Daugumai žmonių liberaliuosiuose Vakaruose – ypatingai išsilavinusio jaunimo tarpe – galios struktūrų (power structures) suvokimas tapo moraliai intuityviu ir politiškai korektišku dalyku. Būti „politiškai budriam“ reiškia pripažinti, kad patriarchatas, heteronormatyvumas ir „white supremacy“ (baltosios rasės hegemonija) yra ne tiesiog kažkokie individualūs išankstiniai nusistatymai, bet giliai visuomenės audinyje persipynusios sistemos, formuojančios gyvenimo galimybes dar ilgą laiką prieš asmeniniams žmonių sprendimams pradedant žaist savo vaidmenį jų gyvenimuose. Minėtose gretose yra beveik neįsivaizduojama pateisinti rasizmą ar seksizmą, pasitelkiant argumentus apie tradicijas, kultūrą ar biologiją. Mes pagrįstai tikim, kad žmonės neturėtų kentėti dėl bruožų, kurių jie nesirinko.
 |
| Adrianas Persijanovas | Jarmo.net koliažas |
Adrianas Persijanovas
redakcija@jarmo.net
Tačiau, kai pradedama kalbėti apie kapitalizmą – ir, jeigu tiksliau, apie ekonominės klasės problematiką – aprašytas moralinis aiškumas ir skaidrumas dažnai dingsta. Tie patys žmonės, kurie niekada nepateisintų patriarchato pasakymais „tiesiog taip veikia pasaulis“, staigiai gina ekonominę nelygybę kaip kažką neišvengiamo. „Taip, pasaulis nėra teisingas“, - sako jie – „tačiau, jei žmonės sunkiai dirbs, jiems gali pasisekti“. Tokia logika – kad nelygybė yra natūralus ar pelnytas dalykas – yra nepriimtina kalbant apie rasę ar lytį, tačiau ji tampa stebinančiai „skani“, kai pokalbis paliečia pinigus.
Iš savo asmeninės patirties supratau, kad geriausias būdas šiam prieštaravimui adresuoti yra ne tiesmuki ataka prieš kapitalizmą, o rimtas požiūris į liberaliąsias vertybes – kartais, galbūt, net ir rimtesnis, nei liberalai yra pripratę. Aš pradedu su tuo, dėl ko mes tikrai sutariam: kad rasizmas, patriarchatas ir heteronormatyvumas yra galios hierarchijos (priespaudos) sistemos. Kaip patikslinantį pavyzdį dažnai paminiu vergovės fenomeną: dar vos prieš porą šimtų metų JAV elitas matė rasinę vergovę kaip absoliučiai normalų, net kartais ir religijos pateisinamą dalyką. Tie žmonės dažnai nebuvo idėjiniai sadistai – tiesiog jie nuoširdžiai negalėjo įsivaizduoti kitokio pasaulio. Rasinės lygybės idėja jiems paprasčiausiai atrodė neteisinga – nes buvo matoma kaip neįmanoma. Ir visgi, šis neįmanomas dalykas buvo pajudintas ne konformistiniu konsensusu, bet garsiu pasipriešinimu.
Šioje vietoje pasitelkiu liberalizmo žmogaus teisių doktriną – idėją, kad kiekvienas žmogus gimsta lygiaverčiai orus ir turi besąlygišką teisę gyventi oriai. Moderniam liberalizmui tai visiškai nėra kontraversiškas teiginys – jis teisėtai formuoja pamatus feminizmui, antirasizmui, LGBTQ+ žmonių teisėms ir t.t. Mes tikime, kad žmonės neturėtų būti baudžiami ar nuvertinami dėl tų bruožų, su kuriais jie gimė.
Tuomet aš klausiu: kodėl mes nepritaikom to paties principo ekonominės klasės problematikai?
Žmonės gimsta skirtingose ekonominėse aplinkybėse lygiai taip pat, kaip yra gimstama su tam tikra odos spalva ar lytimi. Žmonės nepasirenka augti skurde, lankyti nepakankamai finansuojamų mokyklų bei gyventi vietovėse, susiduriančiose su struktūriniu neigimu ir investicijų stoka. Ir visgi, sistema, kurioje jie yra gimę, sako jiems, kad vienintelis kelias pasiekti orumą guli per išskirtines asmenines pastangas – o jei kažkas pralaimi, tuomet kaltė guli ant jo paties pečių. Moralaus nuoseklumo stoka šioje argumentavimo linijoje matosi akivaizdžiai – mes atmetam tapatybės pagrindu konstruojamą determinizmą vienose srityse, bet palaikom jį kitose.
Bet juk mes niekada nepasakytume moteriai: „Tu gali būti labiau gerbiama, jei elgsiesi kaip vyras.“ Niekada nepasakytume tamsiaodžiam: „Tu gali būti sėkmingas – tiesiog stenkis labiau ir daugiau negu reikia baltaodžiams.“ Tačiau, kai pradedama kalbėti apie ekonominę klasę, mes sakom būtent tai. Mes sakom skurstantiems, darbininkų klasei, pastoviai perdirbantiems žmonėms: „Taip, gyvenimas yra sunkus, tačiau sėkmė visada įmanoma, jei tu pasistengsi.“ Visgi toks teiginys nėra paskata – tai ideologinis mechanizmas, ištrinantis struktūrines kliūtis per individualios kovos romantizavimą.
