„Ar Europos Parlamentas peržengė ribą? Ar dar negana? Ar Briuselyje išsijungė sveikas protas?“
 |
| Dainius Žalimas | Denis Lomme/EP nuotr. |
Negana to, netgi toje vienoje iš konteksto ištrauktoje pastraipoje nėra absoliučiai nieko ypatingai naujo, kontraversiško ar kažko, kas būtų priešinga Europos teisės standartams, kalbantiems apie apsaugos nuo smurto ir būtiniausių paslaugų prieinamumo užtikrinimą.
Taigi, kas nutiko iš tikrųjų?
Vasario 12 d. Europos Parlamentas didele balsų dauguma pritarė rekomendacijoms ES tarybai dėl ES prioritetų Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos 70-ojoje sesijoje. Iš viso rezoliuciją sudaro 31 rekomendacija, apimanti daugelį moterų teisių ir lyčių lygybės probleminių aspektų.
Šias rekomendacijas ES Tarybai palaikė didžioji dalis Parlamento narių: 340 buvo už, 141 prieš ir 68 susilaikė. Rekomendacijas parėmė dauguma centristinių, liberalių ir kairiųjų grupių atstovų, prieš balsavo tik 3 radikaliai dešinei priklausančios frakcijos. Beje, Parlamento rekomendacijos ES Tarybai nėra teisiškai įpareigojančios.
Dokumente rekomenduojama užtikrinti veiksmingą moterų ir mergaičių teisę kreiptis į teismą, galimybę gauti realią teisinę pagalbą ir išsamią informaciją apie savo teises. Būtent visų moterų ir mergaičių galimybių kreiptis į teismą stiprinimas ir bus JT Moterų padėties komisijos sesijos šiais metais pagrindinė tema. Pati sesija vyks šiemet kovo 9-19 d. Niujorke.
Greta šios pagrindinės temos, sesijos metu bus aptariami ir kiti klausimai, susiję su moterų teisėmis Tai atsispindi ir EP rezoliucijoje. Joje smerkiamas reprodukcinių teisių, įskaitant teisę į nėštumo nutraukimą, ribojimas, raginama visoms moterims sukurti saugią prieigą prie abortų, kontracepcijos priemonių ir gimdyvių priežiūros paslaugų, taip pat prieigą prie lytiškai plintančių infekcijų tyrimų, lyties aspektui jautrių psichikos sveikatos paslaugų. Tuo pačiu akcentuojama motinystę skatinančios ir remiančios viešosios politikos svarba.
Didelis dėmesys skiriamas ir tokioms temoms kaip būtinybė pripažinti lyčių apartheidą (pvz., Talibano valdomame Afganistane) nusikaltimu žmoniškumui pagal Romos statutą ir propaguoti šio nusikaltimo tarptautinį pripažinimą, kad būtų užtikrinta teisė kreiptis į teismą, atskaitomybė ir galimybė vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tarptautiniuose teismuose.
Be abejo, EP rezoliucija kviečia visas Stambulo konvencijos dar neratifikavusias valstybes, tarp jų ir Lietuvą, tai padaryti ir skatina visuotinai įgyvendinti šioje Konvencijoje numatytus kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje standartus. Kartu apgailestaujama dėl JAV pastangų susilpninti lyčių lygybės principus.
Tuo pačiu dokumente raginama sustiprinti LGBTIQ+ asmenų ir organizacijų apsaugą. Ir tik viena iš daugelio rekomendacijų nuostatų – vadinamasis „y“ punktas – pabrėžia, kad translytės moterys turi būti visapusiškai pripažįstamos moterimis ir kad joms turi būti užtikrintos vienodos galimybės naudotis apsaugos ir paramos paslaugomis.
Tai nėra viso dokumento esmė – veikiau tik nedidelė, tačiau būtina jo dalis platesniame moterų teisių ir lyčių lygybės kontekste. ES Pagrindinių teisių agentūros tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė translyčių respondentų patiria diskriminaciją siekdami gauti būstą, sveikatos ar socialines paslaugas. Diskriminacija tiesiogiai veikia žmonių gyvenimo kokybę ir saugumą.
