Prieš viešai paskelbdamas, kad nutraukiu bet kokį dialogą su Lietuvos socialdemokratų partija, kuri, regis, jau ruošiasi ketvirčiuoti žurnalistus, ilgai galvojau apie tuos socialdemokratus, su kuriais per pastaruosius metus teko diskutuoti Seime: tiek uždarose, tiek atvirose diskusijose dėl tos pačios lyties partnerystės.
 |
| Jonas Valaitis | Vyčio Mikašausko/jarmo.net nuotr. |
Ir tuo metu socialdemokratai strategavo: priėmę į koaliciją LGBTQ+ priešininkus „Nemuno aušrą“ ir „valstiečius“, kamuolį permetė opozicijai – esą jie taip pat turi palaikyti. Žinoma, suprantama. Tik nelabai dera su ta pačia socialdemokratų laikysena praėjusioje kadencijoje, kai balsavimas dėl partnerystės žlugo todėl, kad opozicijoje tuo metu buvusi LSDP išdidžiai paskelbė: „nedalyvausime“.
Iš esmės LGBTQ+ klausimai buvo ignoruoti metų metus. Todėl šiandien reikalingas ne tik dėmesys, bet ir rimtas teisinis kapitalinis remontas: partnerystę reglamentuojantys įstatymai, Lytinės tapatybės įstatymas, neapykantos kalbos pataisos. Juolab kad pati LSDP savo programoje pažadėjo kovoti su diskriminacija. Pažadėjo, nes gražiai skambėjo.
Tačiau jie pamiršo vieną smulkmeną: įstatymų priėmimas tapo realus ne todėl, kad socialdemokratai staiga vieną rytą atsikėlė progresyvūs. O todėl, kad keitėsi visuomenė, kai žurnalistai galėjo dirbti savo darbą ir aiškinti žmonėms, kad gėjai nevaikšto po kiemus grobdami vaikų ir negriauna šeimų su kūju. Kad, pasirodo, net Lietuvoje tų gėjų ir lesbiečių yra!
Socialdemokratai pamiršo ir tai, kad progresyvus pažadas partijos programoje automatiškai nepaverčia progresyviais kitų veiksmų. Sankcijos žurnalistams nepersidažo į rožinę.
Kadangi priklausau tai LGBTQ+ aktyvistų grupei, pastaruosius metus dalyvavau ne viename susitikime ir diskusijose su politikais. Kai mane kvietė – ėjau. Nes reikėjo. Nes buvo prasmė. Bet šiandien matydamas, į kurią pusę socialdemokratai suka vairą, suprantu: prasmė ištirpo, liko tik politinė saviapgaulė.
Jie privalėjo užtikrinti Konstitucinio Teismo balandžio 17 d. nutarimo minimumą dėl partnerystės. Bet dabar prisideda prie mėginimo kapoti galvas nepatogiems žurnalistams. Ir jie tikisi, kad aš ramiai sėdėsiu ir žiūrėsiu? Ne mano nervams.
Neturiu nė mažiausių iliuzijų, kad galbūt Remigijaus Žemaitaičio pateiktos pataisos, kurioms beveik ištikimai pritarė jo žeminami partneriai socialdemokratai, yra grįstos gerais norais, kai matau, jog šis politikas aiškina žurnalistams, ką rašyti, o ko – ne, kad „šakės tam LRT“, be leidimo liečia žurnalistus, juos tujina, o pataisas teikia prasilenkdamas su logika (nes o kaip kitaip paaiškinti tą ½ balsavimo proporciją, kai norima, jog pusę balsų surinkusi LRT Taryba dėl generalinio direktoriaus atleidimo jau skelbtų teigiamą sprendimą, kai jokiame kitame balsavime lygiosios nereiškia nei pritarimo, nei nepritarimo). R. Žemaitaičio pataisų aiškinamojo rašto esmė tokia: turime per mažai galios, neįmanoma atleisti LRT generalinio direktoriaus (meluoja, nes įmanoma, bet... ką aš čia su tais savo faktais, negi trukdysi kurpti gerą istoriją).
Žmogus, Konstitucinio Teismo pripažintas sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, neseniai teismo dar kartą pripažintas antisemitu, įžeidinėjantis moteris (ir dėl to sulaukęs pagrūmojimo Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje), puldinėjantis žurnalistus – štai kas šiandien sprendžia dėl žiniasklaidos darbo. O socialdemokratai – pritariamai linksi.
Ir ką daro LSDP, girdėdami argumentus, kad R. Žemaitaitis – absoliučiai nepatikimas? Pateikia savo LRT įstatymo pataisas. Kodėl? Jei tikisi apgauti visuomenę – nepavyks. Nes šitos pataisos vis tiek siejamos su R. Žemaitaičio interesais.
Ir dar tas socialdemokrato Remigijaus Motuzo paaiškinimas… Esą jei nebūtų pateikę savų pataisų, reikėtų svarstyti R. Žemaitaičio projektus. Tai priminsiu: jei nebūtumėte pritarę projektui pateikimo stadijoje, nieko nereikėtų svarstyti. Elementari logika. Bet, matyt, logika nebe šios partijos stiprybė. O ir socialdemokratai dabar atrodo taip, tartum sako, kad jeigu nedusintume, tai tektų kapoti. Tokie argumentai neatlaiko jokios kritikos.
