„Baltic Pride“ eitynėse žygiuosiantis Rokas pasiruošęs viskam: išpuoliai neturi diktuoti sąlygų LGBTQ+ žmonių lygiateisiškumui

Praėjusiais metais vykusio „Kauno Pride 2021“ vienas organizatorių, LGBTQ+ teisių aktyvistas Rokas Garliauskas jau ruošiasi birželį vyksiančioms LGBTQ+ bendruomenės eitynėms sostinėje. Pirmaisiais šių metų mėnesiais Europos Parlamente stažuotę atlikęs vaikinas sako, kad nors šiuo metu visuomenę slegia įtampa, o ją dar labiau skatina neapykantos kupinas Šeimų maršo judėjimas, neturime pamiršti žmogaus teisių temų, tarp jų – ir LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumo. Jaunasis žmogaus teisių aktyvistas sako, kad eitynėse žmonės švęs dieną, kai vėl galės būti savimi, tačiau jis įsitikinęs – turime likti ir budrūs bei pasiruošę net ir išpuoliams, apie kuriuos perspėja Valstybės saugumo departamentas (VSD). 

Rokas Garliauskas teigia, kad LGBTQ+ teisių srityje Lietuva iriasi į priekį, nors susiduriama ir su nemenkais iššūkiais | Jarmo.net koliažas (asmeninio archyvo ir A. Didžgalvio/LGL nuotr.)


jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

Apie tai, kad dešinieji ekstremistai Lietuvoje kryptingai veikia siekdami radikalizuoti paauglius, praėjusią savaitę paskelbė VSD. Saugumiečiai kartu perspėjo – jie gali mėginti surengti teroro aktą.

„<...> neatmestina, kad artimoje perspektyvoje bus bandymų surengti teroro aktą prieš tautines ir religines mažumas, pabėgėlius, žmogaus teisių srityje veiklą vykdančius valstybės tarnautojus ar visuomenininkus“, – teigiama 2022-ųjų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

– Praėjusią savaitę VSD paskelbė, kad dešinieji radikalai gali rengti teroro išpuolį prieš žmogaus teisių srityje dirbančius aktyvistus. Jūs, kaip „Kauno Pride“ organizatorius, matėte, kokius neramumus kai kurie asmenys kėlė per praėjusiais metais Kaune vykusias eitynes, kuriose mėginta užtverti judančiai kolonai kelią, apmėtyti eitynių dalyvius kiaušiniais. Kaip manote, ar tai, ką skelbia VSD, yra realu? – jarmo.net pasiteiravo R. Garliausko.

– Faktas, kad grėsmė nuolat egzistuoja. Ir manau, kad to negalime ignoruoti. Kraštutinė dešinė visuomet turi unikalų būdą gąsdinti ir bauginti, taip skleisti ideologiją jungiant žmones, bijančius pokyčių, kuriuos su savimi atsineša žmogaus teises palaikanti bendruomenė. Taigi, turime likti budrūs. Atrodo, gyvename europietiškoje, progresyvioje šalyje, bet viskas gali atrodyti gerai tik iki tos dienos, kai kas nors nutinka, o po to sugrįžtame į karčią realybę. Tai, ką mes darome kaip žmogaus teisių gynėjai, yra stebima, tai gali būti ir pavojinga.

Partnerystės įstatymo palaikymo akcija prie Seimo | A. Didžgalvio/LGL nuotr.


– Birželį Vilniuje vyks LGBTQ+ eitynės. Ar dalyvausite?

– Žinoma. Visiškai pilnai, prisidėsiu prie jų kuo tik galėsiu. Kaip ir prisijungiau prie „Kauno Pride“, taip prisijungsiu ir prie kitų eitynių. Aš manau, kad „Pride“ yra viena svarbiausių švenčių mūsų bendruomenėje, nes tai viena tų dienų, kai bent kartą per metus žmonės atkreipia dėmesį į mūsų istoriją, kultūrą, bendruomenei priklausančius žmones, jų pasiekimus ir problemas. Negalime praleisti šios progos nepasiruošus iki galo, „nepasidemonstravus“. Nes tai būna vienintelė diena metuose, kai galime pasidžiaugti savo bendruomene bei įvertinti, ką pasiekėme per laikotarpį nuo paskutinio „Pride“ renginio, suvokti, ar pasiekėme kažkokį progresą LGBTQ+, žmogaus teisių srityje.