Deja, tikriausiai dėl to, kad yra nedidelė ir ilgą laiką patiria diskriminaciją ši translyčių žmonių bendruomenė tapo radikalios dešinės politinių manipuliacijų objektu. Kadangi didesnė dalis rinkėjų į šiuos klausimus nėra įsigilinę, translyčiai žmonės radikalams tapo patogiu taikiniu pasirinkti žemai kabančių politinės demagogijos dividendų.
Būtina aiškiai pasakyti: translyčių asmenų teisės yra žmogaus teisės, įtvirtintos tiek Lietuvos konstitucinėje doktrinoje, tiek Europos žmogaus teisių standartuose. Europos Parlamentas paragino valstybes nares užtikrinti translyčių asmenų teisių apsaugą dar 1989 m., todėl translyčių teisės nėra ideologinis klausimas ar kažkoks socialinis eksperimentas – tai pamatinių Europos valstybės principų - demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės – laikymosi klausimas.
 |
| Dainius Žalimas | Alain Rolland/EP nuotr. |
Lietuvos Konstitucija saugo žmogaus orumą ir draudžia diskriminaciją. Konstitucijos 29 str. 2 d. įtvirtintas draudimas varžyti žmogaus teises dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų.
2019 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino, kad ši straipsnio dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą, nes kitaip būtų paneigta konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmė. Tame pačiame nutarime KT pažymėjo, kad viena iš Konstitucijos 29 str. draudžiamo diskriminavimo formų yra „žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu“. Tai ne kartą pakartota ir vėlesniuose KT nutarimuose.
Europos Žmogaus Teisių Teismas dar 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime byloje L prieš Lietuvą konstatavo pažeidimą dėl teisinio reguliavimo spragos, užkertančios kelią praktiniam teisės į lytinės tapatybės pripažinimą įgyvendinimui, o Europos Tarybos Ministrų komitetas 2024 m. kovo 20 d. L prieš Lietuvą bylos kontekste priėmė tarpinę rezoliuciją, ragindamas Lietuvos valdžios institucijas pateikti teisėkūros proceso užbaigimo planą.
Vis dėlto, nepaisant iš Konstitucijos ir tarptautinės teisės kylančių reikalavimų suteikti translyčiams asmenims teisinę apsaugą nuo diskriminacijos, mūsų įstatymuose šiuo požiūriu lytinė tapatybė vis dar nėra minima ir net progresyvūs partnerystę palaikantys politikai bei teisininkai translyčių asmenų teisių klausimus nukėlinėja ir permetinėja vieni kitiems lyg karštą bulvę.
Tokiu teisminio populizmo keliu praėjusiais metais pasuko ir Konstitucinis Teismas, atsisakęs nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo prašymą ištirti dviejų teisės aktų nuostatų, susijusių su translyčių asmenų teisėmis, konstitucingumą, nors prieš tai priėmė istorinį partnerystę Lietuvoje įvedusį sprendimą.
Ši Europos Parlamento rezoliucija atspindi ir platesnį geopolitinį kontekstą. Šiuo metu tiek Jungtinėse Tautose, tiek Europos Parlamente, tiek Seime vyksta vertybinė kova tarp universalių žmogaus teisių viršenybe ir stipresniojo teise besiremiančių pasaulėžiūrų. Viena kryptis remiasi tarptautine teise, daugiašališkumu ir žmogaus orumo apsauga. Kita – siekia sumenkinti šias normas ir pateisinti autoritarizmo bei chaoso sėjimą.
Bet kurioje vakarietiškoje valstybėje demokratijos brandos lygį geriausiai parodo tai, kaip joje saugomos mažumos. Apskritai istorijoje jau matėme daugybę panašių panikos išpuolių prieš įvairias visuomenės grupes. Nors translyčiai asmenys sudaro nykstamai mažą visuomenės dalį, politinė retorika apie juos tampa neproporcingai intensyvi. Visa tai daroma siekiant sėti kraštutinei dešinei palankias, jų rinkėją emociškai mobilizuojančias sąmokslo teorijas.
Žinoma, demokratijoje galime turėti skirtingas nuomones. Tačiau visada turime remtis faktais, Konstitucija ir pagarba žmogaus orumui.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)