Taip, tiesa, jog kai kurie pavieniai asmenys įstengia pasiekti „sėkmę“ kapitalizme – pasikelti iš skurdo į komfortą, iš nestabilumo į prestižą. Tačiau šis faktas, dažnai naudojamas sistemai apginti, maskuoja gilesnę struktūrinę tiesą: kapitalizmo funkcionavimui reikalinga daugumą apimanti ekonominių pralaimėtojų klasė. Sistema negali leisti visiems skurstantiems tapti turtingais, nes mažumos turtas priklauso nuo daugumos darbo jėgos, vartojimo įpročių ir minimalių darbo užmokesčių. Kitaip tariant, pats prieinamų prekių, 24/7 servisų ir greitojo pristatymo egzistavimas – tipiniai viduriniosios ir aukštosios klasės gyvenimo patogumai – priklauso nuo didžiulio kiekio žmonių, kurių darbas yra nepakankamai įvertintas, nepakankamai apmokamas ir vis lengviau pakeičiamas pigesnių išlaidų reikalaujančiomis mašinomis. Visa tai nėra atsitiktinumas. Tai kapitalizmo išgyvenimo variklis: piramidė, kurioje kiekvienas aukštas savo pamatu turi išsekimą ir pažeidžiamumą tų, kurie yra žemiau. Visuomenė be pigios darbo jėgos tebūtų visuomene, kurioje visi moka ženkliai daugiau už kasdienį (iš)gyvenimą arba praranda savo komfortą visuotiniu pagrindu – būtent todėl sistema reikalauja ekonominės nelygybės palaikymo, o ne jos naikinimo. Sistema gali toleruoti individualios sėkmės istorijas – tiesą sakant, ji net reklamuoja jas – nes tai veikia kaip motyvacinė mitologija. Tačiau, jei visi turėtų prieigą prie pakankamo socialinio saugumo, savo laiko, būsto ir orumo – kapitalizmas, kurį mes pažįstam, bankrutuotų dėl pernelyg aukštos teisingumo kainos. Ne dėl to, kad mums trūksta išteklių – o dėl to, kad teisingumas pakerta sistemos poreikį, kad daugiau būtų gaunama už kuo įmanoma mažiau.
Juolab, mes buvome mokomi matyti kapitalizmą ne kaip galios hierarchijos sistemą, bet tiesiog kaip „natūralią visko eigą“. Būtent šitaip praeities priespaudos sistemos gynė save. Patriarchatas nebuvo tiesiog žiaurus – jis buvo „natūralus“. Rasinis dominavimas nebuvo tiesiog pelningas – jis buvo „būtinas“. Ta pati retorika šiandien supa kapitalizmą: „neišvengiamas, efektyvus, pernelyg sunkiai pakeičiamas“. Tačiau visa tai nėra tiesa. Tai tiesiog savigynos mechanizmai.
Kažkas galėtų kontratakuoti: „Gerai, o kuom tu siūlai pakeisti kapitalizmą?“ Atsakyčiau šitaip: kai mes kovojom prieš patriarchatą ar rasizmą, niekas nelaukė pilno post-piespaudos pasaulio juodraščio. Prisiminkim judėjimą už tamsiaodžių teises JAV: nė vienas pilietinių teisių aktas nesuteikė visų teisių diskriminaciją išgyvenantiems žmonėms iškart – nei 1957 m. aktas, nei 1960-ųjų, nei 1964-ųjų, nei 1965-ųjų, nei 1968-ųjų. Tačiau žmonės veikė, nes žinojo, kad dabartinė sistema yra neteisinga. Lygiai taip pat ir kapitalizmas privalo būti kritikuojamas ir kvestionuojamas – ne dėl to, kad mes turime jau paruoštą utopiją savo stalčiuje, bet dėl to, kad jis neatitinka mūsų bazinės moralinės logikos.
Jei mes iš tikrųjų tikim, kad niekas neturėtų būti baudžiamas už savo gimimą, kad nė vieno žmogaus gyvenimas neturėtų būti įkalintas pažeminime ar sisteminės nelygybės baimėje ir kad orumas neturėtų būti sąlygojamas (ne)pakankamų pastangų – tuomet mes privalome praplėsti savo vertybes ir ekonominės klasės vertinimui. Mes privalome pasiklausti, kodėl paveldimas turtas yra vertinamas kaip pelnytas, o paveldima nelygybė yra vertinama kaip asmeninis pralaimėjimas ir atsakomybė. Mes privalom pasiklausti, kodėl palaikom ir propaguojam lygybę kiekvienoje gyvenimo srityje – išskyrus tą vienintelę, kuri formuoja, kaip mes dirbam, valgom, poilsiaujam ir (iš)gyvenam.
Visa tai nėra utopinės svajonės. Tai yra nuoseklumo ir moralinio sąžiningumo klausimas. Jei mes tikim, kad žmonės rūpi labiau negu sistemos, o orumas labiau negu efektyvumas, tuomet mes negalim palikti kapitalizmo už kritikos ribų. Būtent tas principas, kuris padėjo mums atmesti rasizmą, seksizmą ir homofobiją, reikalauja, kad mes padarytume tą patį su ekonomine sistema, kurios kasdienė logika yra nelygybės gaminimas.
Mes neprivalom žinoti, kas laukia kelio pabaigoj, kad galėtume jį pradėti. Mums tereikia sustoti vaidinti, kad tai, ką turim dabar, yra „pakankamai gera“.
„Gera kam ir kieno sąskaita?“ – pasiklauskim savęs.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net