Homofobija kviečia Kremlių į Baltijos valstybes: profesorius įsitikinęs – prieš LGBTQ+ teises nusiteikę maršo šalininkai patys nesuvokia, kaip stipriai padeda Putinui

Kremlius pasiskelbė ginantis tradicines vertybes. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Maskvos patriarchatas Kirilas pareiškė, kad neva karas vyksta dėl gėjų paradų. Rusijos prezidentas dėsto, kad esą Ukraina kelia pavojų Rusijai ir dėl to nėra kito pasirinkimo, kaip tik ją „demilitarizuoti“, tačiau žudomi nekalti civiliai. Susidorojimas su prieštaraujančiais karui vyksta ir pačioje Rusijoje, kurioje žmogaus teisės, taip pat – ir LGBTQ+ bendruomenė, negerbiamos jau seniai. Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius Tech“) menų profesorius Remigijus Venckus teigia, kad prokremliška ir homofobiška retorika susijusi bei gali būti panaudota Rusijos propagandos mašinos vykdant agresiją ir prieš Baltijos valstybes. 

Remigijus Venckus sako, kad Ukrainos LGBTQ+ bendruomenė kartu su visais gina šalį nuo nuožmaus Rusijos puolimo | Jarmo.net koliažas (asmeninio archyvo ir socialinių tinklų nuotr.)


jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

Anot R. Venckaus, vis dažniau Lietuvoje tiek vadinamieji antivakseriai, tiek šeimų maršo judėjimo šalininkai atsiskleidžia ir kaip Kremliaus palaikytojai. Kai kurie – to nesuvokdami. Jiems priimtinos Rusijos „vertybės“: homofobija, panieka vakarams ir demokratijai. 

Išsipildžius blogiausiam scenarijui ir visišką Ukrainos kontrolę perėmus Vladimirui Putinui, joje padėtis žmogaus teisių aspektu sparčiai pablogėtų. Kieno tada ateitų eilė? O kur nusitaikytų Kremliaus propagandistai?

Gerai žinomas kaip eksperimentinio meno kūrėjas, meno kritikas ir tarptautinių parodų kuratorius dar balandžio pradžioje pasidalijo mintimis, glaudžiai susijusiomis su LGBTQ+ teisių klausimais, Rusijos sukelto karo Ukrainoje tema.

– Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad homofobija, bujojanti ir Lietuvoje, tarnauja Kremliaus interesams, nes skaldo Lietuvos visuomenę ir kelia susipriešinimą? – paklausėme pašnekovo.

– Drįstu pritarti atsakymui, kuris jau skamba jūsų klausime. Aš dažnai pagalvoju apie tai, kad nepriimdami tam tikrų įstatymų, susijusių su žmogaus teisių reguliavimu ir užtikrinimu, kuriame savotišką pretekstą, kur Kremliaus propaganda gali prikišti savo nagus. Rengdami pasipiktinimo akcijas Seimo pašonėje, mūsų piliečiai kartais net nesuvokia, kad jų retorika nėra vien tik negatyvios nuomonės reiškimas, nukreiptas atitinkamos žmonių grupės link. Negana to, kad jie tiki ginantys tikrąsias vertybes, dažnai savo įsitikinimus traktuoja esą absoliučiai teisingais… Bet koks skirstymas į juodą ir baltą, nepastebint ir kitų spalvų (o ką jau kalbėti apie ištisą spektrą), yra pakankamai pavojingas.

Remigijus Venckus | Asmeninio albumo nuotr.


Mano pilietinis aktyvumas, kurį tikrai galite pastebėti viešuose medijų kanaluose, paskutiniu metu, lemia tam tikrus pagarba nespindinčius pasipiktinusiųjų gestus. Socialinių tinklų erdvės komentaruose murgdosi visokio plauko teisuoliai. Nors aš ir neprašau, bet vis dažniau man savo nuomonę asmeniškai išskleidžia antivakseriai ir Šeimų maršo dalyviai. Jie neslepia pagiežos kitaip mąstančiam žmogui, didžiuojasi esą homofobais arba net krykštauja iš malonumo regėdami Putlerio Rusijos invaziją į Ukrainą. Stengiuosi nesupykti ir nesipiktinti, mat tokia reakcija tik dar labiau verčia siautėti teisuolius.

