Ką praėjusiais metais pavyko pasiekti translyčių asmenų teisių srityje?
Monika: Nors nepavyksta taip reikalingu sprendimų priimti įstatymo lygmeniu, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, atsirado pokyčių poįstatyminiu lygmeniu. Nustatytas naujas vardo ir pavardės keitimo pagrindas, kas gali padėti žmonėms, siekiantiems lyties pripažinimo. Vis dėlto, tai sprendžia tik labai nedidelę dalį situacijų ir nedaro esminės įtakos dabartiniam reguliavimo nepakankamumui. Kaip vieną iš trūkumų, taip pat galima paminėti, jog Lygių galimybių įstatymas aiškiai nenumato diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu draudimo.
– Užsiminėte apie sužadintą viltį dėl partnerystės įstatymo. Įstatymas nesulaukė palaikymo Seime.
Monika: Tai, kad partnerystės įstatymas apskritai atsirado politinėje darbotvarkėje jau yra svarbus ir sveikintinas pokytis. Tačiau kalbant apie partnerystės įstatymą svarbu ne tik noras priimti įstatymą, bet ir šio teisės akto kokybė: kokio lygio teisinė apsauga juo bus užtikrinama tos pačios lyties šeimoms. Apmaudu, kad net pirminiame etape Seime neatsirado politinės valios pritarti itin kompromisiniam įstatymo projektui.
 |
| Jarmo.net nuotr. |
– Kaip vertinate partnerystės įstatymo perspektyvas?
Vladimiras: Nesinorėtų atimti viltį mūsų bendruomenei. Tačiau partnerystės įstatymą priimti bus sunku. Ne todėl, kad dalis politikų to nenori. Matyt yra savas dėsnis, kaip turi vykti pokyčiai. Be didesnio visuomenės pritarimo šiam klausimui staigių pokyčių įvykti negali. Tai reiškia, kad jeigu mes visi kartu (bendruomenė, savivalda, Vyriausybė, Seimas) strategiškai nedirbsime kartu, pasiekti apčiuopiamų rezultatų artimiausiu metu mes tikrai negalėsime. Reikia aiškiai suvokti, kad savaime įstatymo projekto pateikimas problemos neišspręs, nes šis įstatymas dar turi būti priimtas ir įgyvendintas. Todėl reikės dirbti ilgiau ir nuosekliau. Linkiu sėkmės mūsų parlamentarams keliant šį klausimą, nes kuo daugiau mes apie tai kalbame, tuo daugiau galimybių turime paveikti tą visuomenės dalį, kuri yra neapsisprendusi tos pačios lyties partnerystės klausimu.
Norėtųsi priminti Airijos pavyzdį, kai visuomenė referendumu išreiškė palaikymą santuokos lygybei. Tačiau vietos LGBTI bendruomenei teko labai daug dirbti, kad būtų pasiektas tokio mąsto palaikymas visuomenėje. Nemanau, kad Lietuva turės savo kelią šiuo atžvilgiu. Manau, kad dirbti reikės daugiau ir iniciatyvų šiuo klausimu turi būti žymiai daugiau nei jų buvo praėjusiais metais. Jei nesusivienysime ir nedirbsime kartu – rezultato reikės laukti ilgiau. Tikiuosi, kad šią vasarą Vilniuje vyksiantis „Baltic Pride“ leis parodyti, kad mes galime susivienyti ir nusiųsti svarbią žinutę, kad mums šio įstatymo reikia.
– Seime kilo iniciatyvų išbraukti partnerystės įstatymą iš politinės darbotvarkės. Kaip vertinate tokias pastangas karo Ukrainoje kontekste?
Vladimiras: Tikiuosi, kad kai kurie politikai sutramdys savo populistinius poreikius ir nustos pasitelkti karą Ukrainoje kaip pretekstą priešintis pokyčiams, kurių mūsų bendruomenė laukė nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Atėjo laikas grąžinti skolą mūsų bendruomenei, kuri prisideda prie gerovės mūsų valstybėje ir išlikti vieningiems mūsų priešo akivaizdoje. Nuo to visi tapsime saugesni.
Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net