Socialdemokratų premjerė Inga Ruginienė – dar vienas paradoksas. Kuria progresyvios politikės įvaizdį, bet sako, kad Lietuva nepasiruošusi Stambulo konvencijai, partnerystė gal ir ne visiems, kurie jos laukia, patiks, o Lytinės tapatybės įstatymas ar neapykantos kalbos pataisos išvis dingsta iš jos žodyno. Bet ką aš: juk dabar esu tik kažkas iš gatvės, kaip suprantu.
Ir žinoma – I. Ruginienės pateikta teisingumo ministrė Rita Tamašunienė. Arši LGBTQ+ teisių priešininkė. Su dar radikalesne viceministre Kristina Zamaryte-Sakavičiene.
Taip, galima aiškinti, kad politikai darė kompromisus dėl koalicijos. Bet kai kiekvienas kompromisas – sąžinės išdavystė, kažkuriuo momentu tai vadinasi nebe kompromisu, o sisteminga kryptimi.
Tuo tarpu net dalis mano LGBTQ+ draugų šiandien palaiko valdančiųjų žygį prieš LRT. Ir aš nuoširdžiai nežinau: kas bus, kai priims R. Žemaitaičio pataisas? Kai LRT taps palanki homofobiškam turiniui? Kai žemaitaičiai bus cituojami nekvestionuojant? Gal tada jau piktinsitės? Tada jau ieškosite kaltų? Tai siūlau nusipirkti veidrodį, nes tikrai prireiks.
Taigi, ketvirtadienį paskelbiau, pripažinsiu, kategorišką įrašą, pažymėdamas LSDP. Ir ką matau? Dingęs puslapis, dingę įrašai – klasikinis „banas“. Štai ir Vyriausybės programoje žadėta nuomonių įvairovė (ties LRT skiltimi)
Įraše akcentavau, kad nusprendžiau: dialogo tikrai nebebus. Jie mėgino vaizduoti, kad įsiklauso – šiandien matau jiems už viską brangiausią „aušrietį“ Tomą Domarką, kuris balsuodamas už pataisas pasako tik tiek: „Nes reikia“.
Matau socialdemokratą Martyną Katelyną, kuris aiškina, kodėl tos pataisos reikalingos. Nežinau, ar emociškai galiu bent kiek rimtai vertinti argumentus žmogaus, kuris prieš kurį laiką pasisakė, kad migrantus prie mūsų sienos galima stabdyti ir mirtinomis priemonėmis, bei rašė savo vieną partietę, apie kurią man teko nelaimė rengti publikacijas dėl jos itin priešiškos pozicijos LGBTQ teisių atžvilgiu, palaikančius komentarus. Be kita ko, ši socialdemokratė mėgino man drausti apie ją rašyti. Nes rašyti apie valdančiosios partijos narius reikia tik gražiai? Argi tai neatspindi to, kokia politika ėmėsi atvirai vadovautis patys socialdemokratai ?
Matau Ruslaną Baranovą, jaunosios socialdemokratų kartos atstovą (argi neskamba galvoje vis frazė „palaukit, ateis į politiką jaunimas ir viskas bus gerai“?), pateisinantį šią LRT užvaldymo kampaniją, sakydamas, kad nemato to užvaldymo, nors mato žurnalistai ir pilietinė visuomenė, stebėdama skubos tvarka pateikiamus įstatymus, kurie net nėra išdiskutuoti su tais, kuriuos tai liečia.
Prisimenu Artūrą Rudomanskį, pasitraukusį praėjusioje kadencijoje dėl socialdemokratų homofobijos.
Dabar matau partiją, kuri įgalina žemaitaičius – seksistus, homofobus, antisemitus. Ir Vyriausybės vadovę, kuri balsuoja už žodžio laisvės ribojimus, bet mėgina tai vaizduoti kaip rūpestį demokratija.
Aš įgijau žinių apie LGBTQ+ teises todėl, nes galėjau laisvai dirbti kaip žurnalistas. O šiandien stebiu, kaip buldozeriu perrašomas LRT įstatymas. Rytoj perrašys Visuomenės informavimo įstatymą. Kitaip tariant – jie ateis ir manęs.
Todėl socialdemokratai nebeverti nei mano laiko, nei vilties, nei žinių. Kantrybė baigėsi. Pasitikėjimo kreditas išeikvotas. Todėl ne, nebeisiu ir nedalyvausiu susitikimuose su socialdemokratais.
Ir jeigu kas nors iš socialdemokratų mano, kad tai – mano pyktis, tai žinokit: pirmi jį parodėte jūs. Aš metų metus kentėjau jūsų homofobiją, bandymus ją pateisinti, jūsų dviveidiškumą, o šiandien stebiu, kaip atidarėte frontą prieš žurnalistus.
Viskas. Nerašykit, nekvieskit, negaiškit laiko – niekur nedalyvausiu ir niekur su jumis neisiu. Kaip Vakarietiška normali partija socialdemokratai nustojo egzistuoti. Pasirašė sau moralinį mirties nuosprendį.
.png)