Labiausiai aš prapliumpu juokais, kai šie viskuo besipiktinantys Lietuvos piliečiai drįsta man aiškinti apie tai, jog visiškai negebu identifikuoti teisingų vertybių, o juolab pagal jas dar ir gyventi. Nepaisydamas užgauliojimų ir keiksmažodžių, dažniausiai prašau komentuoti savo teiginius, įvardinti teisingų vertybių bruožus ir panašiai. Gana greitai mane apstoję teisuoliai dingsta iš virtualioje erdvėje vykstančio pokalbio. Aš taip ir lieku be jokio normalaus atsakymo. Tad ir vėl man tenka gyventi pagal „netinkamas“ vertybes, aš ir vėl nesužinau, kokios yra visuotinai sureguliuotos normos.

Man tikrai yra juokingi visi šie išpuoliai, ypač žinant faktą, kad jau tūkstančius metų filosofija niekaip negali nustatyti, kas yra tiesa ir kuo vadovaujantis ją reikia identifikuoti. O štai mitinguojantys prie Seimo radikalai yra tiesiog genialaus proto. Jų intelektualūs pajėgumai jau aplenkė G. W. Frydriko Hėgelo, Imanuelio Kanto, net mūsų lietuvių, pavyzdžiui, Antano Maceinos ar Stasio Šalkauskio protus. Bravo radikalams, nieko daugiau jau ir nebepridursi!

Asociatyvi E. Blaževič/LRT nuotr.


Bet grįžkime prie mitinguojančiųjų, kurie nori duoti į ausį gėjams. Triukšmadariams akivaizdžiai nesvetimi ir dar radikalesni problemų sprendimo bei nuomonės reiškimo būdai. Šeimų maršo ir antivakserių grupuotės dažnai deklaruoja racionaliai nepagrįstus norus, kurių nelydi jokie strateginiai pasiūlymai. Jų propaguojamos normalios vertybės kartais net nusidažo tokia spalva, kuri vargu ar turi ką nors bendro su demokratija. Agresyviai išklykiami lozungai nepadeda jiems patiems artikuliuotai pristatyti tai ką jie atstovauja, ko siekia ir ką siūlo. Mitinguojantys atrodo dar labiau radikalūs vien dėl to, kad patys nesusimasto apie savojo riksmo galimai sukeliamas pasekmes. Būtent neartikuliuotos nuomonės ir chaotiškas viešas problemos išskleidimas gali būti lengvai pritaikomas ir perkonstruojamas propagandinių medijų kanalų pranešimuose. Tai aktualu ne tik pasipriešinimo LGBTQ+ diskursui, bet ir daugumai kitų.

Bet koks ultimatyvus ir kategoriškas nuomonės skelbimas demokratinėje šalyje taip pat kelia atitinkamą pavojų. Kodėl? Ogi todėl, kad neretai su šiais skambiais pareiškimais siekiama ne kiek kvestionuoti demokratiškai išrinktos valdžios sprendimus, bet ją (pačią valdžią) brutaliai nušalinti. Tad mitingo metu netoli Seimo pastatytos kartuvės ar vakcinuojančiųjų sugretinimas su holokausto aukomis atrodo tiesiog chuliganiškas ir nepagarbus akibrokštas. Visa tai yra puiki medžiaga, kurią gali lengvai permodeliuoti propagandiniai medijų kanalai ir pritaikyti Putlerio Rusijos šlovinimo aktui.

Propaganda gali deklaruoti apie tai, kad Rusijoje visuomenė neva gyvena tvarkingą, tarytum pagal Dievo įsakymus sustyguotą gyvenimą. Tuo tarpu Lietuvoje nuolat vyksta kažkoks chaosas, maitinamas JAV ir Europos sąjungos. Bet tai tik pirmasis propagandos veikimo etapas.

