Mindaugas Kluonis. Ko galime pasimokyti iš Ukrainos?

2013 metais vykstant deryboms dėl Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos sutarties Rusijos propagandininkai pradėjo platinti plakatą, kuriame Europa vaizduojama kaip tamsa, o Rusija – kaip šviesos nešėja.

Rusijos propagandinis plakatas prieš Europos Sąjungą 2013 m | Šaltinis: reddit.com


Mindaugas Kluonis

Politologas

Vienas esminių propagandinio Rusijos plakato motyvų buvo Europos siejimas su LGBT bendruomene. LGBT teisėmis ukrainiečius 2013-2014 metų žiemą, vykstant Maidano revoliucijai, gąsdino ir prorusiški Ukrainos vadovai tuometinis ministras pirmininkas Mikola Azarovas, prezidentas Viktoras Janukovičius. 

Nepaisant Rusijos propagandos pastangų, ukrainiečiai atmetė Rusijos „šviesą“ ir pasirinko Europą. Vykstant karui su Rusijos remiamais separatistais, 2015 metų sausį Ukrainos parlamentas padarė tai, ko iki šiol nesugeba padaryti Lietuvos politikai – išmetė į šiukšlių dėžę įstatymo projektus, kuriais siekta uždrausti „gėjų propagandą“. Palaidojant šiuos projektus nebuvo klausoma dejonių apie tai, kad „vyksta karas‘, „neskaldykime visuomenės“, neaiškinta, kad „ukrainiečiai yra homofobai, jie to nesupras“, kaip kad šiomis dienomis ukrainiečius įžeidinėja ir etiketes jiems lipdo Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Momentinė ekrano kopija


Ukrainos politinė vadovybė, nors ir bijodama dėl savo populiarumo, suvokė, kad negalima pasiduoti rusiškai „krikščioniškų ir šeimos vertybių“ propagandai, Rusijos įtakos arkliukui, kuriuo ir šiandien manipuliuoja tokie odioziniai prokremliški politikai kaip Vengrijos Viktoras Orbanas, ir 2015 metais priėmė įstatymą uždraudusį diskriminaciją dėl lytinės orientacijos.

Ukrainos vadovybė puikiai suvokė, kad žmonių segregacija ir homofobija ir toliau trauktų šalį į Rusijos teisinės ir kultūrinės įtakos sferą, todėl vykdė pokyčius ne tik įstatymų leidybos srityje išmesdama į šiukšliadėžę Rusija dvelkiančius įstatymų projektus, diegdama apsaugą nuo diskriminacijos, bet ir ėmėsi priemonių užtikrinti saugumą vykusioms Kijyvo, Charkhivo, Odesos LGBTQ+ bendruomenės ir ją palaikančių žmonių eitynėms, kuriose dalyvavo ir dalis Ukrainos parlamentarų, kariuomenės atstovų. 

Ukrainos policija dėjo pastangas sutramdyti ir vietinius dešiniuosius radikalus, ypač iš „Dešiniojo sektoriaus“, atliekančius Rusijai naudingų idiotų rolę, kurie bandė smurtu apriboti saviraiškos laisvę. 

2019 metų rinkiminėje kampanijoje Volodymyras Zelenskis taip pat pabrėžė būtinybę užtikrinti LGBTQ+ teises, o išrinktas Prezidentu, prieš Kiyjivo „Lygybės maršą“ paragino užtikrinti teisę į saviraiškos laisvę ir viešąją tvarką. Nepavyko ir prorusiškų Ukrainos parlamento narių ir kelių renegatų iš valdančiosios partijos bandymai grąžinti į politinę darbotvarkę prorusišką naratyvą dėl LGBT teisių.

Nors Rusijos agresija Ukrainoje tęsiasi jau aštunti metai (nuo 2014 metų), tačiau net ir karo sąlygomis Ukraina sugebėjo padaryti didelę pažangą LGBTQ+ teisių srityje – atsispirti bandymams infiltruoti į jos teisę ir socialinį gyvenimą Kremliaus propaguojamas „šeimos vertybes“.

Mindaugas Kluonis | Seimo kanceliarijos nuotr.


Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol nėra sugebama net įregistruoti įstatymo projekto, kuriuo būtų į istorijos sąvartyną išmesta tarsi iš Rusijos teisyno perimta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio nuostata, laikanti informaciją apie tos pačios lyties šeimas žalinga nepilnamečiams. 

Išsisukinėjama nuo partnerystės klausimo svarstymo dangstantis karu ir „visuomenės skaldymu“, nors ukrainiečiams karas Donbase nesutrukdė priimti LGBTQ+ padėtį gerinančių įstatymų, nepaisant karo, nepaisant vietinių dešiniųjų radikalų. Ukrainos pavyzdys rodo, kad visos šnekos apie tai, kad partnerystės svarstymas vykstant karui suskaldys visuomenę, yra tiesiog pačių politikų bailumo ir lankstymosi reitingams pateisinimas, nes Ukrainos visuomenės LGBT bendruomenės teises užtikrinantys įstatymai net vykstant karui nesuskaldė. 

Nesuskaldytų ir Lietuvos. Tiesiog tie politikai, kuriems „iš Rusijos yra ko pasimokyti“, manipuliuoja karu, kad, tarsi koks „Dešinysis sektorius“ Ukrainoje ilgiau palaikytu prokremline įtaką. Tą patį daro ir su jais sandorius sudarantys „žmogaus teisių palaikytojai“, kurie mato karą ne kaip galimybę įgyvendinti rinkiminius pažadus, o kaip galimybę apgauti rinkėjus ir pateisinti savo pažadų nevykdymą.

Volodymyras Zelenskis kalba Lietuvos Seimo nariams | Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotr.


Ukrainos vyriausybė dar 2015 metai suvokė, kad Rusijos nešama „šviesa“ ir „šeimos vertybės“ šaliai yra žalingos ir ėmėsi ryžtingų žingsnių nuo jų atsiriboti. Lietuvos „dešinysis sektorius“ gal ir turi svajonių apie „homofobišką Ukrainą“ ir įsivaizduoja, kad Ukrainos įstojimas į Europos Sąjungą prikurtų papildomų sąjungininkų orbanams ir kaczynskiams, bet Ukrainos vadovai pademonstravo, kad puikiai suvokia, jog minėtame Rusijos propagandiniame plakate šviesa ir tamsa, angelas ir velnias sukeisti vietomis. Ne veltui provokarietiško ir progresyvaus Ukrainos prezidento taip bijo ir nemėgsta rusiškos „šviesos“ Europoje nešėjai. Ukrainos Vyriausybė yra pademonstravusi valią ir drąsą progresui, suvokimą, kas tolina Ukrainą nuo Rusijos ir kas priartina. Kaip sako ukrainiečių patarlė „Akys bijo, bet rankos daro“. Drąsos, valios ir nuovokos, kam tarnauja mitai apie „homofobiškus ukrainiečius“, iš ukrainiečių verta pasimokyti ir lietuviams.

Rengiant šią publikaciją buvo remiamasi šiais šaltiniais: 

Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni