Dabar, kai Vilnius oficialiai paskelbtas Europos Kalėdų sostine, o Katedros aikštėje įsižiebė pagrindinės eglės šviesos, ta karšta rugpjūčio audra atrodo kaip tolima istorija.
 |
| Asociatyvi Polina Tankilevitch/pexels.com nuotr. |
Praėjo daugiau nei 100 dienų nuo tos akimirkos, kai Vilniaus apygardos teismas priėmė istorinį sprendimą, įpareigojantį metrikacijos skyrių įregistruoti dviejų moterų – Karolinos ir Eglės – partnerystę. Ir praėjo jau daugiau nei 80 dienų nuo tos ceremonijos Rotušėje, kai jos gavo oficialų šeimos liudijimą.
 |
| Karolina ir Eglė | Eimanto Paulausko nuotr. |
Pamenate to meto prognozes? Vieni žadėjo staigų moralinį nuosmukį, kiti – tradicijų griūtį, treti – vos ne dangaus rūstybę.
Bet apsidairykite. Dangus virš Gedimino pilies bokšto liko savo vietoje. Saulė teka pagal grafiką. „Tradicinės“ šeimos veda vaikus į mokyklas, o miestas ruošiasi gražiausioms Kalėdoms Europoje.
Žvelgiant iš beveik keturių mėnesių perspektyvos, tampa akivaizdu: tos pačios lyties partnerystės įteisinimas netapo „pasaulio pabaiga“. Priešingai, atmetus lozungus ir pažvelgus į faktus, sociologiją bei geopolitiką, prieiname netikėtos išvados.
Gali būti, kad tai buvo pats pragmatiškiausias, valstybiškas ir – nebijosiu šio žodžio – konservatyviausias Lietuvos žingsnis per pastaruosius metus.
Kodėl?
Kalbėkime faktų, o ne emocijų kalba.
1. Demografija ir materialioji dalis: Kaip mes painiojame priežastį su pasekme
Giliausia, archetipinė Lietuvos (kaip ir bet kurios gana nedidelės tautos) visuomenės baimė – tai išnykimo baimė.
„Mūsų ir taip mažai, o jūs čia su savo teisėmis“, – dažnai girdime.
Šį skausmą dėl tautos verta gerbti, tačiau vaistų nuo jo ieškome ne ten.
Mokslas negailestingas: LGBT žmonių procentas populiacijoje yra biologinė konstanta (įvairiais duomenimis, nuo 3% iki 7%), kuri nepriklauso nuo to, kokia vėliava plevėsuoja virš Seimo. Tai tas pats, kas kairiarankių skaičius: sovietinėje mokykloje juos prievarta perauklėdavo, bet jų nesumažėdavo – jie tiesiog slėpdavosi ir tapdavo nelaimingesni.
Juridinis partnerystės draudimas neveikia kaip gimstamumo skatintojas. Jis nepriverčia gėjaus sukurti daugiavaikės heteroseksualios šeimos.
Jis veikia tik kaip emigracijos katalizatorius.
Tiek be santykių įteisinimo, tiek juos įteisinus, LGBT piliečiai demografiją veikia identiškai. Ne labiau nei vienuolynai ar celibato besilaikanti dvasininkija.
Lietuvos pasirinkimas labai paprastas ir ciniškas: arba šie jauni, darbingi žmonės gyvena, kuria gerovę ir moka mokesčius Vilniuje, arba jie išvyksta į Berlyną ar Oslą.
 |
| Asociatyvi Wolfgang Weiser/pexels.com nuotr. |
Sulaikydama juos namuose ir pripažindama jų teises, Lietuva išsaugo mokesčių mokėtojus. Išstumdama juos – ji iš tiesų prisideda prie tautos nykimo.
2. Geopolitinis imunitetas: Vaistas nuo „Rusiškojo pasaulio“
Gyvename hibridinių grėsmių laikais.
Pažvelkime į žemėlapį: kur šiandien valstybė skelbia medžioklę kitos orientacijos žmonėms, prilygindama juos „ekstremistams“? Rytuose.
Homofobija seniai nustojo būti moralės klausimu ir tapo pigiu kuru Rusijos propagandai.