Antrasis etapas gali būti dar įspūdingesnis. Pavyzdžiui, galima pradėti skelbti, kad viešasis stumdymasis dėl partnerystės įteisinimo – tai Vakarų importuota LGBTQ+ ideologija, o pats judėjimas yra koks nors naujoviškas vergų įvardijimas. Skamba iš tikro be galo kvailai, bet kuo daugiau kvailysčių ir kiek įmanoma dažniau jas kartoja propagandos ruporais tapę autoritetai, tuo labiau įtiki jais aklai sekanti auditorija.

Po to atsiranda ir trečiasis propagandos veikimo etapas. Jo metu yra ypatingai susirūpinama dėl situacijos Lietuvoje. Vargšė, maža Baltijos šalis jau 30 metų kenčia nuo importinių homoseksualų. Nevalia užmerkti akis į šį faktą! Reikia kažką būtinai daryti?!

Ketvirtasis propagandos veikimo etapas – tai finalinis gestas. Tai propagandos rezultatas. „Русский Мир“ koncepcija, sureguliuojanti viską pagal Dievo tvarką, yra atgabenama į Baltijos kraštus, o sėkmę žymi nenutrūkstantys bombų sprogimai mūsų miestuose.

Kadangi jau visi įsitikinome kaip koncepcija „Русский Мир“ atrodo Mariupolyje ir Bučoje (kur masiškai buvo kankinami ir išžudomi vietos gyventojai), todėl norisi iš karto pasakyti – ačiū, bet savo koncepciją realizuokite Pulterio Rusijoje! Mums nereikia nei fašistinių siurprizų, nei „made in USSR“ dovanų!

Ką šiuo atskleistu propagandos poveikio scenarijumi noriu jums visiems pasakyti? Ogi tai, kad už kiekvieną visuomenės radikalumo išraišką esame visi kartu atsakingi. Kiekvienas iš mūsų turi pagalvoti apie tai kiek ir kaip tinkamai, konstruktyviai ir į diskusiją orientuotai, skelbiame savo mintis, kiek atsakingai ir strategiškai koordinuojame savo mitingus, nežemindami kitų, dažniausiai silpnesnių savo brolių ir seserų.

– Dar iki karo esate apsilankęs Kyjive. Ar domėjotės, kokia LGBTQ+ asmenų teisių padėtis Ukrainoje? Gal turite žinių, kuo ji skiriasi nuo Rusijos?

– Na aš nesu žmogaus teisių padėties stebėtojas, tad specialiai šiuo klausimu nesidomėjau. Tačiau iš to, ką teko sužinoti apie Ukrainos LGBTQ+ asmenų padėtį, galiu pasakyti, kad mūsų šalyje aplinka yra gerokai palankesnė. Kita vertus, vien dėl padėties Kyjive nieko per daug negalima spręsti apie visą Ukrainą. Šis miestas yra sostinė, o kaip žinia, sostinės dažniausiai būna šiltesnio socialinio klimato. Kitokia yra ir Odesa, juk ji turistinis miestas, o ten kur intensyvus turizmas, tai ir į viską žiūrima daug paprasčiau bei palankiau.

Nors Ukrainoje už homoseksualinius santykius žmonės nėra sodinami už grotų, tačiau net sostinės gatvėje nereikėtų vienos lyties asmenims vaikštinėti susikibus rankomis. Tikėtina jog gana greitai galima pasidabinti mėlynėmis. Nors Vilniuje sužalojimo galimybė gerokai mažesnė, tačiau, iš esmės kalbant, net bet kokiame Europos mieste ar šalyje galima sutikti agresyvių ir nenuspėjai besielgiančių žmonių. Kitą vertus, pats miesto ar šalies pavadinimas nesprendžia apie LGBTQ+ žmonių padėtį tiek jame, tiek visame regione.