– Kalbant apie progresą, po skandalingos Zitos Šličytės kalbos sakėte, kad džiaugiatės Lietuvoje vykstančia „homoseksualizacija“. Kaip manote, ar daug pasiekėme nuo „Kauno Pride“ eitynių, kai net iš Seimo tribūnos po jų skambėjo pasipiktinimas, kokie mes blogi, kad siekiame lygybės, žygiuojame eitynėse?

– Progresas, žinoma, niekada nebuvo spartus ir lengvas. Žvelgiant istoriškai, praktiškai bet koks pokytis buvo pasitiktas su didele priešprieša, bet aš manau, kad tokia kalba yra ženklas, jog pokyčiai vyksta, jie atėjo, mums beliko juos priimti, pasisavinti ir judėti į priekį toliau. LGBTQ+ bendruomenės teisės nėra kažkokia tolima vizija. Pokyčiai yra planavimo stadijoje. Yra priimti tam tikri sprendimai, susiformavusios atitinkamos grupės, liko peržengti tą slenkstį. Ties juo patenkame į paskutinę apkasų liniją, prie kurios susirenka tokie žmonės kaip Zita, mėgina sustabdyti žmogaus teisių judėjimą išeidami iš korektiškumo, politinės kultūros normų. Galbūt teks išklausyti iš tokių žmonių skausmą, kurį jie patiria, suvokti tai, bet tuo pat metu neleisti homofobiškiems įvertinimams paveikti to, kas yra svarbu mūsų bendruomenei.

Asmeninio archyvo nuotr.


– Vienas pagrindinių sugrįžtančių klausimų – Partnerystės įstatymas. Jūsų nuomone, ar per metus situacija jau pakito pakankamai, jog Seimas imtųsi svarstyti įstatymo projektą priėmęs jį po pateikimo? Kokie, jūsų vertinimu, yra šansai?

– Sunku tai vertinti. Tačiau sakyčiau, kad pasitikiu Tomu (Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku Tomu Vytautu Raskevičiumi, – jarmo.net) ir manau, kad pateikdamas šį įstatymą, tokius dalykus jis bus paskaičiavęs. Žinoma, ne viskas yra jo rankose. Seimo nariai gali tą pačią dieną, vakarą ar sekundę persigalvoti ir balsuoti visiškai kitaip, nei kažkas būtų numatęs. Bet aš vis tik linkčiau pasitikėti ir manyti, kad darbas atliktas iki galo.

– Šį pavasarį taip pat rinksis ir Šeimų maršo judėjimo šalininkai. Tą patį jie darė ir praėjusiais metais. Maršas tampa kone tradicija. Kaip vertinate šį reiškinį, kurio metu susirenka Lietuvos homofobai ir kritikuoja LGBTQ+ bendruomenę?

– Taip, jie kritikuoja LGBTQ+ bendruomenę, tačiau man labiau atrodo, kad jie dar ir pyksta ant viso pasaulio. Liūdna, kad žmonės masiškai patiria kažkokį skausmą, jaučiasi lyg turėtų šią emociją išreikšti rengdami neapykantos festivalius. Tačiau aš nemanau, kad mes kaip demokratinė valstybė turėtume drausti jiems susirinkti.

Asmeninio archyvo nuotr.


Žinoma, vertindamas iš asmeninės perspektyvos, aš džiaugiuosi, jog šie žmonės negalės žygiuoti ir spjaudytis savo retorika pagrindinėse miesto gatvėse. Tikriausiai, kiek žinau, jie turės maršą organizuoti atokiau. Tegul tie neapykantos festivaliai vyksta, bet kaip jie nenori „Pride“ matyti, taip aš nenoriu matyti maršo. Jų retorika visiškai nesutinka su tuo, kas vyrauja vakarų demokratijose.