Kremlius naudoja šią temą, siekdamas suskaldyti Europos visuomenes, parodyti Vakarus kaip „supuvusius“, o save – kaip dvasingumo tvirtovę.
Europos šalyse, ir Lietuva ne išimtis, esama politinių jėgų, kurios keistu būdu derina euroskepticizmą, retoriką apie sankcijų Rusijai atšaukimą bei paramos Ukrainai mažinimą su ultrakonservatyvia pozicija LGBT atžvilgiu.
Žmones instinktyviai traukia stabilumas, pokyčiai pasąmoningai gąsdina. Baimė – stiprus emocinis inkaras, leidžiantis populistams pelnyti pirminį pasitikėjimą.
Tačiau kai Lietuva teisiškai pripažįsta savo LGBT piliečius, ji išmuša šį ginklą priešininkui iš rankų.
Viskas padaryta – nebėra dirgiklių, kuriais būtų galima spekuliuoti.
Visuomenė demonstruoja, kad ji įgijo imunitetą totalitarinei unifikacijai.
Laimingas, įstatymo saugomas žmogus Vilniuje – tai gyvas įrodymas, kad Lietuvos visuomenė mentaliai ir civilizaciškai visam laikui atsiplėšė nuo Maskvos orbitos.
Tai nacionalinio saugumo klausimas.
 |
| Asociatyvi Lietuvos kariuomenės nuotr. |
3. Vaikai: Ką sako 30 metų mokslo patirtis?
Dar vienas skausmingas mitas – kad tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimas ilgainiui automatiškai iškels klausimą dėl vaikų auginimo tokiose šeimose. O tai, esą, gali būti žalinga vaiko psichikai.
Čia verta atidėti spėliones ir pasitelkti „sunkiąją mokslo artileriją“.
Kornelio universitetas (Cornell University) atliko didelio masto metaanalizę, išnagrinėjęs 79 mokslinius tyrimus per pastaruosius 30 metų.
Išvada vienareikšmė: 75 iš 79 atvejų vaikai, augantys tos pačios lyties asmenų šeimose, neparodė jokių skirtumų nuo vaikų iš skirtingų lyčių šeimų pagal tokius rodiklius kaip pažangumas mokykloje, emocinis stabilumas ir socialinė adaptacija.
Tokios pat pozicijos laikosi didžiausios ir autoritetingiausios pasaulio medicinos ir psichologijos asociacijos, besirūpinančios vaikų sveikata.
Be to, orientacija neperduodama per tėvų pavyzdį ar propagandą. Ją nulemia visa eilė biologinių veiksnių.
 |
| Asociatyvi „PNW Production“/pexels.com nuotr. |
Ir nors nė vienas iš jų atskirai nėra lemiamas (tai palieka erdvės homofobinėms pseudomokslinėms spekuliacijoms), jų visuma paverčia orientaciją įgimtu, o ne įgytu fenomenu.
Vaikų, užaugusių tos pačios lyties asmenų šeimose, orientacijos statistika tai patvirtina: ji tokia pati, kaip ir visoje visuomenėje.
Negana to, tokios šeimos dažnai atlieka „atsarginės tėvystės“ funkciją. Lietuvoje šimtai vaikų globos namuose laukia šeimos.
Tos pačios lyties poros, kurioms globa ir tėvystė visada yra sunkios kovos ir sąmoningo pasirinkimo rezultatas, yra milžiniškas rūpesčio resursas.
Yra vaikų, kurie faktiškai auga neįteisintose tos pačios lyties asmenų šeimose. Partnerystės įteisinimas suteikia šiems vaikams svarbiausią dalyką – teisę nemeluoti.
Tai vaistas nuo vaikiškos neurozės, kylančios iš būtinybės mokykloje slėpti tiesą apie savo tėvus.
4. Sullivano paradoksas: Tvarkos pergalė prieš chaosą
Ir čia prieiname prie įdomiausios išvados.
Gali būti, kad būtent poros, siekiančios registracijos, šiandien yra pagrindinės... konservatorių sąjungininkės.
Žinomas katalikų publicistas Andrew Sullivanas dar 1989 metais rašė: santuokos (ar oficialios sąjungos) institutas visuomenei kritiškai būtinas tam, kad santykių chaosą paverstų atsakomybe.