Asociatyvi freepik.com


Nuo pat Maidano pradžios Ukrainos politinė, socialinė ir kultūrinė orientacija buvo ir lieka nukreipta Europos Sąjungos link. Tikriausiai nemažai Briuselio politikų baigia nusigraužti nagus dėl to, kad šios mūsų kaimynės laiku nepriėmė į bendriją. Pokaris bus sunkus, Ukrainai reikės daug pastangų atsitiesti ir išsilaižyti žaizdas, susigyventi su visuotina trauma. Vis tik jei orientacija liks europinė, manau, reikės nedaug laiko, kad ji dar labiau sustiprėtų. Čia svarbu, kad Europos Sąjungos biurokratai nesutrukdytų Ukrainai siekti tikslų, bet jai padėtų. Natūralu, kad plėtojantis teigiamam scenarijui, kuriuo aš labai noriu tikėti, net LGBTQ+ žmonių padėtis Ukrainoje gerokai pasikeistų.

LGBTQ+ žmonių saugumo klausimas aktualus yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose postsovietinėse šalys. Greta šio klausimo galime gvildenti ir pakankamai opius neįgalių ar vienišų žmonių padėties visuomenėje atvejus. Įsivaizduokite, LGBTQ+ bendruomenės narys turi kokią nors aiškiai išreikštą judėjimo negalią ir dėl to jis yra labiau vienišas nei kiti mūsų visuomenės nariai. Nejau tai nėra opi ir net trigubai svarbi problema?

Esu įsitikinęs, kad visos šios labai aštrios problemos, jeigu jas regime sinchroniškai, rodo ir Partnerystės instituto būtinumą. Tai tikrai švelnintų mūsų socialinį klimatą, kurtų pakančią kitam ir kitokiam asmeniui aplinką, Lietuvą paverstų patrauklesne investavimo erdve socialiai atsakingam ir tarptautiniu mastu veikiančiam verslui, o tuo pačiu pritrauktų ne tik daugiau turistų, bet ir leistų sukurti palankias sąlygas norintiems studijuoti mūsų šalyje.

Noriu pasakyti tai, kad įteisinus partnerystę mes visi gerokai daugiau išloštume nei praloštume. Taigi, partnerystės klausimas nėra vien tik apie homoseksualius žmones. Jis paliečia kur kas platesnį problemų lauką nei mes iškarto jį įsivaizduojame ir apribojame įvairiomis, šiurpinančiomis istorijomis.

Manau, kad Rusijos padėtis yra bloga LGBTQ+ klausimu. Nenustebčiau, kad kiekvieną sekundę vis labiau nuo pasaulio užsidaranti Rusija sugalvotų kokį nors naują fašistinį mitą, kuriuo vadovaujantis būtų galima ne tik smerkti, žeminti, bet ir fiziškai žaloti homoseksualios orientacijos žmones. 

Taigi, iš Putlerio Rusijos dabar galime tikėtis visko, net raganų medžioklės.

Norime mes to ar nenorime, bet visos postsovietinės šalys, kurios siekia pilnaverčio gyvenimo Europos Sąjungoje, turės nustoti žeminti LGBTQ+ bendruomenės žmones ir priimti juos kaip pilnaverčius visuomenės narius. Tai ir yra ta Europa, kuri demokratijos prasme man atrodo esanti tikra vertybė.

– Daug kalbama apie Ukrainos armijos laimėjimus ir Lietuvos gyventojai, tuo, žinoma, džiaugiasi. Tačiau žinių apie tai, jog LGBTQ+ bendruomenė irgi kartu su kitais ukrainiečiais kariauja už laisvę, Lietuvoje kiek mažiau. Kaip manote, kodėl? Ar tai vis dar nepatogi tema, kuriai visuomenė neva nėra pasiruošusi?

– „Neskanios“ temos nėra būtinai susijusios su LGBTQ+ bendruomene. Nors LGBTQ+ tema tikriausiai niekada nebus savanoriškai ir lengvai gvildenama, tačiau visuomenė turi pati save prisiversti apie ją svarstyti ir diskutuoti. Nėra netinkamo laiko, yra tik nenoras matyti, girdėti ir suprasti. Demokratijos kaina yra tokia, kad negalima ignoruoti to, kas tau atrodo nepatogu, nemalonu ir nepriimtina.

Kadangi LGBTQ+ egzistuoja nepriklausomai nuo kažkieno norų, kažkokių keistų sąsajų su ideologijomis išgalvojimų ar vietos radimo sąmokslo teorijose, todėl diskusija būtina. Susiėmęs už pilvo juokiuosi,  kai išgirstu sakant, jog LGBTQ+ yra ideologinė jėga.

Pirma, jūs man parodykite nors vieną gėjų ar lesbietę, kurie gimė homoseksualiais asmenimis savo noru? Antra, supažindinkite mane su tėvais, kurie planuodami savo kūdikį tiesiog meldėsi, kad jų sūnus būtų gėjumi ir mūsų visuomenė jį galėtų užgaulioti ir niekinti iki jo paskutinio atodūsio. Trečia, koks turi būti liguistas įsivaizdavimas, kad būti homoseksualiu asmeniu yra tapatu kurti ideologiją? Ketvirta, žmonės, kurie jaučiasi nesaugiai, atstumti ir niekinami, natūraliai jungiasi į tam tikras grupes ir kartu bando paveikti politikų ir visuomenės nuomonę, o po to tikisi, kad jiems bus leista vienodai gyventi po viena padange.

Tai ką aš išdėsčiau punktais, jokiu būdu nėra susiję su kažkokia gėdinga savidemonstracija. Nuo sovietmečio gilumos mūsų šalyje vis dar yra gaju reikalauti viešumoje nekalbėti apie savo problemas, neieškoti tiesos, nereikalauti lygybės. Juk dažnai yra raginama likti kantriu, gyventi tarsi pasislėpus po lapais. Bet pasaulis jau pasikeitė. 

Lietuva tuo ir skiriasi nuo Putlerio Rusijos, kad nepaisant homofobiškų nuotaikų galima spausti politikus daryti atitinkamą proveržį bei kartu stengtis vardan visiems geresnio rytojaus.

Iki dabartinio konservatorių ir liberalių partijų bendro atsiradimo valdžioje, LGBTQ+ tema, greičiau buvo ne sprendžiama, bet apeinama dviem būdais: arba aptakiai ir atsargiai, arba brutaliai žeminant ir agresyviai komentuojant. Tik analizei linkę žmonės ne iš karto ryžtasi pasmerkimo gestui. Pirmiausiai, jie kelia klausimus ir ieško atsakymų.

Pastebėtina ir tai, kad garsiai klykianti visuomenės dalis (vėl grįžtu prie šeimų maršo dalyvių klausimo) vargu ar siekia kokių nors diskusijų, o juo labiau konstruktyvių atsakymų. Jiems nereikia argumentų. Jų tikslas yra tik rėkti, bet nesusivokti ir nedaryti išvadų. Jiems neįdomu kurti diskusijai palankaus fono. Šiuo atveju ne vien tik LGBTQ+ yra pavojuje. Vienakrypčiai klykianti radikalų grupuotė gali labai lengvai tapti Kremliaus retorikos įkaitais. Jie patys nesuvokia, kad sukuria dar vieną papildomą naratyvą propagandai.

Pripažįstu, kad yra nemaža visuomenės dalis, kuri suvokia partnerystės naudą. Jų nelydi baimė užsikrėsti gėjais, o juo labiau užkrėsti visą tradicinę jų šeimą. Yra ir klykiančių, bet dar galinčių išgirsti. Yra ir nieko negalinčių girdėti radikalų. Štai su jais nėra ir apie ką kalbėti. Būtent paskutinė mano įvardinta grupė partnerystės legalizavimą visada traktuos kaip buldozeriu įstumtą gėdą į jų miegamąjį kambarį.

Norime ar nenorime, priešinsimės ar nesipriešinsime LGBTQ+ žmonės yra mūsų kasdienybės dalyviai. Jie gyvena, myli ir skiriasi, dirba tokius pat darbus kaip ir visi, puoselėja įstatymų reguliuojamus ar nereguliuojamus šeimyninius santykius. Nepaisant seimo narės Agnės Širinskienės priešpriešos, LGBTQ+ žmonės savo santykius apibūdina šeimos pavadinimu. Tokiu atveju manau visiems būtų geriau nusiraminti ir imtis rimtų darbų.

Agnė Širinskienė | Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotr.


O dabar jums atsakysiu į klausimą apie Ukrainos karą ir LGBTQ+ bendruomenę. Viename iš savo straipsnių jau minėjau, kad LGBTQ+ bendruomenės narys gina Ukrainą kartu su tais pačiais, neva normaliais, heteroseksualiais vyrais. Apie šį kovoje žuvusį jaunuolį pirmiausiai sužinojau socialiniuose tinkluose. Savo straipsnyje paminėjau, kad nepaisant orientacijos jis taip pat yra žmogus, kuris myli Tėvynę ir ilgisi jo laukiančios mamos. Jis lygiai taip pat mirė pašautas kovoje ir jam aš taip pat jaučiu pagarbą už labai tvirtą valią iki pat mirties stovėti šviesos pusėje.

Vos tik paskelbęs šį straipsnį susilaukiau viešų pasipiktinimų. Neva aš advokatauju LGBTQ+ bendruomenei ir maža to man ji moka už panašių tekstų rašymą. Nuo pat karo pradžios aš kiekvieną dieną rašau ir plėtoju savo mintis be atlygio. Joks žiniasklaidos portalas man nesumokėjo nė menkiausio skatiko. Užmokesčio aš neprašau, nes mano rašymas – tai mano kova už Ukrainą, už mūsų visų saulėtą rytdieną.

Man tik dėl vieno dažnai būna liūdna, kad žmonės yra tapę nekantrūs ir jie nebesugeba viso straipsnio perskaityti iki galo. Pagal antraštę nusprendžia apie turinį. Jie elgiasi taip, kaip kažkada Hermanas Hesė yra sakęs – ateis toks laikas, kai žmonės nebesugebės perskaityti viso teksto ir iš antraštės nuspręs apie visą leidinį.

Pabaigai pasakysiu, kad man paprasčiausiai gaila to žuvusio, jauno žmogaus, kuris kaip ir aš, kaip ir jūs visi turėjo svajonių, planavo savo gyvenimą ir tiesiog ateityje norėjo savo Ukrainoje puoselėti šeiminius santykius… Jis nepamatė laisvos Ukrainos, kaip ir nepamatė tos dienos, kai jo šalyje visiems yra suteikta teisė tuoktis…

– Vienas skambiausių pareiškimų apie karą Ukrainoje nuskambėjo iš Maskvos patriarcho Kirilo, kuris pareiškė, kad Rusija kariauja už civilizaciją ir prieš homoseksualumą kaip nuodėmę, o gėjų paradai – lyg vakarų šalių primestas išbandymas į jų klubą norinčioms patekti valstybėms. Nejaugi tikrai Rusijos gyventojams taip lengva įskiepyti tokią mintį, kad Rusijos kariai vykdo invaziją į Ukrainą tik dėl to, nes Putinas nenori, jog joje vyktų LGBTQ+ eitynės? Kodėl iš viso šiame kare pasitelkiama homofobiška retorika? Nejaugi siekiama dėl karo apkaltinti LGBTQ+ bendruomenę?

– Nors patriarcho Kirilo retorika ir verčia galvoti apie tai, kad karo Ukrainoje kontekste viskas nusidažo tik juoda arba balta spalva, tačiau mano būsimasis atsakymas yra kur kas spalvingesnis. Kirilo retorika yra labiau palanki fašistiniam naratyvui nei pačiai bažnyčiai, pasitikėjimui ja ir jos išlikimui.

Vladimiras Putinas ir Kirilas | Mihail Mettsel/TASS nuotr.


