Esame susipriešinę. Po mokslų Londone į Lietuvą grįžęs Silvestras įsitikinęs - mus sujungti gali muzika

Šiuo metu Vilniuje dienas leidžiantis atlikėjas Silvestras Beltė stebi mūsų šalyje vykstančius įvykius - šeimų maršus, kuriuose prieštaraujama LGBTQ+ lygiateisiškumui, pandemijos nuvargintus žmones ir LGBTQ+ bendruomenę, siekiančią lygių teisių. Vaikinas sako, kad Lietuvoje jaučiamas žmonių susipriešinimas, tačiau muzika gali mus visus sujungti. 

S. Beltė | Asmeninio archyvo nuotr.

Jonas Valaitis, jarmo.net

redakcija@jarmo.net



-Kuriate muziką. Minėjote, kad skiriate tam daug laiko, gilinatės ir į savo emocijas. Kaip vyksta pats muzikos kūrimo procesas?

-Žmonės, kurie kuria muziką, tą pradeda daryti anksti. Tačiau man iki pilnametystės net nekilo ranka to daryti. Žinoma, gal ir galėjau anksčiau pradėti - dabar būtų lengviau. Tik jaučiausi nepasiruošęs. Pirmoji mano parašyta daina - „Tave radau". Ją sukūriau mokydamasis universitete Londone. Pasisekė Lietuvoje šiai dainai. Pagalvojau, kad jeigu mano pirma parašyta daina patinka žmonės, galiu kurti. 

Pradėjau save stebėti, įvairius gyvenimo įvykius, atsirado šalia žmonių, kurie man suteikė motyvacijos. Nuotykiai, meilė - tai padeda. Juk mes visi siekiame meilės, romantikos. Kai tai vyksta gyvenime, gali tuo pasiekti ir kitus žmones. 

S. Beltė | Asmeninio archyvo nuotr.


O tas procesas vyksta taip: esi kažkokios nuotaikos - labai liūdnas arba be galo laimingas - ir pajauti, kad dabar nori kažką pasakyti, į galvą šauna arba žodžiai, arba melodija. Kartais būna, kad ir žodžiai, ir melodija suskamba galvoje vienu metu. Toks jausmas, kad kažkas juos tau diktuoja. Labai įdomus jausmas. Manau, kad tai dovana. 

Po to seka production'as (kūrybinis procesas, - jarmo.net), kol kūrinys išvysta dienos šviesą.

-Daina „Tave radau", pasirodžiusi prieš kelis metus, tapo tikrai populiari. Kai kurie žmonės man ją siųsdavo ir kalbėdavo apie savo asmeninius išgyvenimus, emocijas, susijusias su meilės jausmu. O aš vis galvodavau, ar tą dainą Silvestras kūrė kažkam, ar vis tik tai įsivaizdavo. Apie ką ši daina, Silvestrai?

-Nemoku rašyti dainų tiesiog „iš oro", „iš lempos" ar dar kaip pasakyti. Rašau apie savo jausmus. Anglišką tekstą ir melodiją rašiau pats, tai mano išgyvenimai. Lietuvišką tekstą rašė ne tik aš, bet padirbėjo ir prodiuseris, tai nėra pilnai mano istorija. Tačiau joje yra detalių, kurios atspindi ir mane.

Žmonės pajaučia muziką net ir tuomet ją savaip išgyvena, nes joje atranda savo gyvenimo asociacijų. 

 



Beje, atrodo, kad iki šiol nesuvokiu, jog ši daina yra pasisekusi. Žmonės jos klauso, bet skaičiai yra viena. 

Pamenu vieną muzikos festivalį, kai žmonės susitikdavo mane praeinantį ir pradėdavo dainuoti. Ir tik tuo metu supratau, kad tos dainos išties klauso gyvi žmonės, ne kompiuteriai. Wow. Labai keistas jausmas. Tai labai motyvuoja kurti tokią muziką. 

-Perduodate kūrinius įrašų kompanijai. Ar yra taip nutikę, jog išdarko? 

-Ar kuriu su vienu prodiuseriu, dalyvauju tame procese. Kol mes neišgauname to, dėl ko visi esame laimingi, tol kūryba ir tęsiasi. Nenorėčiau tiesiog atiduoti dainos kažkam, kuris viską padarytų ir nesvarbu, kad man tai nepatiktų. Aš tęsiu savo darbą. 

S. Beltė | Raudonas kilimas nuotr.


-Esate atviras žmogus ir drąsiai kalbate apie savo tapatybę. Ar tas atvirumas, kalbant apie orientaciją ir žinant kontekstą Lietuvoje, labiau pakenkė, ar labiau padėjo siekti tikslų? 

-Aš nežinau. Viena daina yra viena ir net jei žmonėms patiko, nėra aišku, kaip žmonės priims naują dainą, kurią išleisiu po tokio ilgo laiko. Nežinau, kaip žmonės tai priims. Tačiau žmonės pamiršta savo principus ir įsitikinimus, jeigu jiems kažkas patinka. Puikus pavyzdys - Fredis Merkuris. Visi žinojo, kad jis gay, bet jis tokio nuostabaus balso, kad visiems tai tapo nesvarbu. 

Manau, kad klausytojams nerūpi, kokios aš orientacijos. Ne visi tą ir žino. Nežinau, kiek tai vėliau man pakenks ateityje.

Aišku, Lietuvoje vis dar didelė visuomenės dalis, kuri nepriima LGBTQ+ žmonių, tą galima jausti, tačiau mano misija - atrasti būdą, kaip žmones suvienyti. Tai, kas dabar vyksta, yra labai baisu ir graudu. Žmonės tikrai susiskaldę. 

-Kalbate apie šeimų maršus?

-Išties, ir apie tai, ir apie pandemiją. Kartais mes per daug ieškome kitose kažko negatyvaus. Mums reikėtų pagalvoti, kad blogas emocijas šeimų maršo dalyviai mums kelia tiek, kiek mes jiems tą leidžiame. 

Man asmeniškai šeimų maršas nebuvo įvykis, kuris labai sukrėtė, nes aš žinau, kokie žmonės gyvena Lietuvoje. Patyriau patyčias, žvilgsnius. Ir gatvėje iki šiol tai matau. Tad man tikrai nesukėlė nuostabos tas 10 tūkstančių žmonių susibūrimas tam, kad jie kažko nekęstų. Neleidau sau dėl to kentėtų. Jų vertybės parodė, kad jie negerbia kitų visuomenės narių. Kodėl su jais reikėtų konfrontuoti? 

Manau, kad visi turėtume nusimesti vieną dieną tuos dalykus, kurie mus priešina, ir rasti tai, kas mus jungia. Muzika gali rasti bendrą kalbą mums visiems, - įsitikinęs pašnekovas. 
Naujesnė Senesni