Kraštutiniai kairieji radikalai santuoką dažnai vadina „patriarchaliniu kalėjimu“. Kai Karolina ir Eglė eina į teismą gauti liudijimo, jos suduoda smūgį šiai radikaliai ideologijai.
Jos sako: „Mes norime į šį „kalėjimą“. Mes norime atsakomybės“.
Vietoj atsitiktinių ryšių kultūros jos renkasi bendrą būsto paskolą, pareigą rūpintis viena kita ligos atveju ir stabilumą.
Iš potencialių „revoliucionierių“ jos virsta ramiomis, nuspėjamomis gyventojomis. Argi ne to siekia stabilumo ir tvarkos šalininkai?
5. Kas ciesoriaus – ciesoriui: Ko iš tiesų bijo Bažnyčia?
Tikintiesiems svarbu atskirti grūdus nuo pelų.
Demokratinėje visuomenėje valstybės ir Bažnyčios atskyrimas garantuoja, kad nebus daromas spaudimas vidinėms taisyklėms ir tikėjimui.
Civilinė partnerystės registracija nieko neatima iš tikinčiųjų, nes tikėjimas priimamas laisva valia, o ne per Baudžiamojo kodekso draudimus.
Tačiau pažvelkime giliau. Plačiausiai paplitęs argumentas apie „amžinąją šeimos formą“ nėra toks vienareikšmis.
Teisės istorikai ir teologai primena: Bažnyčia kanoninį santuokos (kaip sutarties ir teisinės sąjungos) apibrėžimą paėmė būtent iš Romėnų teisės – pagoniškos sistemos.
Tai reiškia, kad santuokos forma istoriškai kito pagal laiko realijas, ir čia nėra nieko antikrikščioniško.
Katalikų ultrakonservatoriams derėtų bijoti ne pasaulietinių įstatymų pokyčių, o galingų procesų pačiame Katalikų pasaulyje.
„Sinodinis kelias“ Vokietijoje, Italijos vyskupų sprendimai ir Vatikano deklaracija Fiducia Supplicans liudija, kad teologija grįžta prie savo esmės.
Šiuolaikiniai katalikų teologai vis dažniau pabrėžia: tikroji krikščioniška vertybė yra Meilė (Caritas) ir Ištikimybė, o ne juridinės formos, paveldėtos iš romėnų.
Jei du asmenys saugo ištikimybę ir neša rūpesčio vienas kitu kryžių – tai neprieštarauja tikėjimui, o galbūt yra nauja jo raiškos forma šiuolaikiniame pasaulyje.
Tad civilinis partnerystės įteisinimas nėra grėsmė Bažnyčiai. Tai Bažnyčios išlaisvinimas iš „žandaro“ vaidmens ir sugrąžinimas prie „Meilės mokytojos“ misijos.
 |
| Asociatyvi Alem Sanchez/pexels.com nuotr. |
Vietoj epilogo: Tuščia lėkštė per Kūčias
Lietuvoje gyvuoja sena, jautri tradicija. Per Kūčias ant stalo paliekama viena tuščia lėkštė.
Tai vieta svečiui, protėvių dvasiai, tam, kurio nėra šalia. Tai svetingumo ir atvirumo simbolis.
Ilgus metus tūkstančiai bendrapiliečių jautėsi svetimi šioje gyvenimo šventėje.
Jie mylėjo savo šalį, bet šalis gėdijosi juos vadinti savais.
Šios Kalėdos Vilniuje bus ypatingos.
Nes pirmą kartą prie šventinio Lietuvos stalo oficialiai nebėra „nereikalingų žmonių“. Pirmosios partnerystės įregistravimas – tai ženklas, kad tuščia lėkštė pagaliau buvo užpildyta.
Lietuviai, prisimindami persekiojamą Šventąją Šeimą, radusią netikėtą prieglobstį, pakvietė į vidų tuos, kuriuos pernelyg ilgai laikė prieškambaryje.
Ir tai daro Lietuvos visuomenę ne silpnesnę, o nepalyginamai turtingesnę. Nes šeima – tai ne įrašas DNR. Šeima – tai kai niekas nėra varomas nuo stalo.
.png)