Beje, šeimų maršas yra tarsi savotiškas atspindys, su kokiais žmonėmis mes, kaip žmogaus teisių aktyvistai, turėtume bent susikalbėti, galbūt ir neįtikinti, bet bent padaryti kažką, kad mūsų klausytų. Aš kartais pastebiu, kad savo ambicingumu, teisingu optimizmu mes pamirštame, jog daug žmonių neturi nei tokių pačių patirčių, nei panašios empatijos, kokią turime mes. Jeigu jie to neturi, jie ir nesuvokia, ką mes darome. Mokydamiesi kalbėtis su maršo dalyviais pereitume ir per procesą, kuris pareikalautų abipusio noro kalbėtis. Nereikia vienai pusei nusileisti ar pataikauti.

Asmeninio archyvo nuotr.


– Neseniai stažavotės Europos Parlamente ir matėte jame vykstantį darbą iš vidaus. Ar šiuo metu jame yra kalbama apie LGBTQ+ bendruomenės teises, kai Ukrainoje vyksta Putino sukeltas karas, o Lietuvoje atsiranda veikėjų, mėginančių priešinti šias dvi temas?

– Europos Parlamente ėmiau dirbti išties įdomiu laiku. Vos po 2-3 savaičių nuo mano stažuotės pradžios Ukrainoje prasidėjo karas. Po prasidėjusio karo tikrai nebuvo kalbama apie nieką kitą tik apie karą. Tačiau po to, galėčiau sakyti, didelėje parlamento dalyje viskas grįžo į normalų ritmą.

Visos šalys, kurios anksčiau buvo okupuotos Rusijos arba turi sieną su ja, reaguodavo, stengdavosi gauti pagalbą, paramą, ką Europos Parlamentas, kaip patariamasis įstatymų, rezoliucijų leidėjas, gali padaryti. Daug kas jautėsi taip, kad jų rankos užrištos, bet centrinės, vakarų ir dalis pietų Europos šalių net nelabai vertino situaciją Ukrainoje kaip tokią, kuo reikia užsiimti. Tai jie ir toliau kalbėdavosi apie biudžetą, ekonomiką, kitas politines sferas, o ne karą, nors būtent jis palietė absoliučiai visus.

Džiaugiuosi atlikęs stažuotę pas Petrą Auštrevičių, su kuriuo mes dirbome šia tema, įvairiais būdais galvodavome, kaip prisidėti padedant puolamai Ukrainai, jis pats vyko į Lvivą, tuomet – ir į Kyjivą. Aš jaučiausi aktyviai prisidėjęs, bet nemačiau, jog visas parlamentas būtų kaip vienas kumštis.

Asmeninio archyvo nuotr.


Per pirmąsias savaites bendravau ir su įvairių sričių specialistais, taip pat ir LGBTQ+ teisių ekspertais.

Pastebėjau tokį dalyką, kad LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumas kai kuriose valstybėse jau taip užtikrintas, kad jose labiau kalbama apie kitus niuansus – identiteto klausimus, translyčių žmonių teises – o ne tik apie tokį elementarų dalyką kaip dviejų tos pačios lyties asmenų poros santykių įteisinimą, partnerystės priėmimą. Dalyje šalių labiau kalbama apie „Queer“ švietimą, sveikatos apsaugą, kitus dalykus, kurie patenka į 3 ar 4 etapą siekiant visiškos LGBTQ+ bendruomenės lygybės mūsų visuomenėje.

Nesvarbu, ar esi ultra-konservatyvioje frakcijoje, ar „socdemų“, ar liberalų, ar konservatorių, tačiau visi labai noriai išsikelia LGBTQ+ bendruomenės vėliavas. Visos frakcijos, nesvarbu, kokių pažiūrų jų nariai, turi LGBTQ+ asmenų. Tai labai svarbu suvokti, nes neretai LGBTQ+ bendruomenė nustumiama, nurašoma, kad čia kažkokie leftistai, Sorošo vaikai, taip dar labiau marginalizuojami. Darbas Europos Parlamente man darsyk įrodė, kad mes esame visur, – mintis dėstė pašnekovas.

Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni