Vasario 11-ąją minėjome Tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną. Remiantis lyčių lygybės stebėsenos priemonės „She Figures 2024“ ataskaita, Lietuva užima 2-ąją vietą tarp Europos Sąjungos valstybių pagal moterų dalyvavimą moksle ir inovacijose. Kaip pabrėžia Europos Komisija, lyčių lygybė šioje srityje vis dažniau vertinama ne tik kaip socialinis, bet ir kaip strateginis Europos konkurencingumo klausimas.
 |
| Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo, kaboompics.com ir Anna Shvets/pexels.com nuotr.) |
.png)
Apie biologinių lyčių aspektų svarbą moksliniuose tyrimuose, sisteminius iššūkius ir tai, kas šiandien lemia mokslo brandą, kalbamės su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto profesore, neuromokslininke Ramune Grikšiene.
– Minint Tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną dažnai kalbame apie įkvėpimą. Tačiau Jūsų atveju norisi klausti kitaip: koks buvo tas intelektinis ar vertybinis apsisprendimas, dėl kurio mokslas tapo ne epizodu, o ilgalaike profesine kryptimi? Kas lėmė, kad likote akademinėje erdvėje?
– Ačiū už klausimą. Pirmiausia tai buvo žmogus, vadovas, kuris atvėrė mokslo pasaulį ir suteikė laisvę į jį pasinerti. Tai profesorius Osvaldas Rukšėnas, įkvėpęs pasirinkti lyčių skirtumų ir hormonų poveikio smegenims temą jau trečiame bakalauro studijų kurse. Jis rėmė, palaikė, dėjo pastangas, kad galėčiau augti.
Kitas svarbus veiksnys – šeima, kurią sukūriau labai anksti ir kuri tapo svarbiu pagrindu viskam, ką dariau – lyg ramybės ir stabilumo uostas.
 |
| Prof. Ramunė Grikšienė | Asmeninio albumo nuotr. |
Vis dėlto esminis dalykas, matyt, buvo sritis, kurią pasirinkau. Gana anksti supratau, kad hormonų ir smegenų sąveika – labai kompleksiškas, bet mažai suprastas pasaulis, kuriame daugybė neatsakytų klausimų, svarbių kiekvienam iš mūsų kasdieniame gyvenime. Kuo daugiau tuo domėjausi, tuo įdomiau ir svarbiau viskas atrodė.
Visgi buvo laikotarpis, kai balansavau ties riba – pasilikti, ar išeiti – nesisekė gauti finansavimo, nesijaučiau nei gabi, nei sėkminga ir mąsčiau apie visą to sunkaus darbo prasmę. Viską pakeitė pokalbis su žymiu srities profesoriumi, kurio darbus seniai sekiau ir žavėjausi. Tai buvo hormonų ir smegenų sąveikai skirtas renginys Vokietijoje. Laukiant eilėje prie maisto užsimezgė pokalbis. Prisistačius, kad esu iš Lietuvos, jis paklausė, ar pažįstu Ramunę Grikšienę, kurios straipsnius apie hormoninę kontracepciją jis skaitė ir kurie jam pasirodė vertingi. Tuomet supratau, kad reikia tęsti tai, ką darau. Tame pačiame renginyje užsimezgė ryšiai su kitomis šios srities mokslininkėmis iš Vokietijos, Švedijos.
Mokslininkų, dirbančių šioje srityje, vis dar nėra daug. Europoje jie (daugiausia jos) susibūrę į draugišką bendruomenę, tarsi šeimą, kurioje vieni kitus palaiko, dalijasi žiniomis bei idėjomis – tai labai motyvuoja dirbti toliau.
Šiuo metu mano grupė išaugusi – joje dvi neseniai apsigynusios mokslų daktarės, keturi doktorantai ir nemažas būrys studentų. Stipri ir motyvuota grupė yra labai svarbus veiksnys, varantis mane pirmyn. Tikiu, kad dirbdami kartu daug nuveiksime.
– Akademinis kelias paprastai kuriamas etapais – studijos, disertacija, tyrimų krypties pasirinkimas, tarptautinė patirtis. Kurį savo karjeros etapą laikytumėte svarbiausiu formuojantis kaip savarankiškai mokslininkei, ir kodėl būtent jis buvo lemiamas?
– Manau, kertinis momentas buvo savo tyrimų nišos atradimas ieškant disertacijos temos.
Jau turėjau sukaupusi žinių apie lytinių hormonų ir smegenų funkcijų sąveiką menstruacinio ciklo metu. Nors tuo metu dar labai mažai žinojome, kas vyksta žmogaus smegenyse, bet tyrimai su gyvūnais aiškiai rodė – keičiantis hormonų lygiams, keičiasi ir smegenys. Tuo metu į akiratį pakliuvo hormoninė kontracepcija – nemažai moterų, įskaitant ir mane, ją vartodamos susidurdavo su įvairiais pojūčiais ir simptomais, rodančiais, kad tai ne tik reprodukcinę sistemą veikiančios tabletės. Šis vaistas iš esmės pakeičia lytinių hormonų balansą moters organizme. Kadangi jau žinojau, kad hormonai ir smegenys siejasi, susimąsčiau, kaip toks balanso pokytis gali veikti. Tuo metu literatūros šiuo klausimu buvo labai mažai – vos keli straipsniai. Niekas netikėjo, kad toks poveikis gali būti ir kad šis klausimas svarbus tyrinėti. Girdėjau nemažai kritikos iš patyrusių ginekologų – daugiausia vyrų. Buvau jauna, pradedanti mokslininkė, neturėjau stipraus užnugario, tad nesijaučiau tvirtai. Tačiau buvo labai įdomu, pagavau azartą, norėjau gilintis toliau. Tai atvedė prie pirmos tarptautinės publikacijos žurnale, kuris anksčiau atrodė nepasiekiamas, prie augimo ir tikėjimo, kad tokie tyrimai labai reikalingi. Galiausiai – prie mokslų daktaro laipsnio.
– Jūsų tyrimų lauke lytis nėra socialinė kategorija, o biologinis veiksnys, galintis keisti smegenų veiklą ir kognityvinius procesus. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl ignoruoti šį veiksnį reiškia riboti patį mokslo tikslumą?
– Jau apie šeštą savaitę po apvaisinimo kūnas, priklausomai nuo genų ir hormonų, ima vystytis vienos ar kitos lyties kryptimi. Nors vyrai ir moterys biologiškai daug kuo panašūs, genų ir hormonų skirtumai lemia anatominius ir funkcinius skirtumus.
Moteris – biologiškai sudėtingesnė sistema dėl nuolat kintančio lytinių hormonų balanso. Šie pokyčiai ypač ryškūs paauglystėje, menstruacinio ciklo metu, perinataliniu laikotarpiu ir (peri)menopauzėje.
 |
| Asociatyvi „RDNE Stock project“/pexels.com nuotr. |
Neatsitiktinai hormonų svyravimų periodai dažnai sutampa su psichikos ar neurologinių ligų pradžia ar paaštrėjimu. Lytiniai hormonai veikia ne tik reprodukcinę sistemą, bet ir metabolizmą, imunitetą, širdies-kraujagyslių sistemą bei smegenis.
Tai daro mokslinius ir klinikinius tyrimus sudėtingesnius – reikia daugiau laiko, lėšų ir tikslesnio planavimo. Dėl to ilgą laiką buvo renkamasi paprastesnį kelią – tirti vyriškos lyties individus ir rezultatus taikyti visiems. Tačiau dabar aišku, kad tai neveikia: vaistai ir vakcinos, išbandyti „paprastesnėje“ sistemoje, kitaip veikia „sudėtingesnėje“. Moterys patiria daugiau šalutinių poveikių, ilgiau gyvena su nediagnozuotomis ligomis.
Be to, kai kurių sveikatos klausimų apskritai neįmanoma spręsti vienos lyties organizme. Pavyzdžiui, endometriozė, kuria serga 1 iš 10 moterų, ar policistinių kiaušidžių sindromas. Tai kompleksiniai visą kūną veikiantys sindromai, kurių diagnostika trunka ne vienerius metus, o pagalba dažnai neefektyvi.
 |
| Asociatyvi Anna Shvets/pexels.com nuotr. |
Prie to prisideda priešmenstruaciniai sutrikimai, pogimdyvinės nuotaikos ligos, perimenopauzės ir menopauzės iššūkiai, kurie neretai nurašomi kaip „bloga nuotaika“ ar „čia tau galvoje“, pasiūlant tiesiog pakentėti.
– Jūsų tyrimuose svarbi hormonų dinamika ir smegenų funkcijos. Kokį klausimą savo tyrimų lauke laikytumėte pačiu fundamentaliausiu – tokiu, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo siauras, bet iš tiesų keičia mūsų supratimą apie žmogaus smegenis?
– Man pačiai svarbiausios moterų psichikos ir kognityvinės sveikatos temos. Kodėl kai kurių moterų nervų sistema išskirtinai jautriai reaguoja į hormonų svyravimus – taip, kad jos „iškrenta“ iš gyvenimo kelioms dienoms kiekvieno ciklo metu, suserga depresija ar patiria suicidinių minčių? Kas lemia spartesnį kognityvinių funkcijų silpnėjimą (peri)menopauzėje ir tai, kad du trečdaliai Alzheimerio pacientų yra moterys?
Ir svarbiausia – kaip padėti.
 |
| Asociatyvi „Cottonbro Studio“/pexels.com nuotr. |
Nors priešmenstruaciniams sutrikimams ir menopauzės simptomams dažnai taikoma hormonų terapija, ji ne visuomet tinka ar yra veiksminga, nes moterų jautrumas hormonams skiriasi. Terapijos skiriasi sudėtimi, dozėmis ir vartojimo būdu, o tyrimai rodo, kad šie veiksniai gali būti svarbūs ne tik simptomams, bet ir ilgalaikei smegenų sveikatai bei demencijos rizikai.
Vis dėlto žinių šioje srityje vis dar labai mažai, nors jos būtinos siekiant sveikesnės senėjančios visuomenės.
– Tyrinėjant hormonų svyravimus ir jų sąsajas su smegenų veikla, neišvengiamai susiduriama su sudėtinga dinamika ir individualiais skirtumais. Kokius svarbiausius dėsningumus ar įžvalgas pavyko nustatyti Jūsų tyrimuose? Kas Jus pačią labiausiai nustebino?
– Nemažai metų tyrėme hormoninės kontracepcijos poveikį moterų kognityvinėms funkcijoms ir emocijoms. Vienas įdomesnių atradimų susijęs su hormonine kontraceptine spirale – ilgą laiką manyta, kad ji veikia tik lokaliai, gimdoje, ir neturi sisteminės įtakos kitoms organų sistemoms. Tačiau duomenys rodo, kad poveikis gali būti platesnis – moduliuoti tiek emocines reakcijas, tiek kognityvines funkcijas.
Pastebėti skirtumai nėra dideli, be to, reikalingi pakartotiniai tyrimai, kad įsitikintume, jog rezultatai nėra atsitiktiniai. Vis dėlto svarbu pripažinti: jei moteriai įdėta hormoninė spiralė ir ji jaučia nuotaikos ar kognityvinių funkcijų pokyčius, tai nebūtinai „išsigalvojimas“ – tai gali būti jautrios smegenų reakcijos į hormoninį poveikį ženklas.
Ypač atidžiai reikėtų vertinti 15–20 metų merginų ir jaunų moterų reakcijas, nes bręstantis kūnas ir smegenys yra itin jautrūs.
– Jūsų veikla apima ne tik tyrimus, bet ir akademinės bendruomenės standartus – dėstymą, jaunųjų tyrėjų ugdymą, tarptautinį mokslinį darbą. Kokius kriterijus Jūs pati laikote svarbiausiais vertinant mokslininko brandą ir darbo kokybę?
– Gyvybės mokslų srityje, taip pat ir neuromoksluose, mokslininku arba esi, arba ne. Jei esi, šiam darbui atsiduodi visu šimtu procentų. Be stiprios motyvacijos, smalsumo ir užsidegimo tema, kurią tyrinėji, to padaryti nepavyks.
Labai svarbus gebėjimas „eiti į gylį“ – įsigilinti į temą, suprasti kontekstą ir tik tada kurti tyrimo dizainą bei interpretuoti rezultatus. Tam dažnai pritrūksta laiko ar kantrybės, tačiau tai būtina.
Ir, žinoma, kritinis mąstymas – pirmiausia gebėjimas kritiškai vertinti savo, o tik tada kitų rezultatus. Tai savybė, kurią turėtume ugdyti nuo mokyklos, nes ji užtikrina darbo kokybę ir svarbi ne tik mokslininkui.
– Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena atkreipia dėmesį į reprezentaciją, tačiau akademinė realybė formuojama struktūriniais sprendimais – finansavimu, vertinimo kriterijais, karjeros modeliais. Kur, Jūsų manymu, šiandien slypi didžiausi sisteminiai barjerai moterims moksle?
– Yra statistikos, rodančios, kad moterų, kaip pirmų autorių, straipsniai recenzuojami ilgiau ir dažniau atmetami, o jų paraiškos finansavimui vertinamos kritiškiau. Tai duomenys iš Vakarų šalių. Dažnai finansavimas vis dar skiriamas pagal „antpečius“ – sukauptą patirtį, publikacijas, anksčiau gautą finansavimą, apdovanojimus. Istoriškai tokių „antpečių“ daugiau sukaupę vyrai, todėl sistema savaime reprodukuoja nelygybę.
Kitas svarbus aspektas – moterų sveikata kaip tyrimų objektas sulaukia itin mažo finansavimo. Iš daugiau nei 50 000 neurovaizdinimo tyrimų nuo 1990 metų tik apie 0,5 proc. buvo skirti moterų sveikatos klausimams. Tai paradoksalu, nes moterys sudaro apie pusę pasaulio populiacijos, tačiau 70 proc. Alzheimerio ir 65 proc. depresijos pacientų. Be to, jos dažniau serga autoimuninėmis ligomis, o kai kurios kompleksinės ligos, veikiančios ir smegenis, būdingos tik moterims.
Neatpažintos ir negydomos ligos tampa ne tik individualia tragedija, bet ir ekonomine našta valstybei. Investicija į moterų sveikatą nėra vien lygių galimybių klausimas – tai investicija į ekonominį tvarumą ir ilgiau išliekantį visuomenės darbingumą. Apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir veikti, taip pat ir Lietuvoje.
– Jeigu šiandien reikėtų suformuluoti vieną principą, kuris padėtų jaunoms merginoms rinktis mokslą ne kaip simbolinį, o kaip realų profesinį kelią – koks jis būtų? Ir ką institucijos turėtų padaryti, kad toks pasirinkimas būtų tvarus?
– Nemanau, kad valdžios institucijos gali tiesiogiai nulemti jauno žmogaus apsisprendimą. Tačiau jos gali ir turi padaryti viską, kad išsilavinimas būtų aukščiausio lygio prioritetas. Ikimokyklinio ugdymo specialistai, mokytojai ir dėstytojai gali sudominti, motyvuoti ir nukreipti.
Šalies saugumas – tai ne tik ginklai, bet ir stipri, išsilavinusi, kritiškai mąstanti visuomenė. Jei mokyklose bus daugiau savo darbą mylinčių, plataus akiračio mokytojų, kurių akyse jauni žmonės matys ugnelę kalbant apie mokslą, jie patikės jo žavesiu ir dalis pasirinks gilintis į labiausiai sudominusią sritį – nepriklausomai nuo lyties.
Mokslas yra ilgoji distancija. Jei šiandien sukursime aplinką, kurioje jaunas žmogus jausis vertinamas ir finansiškai saugus, rytoj turėsime aukščiausio lygio tyrėjus, kuriančius pridėtinę vertę Lietuvai.