Lina Žigelytė. Mama vs. Prezidentas

Darbe LGBTQ+ kolegos organizuoja webinarą, kuriame penki LGBTQ+ darbuotojai, taip pat ir aš, pasisiūlė kalbėti tema „Tada ir dabar". Webinaras bus pasidalintas su visais 5 tūkst. darbuotojų. Viskas vyksta darbo metu: renginio planavimas, kalbėjimas. Mano dvi tiesioginės viršininkės džiaugiasi mano dalyvavimu, pažadėjo stebėti tiesiogiai. Mano darbovietė - edukacinių technologijų kompanija. Mes nesispecializuojame LGBTQ+ temoje, bet ir turime ir jai skirtų produktų.

Lina Žigelytė | Asmeninio archyvo nuotr.

Lina Žigelytė

Humanitarinių mokslų daktarė

Vat vykstant tokiems dalykams asmeniniame gyvenime įdomu stebėt Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos planuojamą susitikimą su Rasa Račiene. Priminsiu, kad susitikimą inicijavo ne prezidentas, bet gal kitą savaitę jis jau savinsis ir šitą lauro lapą. Dabar jau jis ir temą siūlo, nors užvakar sakė, kad sutinka atliepti į Rasos kvietimą apie LGBTQ+ žmones kalbėtis būtent su pačiais LGBTQ+ žmonėmis ir jų artimaisiais. 

Rasa Račienė kartu su Lietuvos žmogaus teisių centro direktore Jūrate Juškaite | LGL/A.Didžgalvio nuotr.


Šiandien prezidentas jau sako, kad planuoja su ja kalbėtis apie priespaudą ir skausmą apskritai. Tai gal ir apie dantų skausmą pakalbam, nes vis tik Rasa - šios srities specialistė?

Kalbėtis apskritai visada lengviausia. Nes galima išvengti konkrečių temų, problemų ir jų sprendimo būdų. Angliškai tai vadinama vanojimu aplink krūmą. Beat around the bush. Karinėje terminologijoje dar yra tokia sąvoka kaip rūko užsklanda. Internete panašus dalykas vadinamas whataboutism - staigus, sąmoningas dėmesio nukreipimu nuo X temos į Y temą siekiant išvengti esmiško X temos išnagrinėjimo.

Gitanas Nausėda | NATO/flickr.com nuotr.


Išties Lietuvoje apie LGBTQ+ žmones, taip pat ir mano patirtis, visą mano sąmoningą gyvenimą kalbama būtent vanojant aplink krūmą. Be gebėjimo klausti konkrečiai, pasilikti prie tos konkrečios temos, įsiklausyti į konkrečias problemas ir kažką su tomis problemomis daryti.
 
JAV pernai Trevor Project atlikto tyrimo duomenimis, beveik pusė LGBTQ+ jaunimo (13-24 m.) per paskutinius metus svarstė savižudybę. Beveik pusė. Jaunimo. 12 proc. bandė žudytis. 

Palyginimui - 0.5 proc visos populiacijos bandė žudytis, o tarp visų moksleivių šis skaičius - 8.9 proc. (AFSP duomenys). Tai čia JAV, kur aukštosiose vyksta kursai apie LGBTQ+ istoriją, kur universitetų miesteliuose plevėsuoja vaivorykštės vėliavos (hey Vilniaus universitetas, - kodėl ne?), kur tos pačios lyties asmenų santuoka yra legali, kur mano žmona gali su manimi dalintis sveikatos draudimu, kur mano darbovietė apmokėtų man su IVF siejamas išlaidas, o įsivaikinus išleistų atostogų - nors aš esu susituokusi su moterim. Nepaisant šių dalykų - vis tiek LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata baisi, vis tiek pusė benamio jaunimo yra LGBTQ+. Vis tiek dabar JAV yra masinė banga prieš trans jaunimą (būtent jaunimą) nukreiptų įstatymų projektų. 

Tai kaip nebūti psichologiniame dugne?

Europa irgi nešviečia, ten dar daugiau kontekstų, kalbų, sunku visą sudėti viename paragrafe, reiks kada pabandyti. 

Bet Europoje, FRA tyrimo duomenimis, Lietuvos LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata - viena prasčiausių ES. 

Įdomu kodėl, gerb. prezidente. Nebandėt pagalvoti? Gal pakalbėkime apie tai su Rasa, o ne apie abstraktų visų Lietuvos žmonių vargą, apie kurį jūs gyvendamas savo stikliname name draustinyje ir karjerą padaręs bankininkystės komunikacijoje turbūt suvokiate labai daug. Come on!
 
Viena, ko linkiu Rasai tame pokalbyje, tai neleisti prezidentui nudominuoti pokalbio. Sunku kalbėtis su prezidentais. Vis tik jie yra prezidentai. Bet demokratiškos šalies prezidentas tuo ir skiriasi nuo diktatoriaus ar statytinio - gebėjimu klausytis aktyviai ir, išklausius, kažkaip naudoti savo galią , kad Lietuva taptų šalimi su geriausiomis praktikomis, kurios keičia žmonių gyvenimus į gera. Pavyzdžiui, Rasos vaiko gyvenimą.
 
O dabar einu pagalvoti, ką kolegoms papasakoti apie „Kaunas Pride". Sakė, viskas įdomu. Vat galima ir taip gyventi. Ir gal vieną dieną tokią patirtį bus įmanoma turėti dirbant Lietuvoje. Ir kaip būtų nuostabu pensijoje būti žmogumi, kuris gali sau pasakyti, jog ir aš prisidėjau prie tokio pokyčio. Nes didelio talento nereikia tam, kad viskas liktų taip, kaip yra. Pakanka likti bevaliu bankininku iš stiklinio namo draustinyje.




Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net

Naujesnė Senesni