Kadangi gerokai lengviau yra užpulti ir naikinti mažesnę šalį, taip pat lengviau yra ir apstumdyti silpnesnįjį. Kirilo retorika neturi nieko bendro su tikėjimu, Dievu ir Dievo namais. Kremliaus sočiai prišerta Maskvos stačiatikių bažnyčia yra tapusi politiniu propagandos įrankiu. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad pseudoteisuolis patriarchas Kirilas tiesiog vykdo eilinį Kremliaus užsakymą.

Pareiškimai apie LGBTQ+ bendruomenę yra tik tarp kitko. Jie gali būti labiau naudingi ateityje, tuo metu, kai jau nebepavyks atlikti Ukrainos „denacifikacijos“. Tikėtina, kad tokiu atveju Kremliaus propaganda mobilizuotų savo pajėgas ir imtų postringauti apie būsimus savo žygius. Pirma, pradėtų kliedėti apie kitos šalies „denacifikaciją“. Antra, desperatiškai imtų visiškai nusišnekėti apie pasaulio išvalymą nuo kažkokios tai homoseksualų valdančiosios kastos. Antrasis variantas skelbtų didesnį karą ne konkrečiai šaliai, bet ir visiems vakarams. Jis taip pat įgautų dar didesnį hitlerinio nacizmo atspalvį.

Man dažnai kyla klausimas, ar nepavykus denacifikacijai Ukrainoje ir kitose šalyse, neišvadavus pasaulio nuo LGBTQ+, gal būt pačiai Rusijai reikėtų save „denacifikuoti“ ir iš vidaus taip pat valytis nuo homoseksualų? Bet kuriuo atveju, tai, ką daro Putlerio Rusija, rodo, kad ji pati yra linkusi sau pasidaryti harakirį.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie išgirdę kalbas apie LGBTQ+ bendruomenę, kenčiančią nuo karo Ukrainoje, dėsto, jog nuo to kenčia absoliučiai visi, tad esą nevalia daugiau dėmesio nei kitiems skirti LGBTQ+ bendruomenei priklausantiems ukrainiečiams? Ar šiame kare LGBTQ+ bendruomenės nariai gali būti labiau pažeidžiami?

– Viskas priklauso nuo to kaip fašistinė Kremliaus retorika pasisuks. Anksčiau Putlerio tikslas buvo susidoroti su Ukrainos naciais. Galiausiai paaiškėjo, kad susidorojimas vyksta su bet kuo, kas gyvena arba yra užstrigęs Ukrainos teritorijoje.

Epizodiškai savo nepasitenkinimą LGBTQ+ bendruomene Putleris jau yra reiškęs net prieš kelias savaites. Tai rodo, kad diktatorius gali propagandos artileriją nutaikyti prieš homoseksualius asmenis. Dar iki Putlerio retorikos ir iki karo pradžios Ukrainoje, jau ir taip buvo žeminami LGBTQ+ bendruomenės nariai. Dabar jie tampa dar labiau pažeidžiami. Aišku viena, kad bet kokias mažumas visada yra lengviau žeminti nei tuos, kurie sudaro daugumą. Čia daugumai tarsi natūraliai suteikta teisė save laikyti normaliais kitų žmonių atžvilgiu.

Kaip paralelinį pavyzdį paminėsiu neįgaliuosius. Jie net mūsų šalyje yra pakankamai pažeidžiami. Jie per mažai yra integruoti į visuomeninį gyvenimą. Ar karo aplinkoje jie dėl savo neįgalumo kentėtų mažiau? O ką pasakytume apie vienišas mamas su savo vaikais, o tiksliau apie vaikus su savo mamomis, kurių jie gali labai greitai netekti?… Turėdami tiek vieną iš savo tėvų vaikai yra gerokai labiau pažeidžiami nei suaugę. Supraskime teisingai, visi esame pažeidžiami karo atveju, o kai kurie iš mūsų net daug labiau.

– Po prasidėjusių intensyvių karo veiksmų Ukrainoje Lietuvoje labiau prabilta apie nacionalinį saugumą. Ar LGBTQ+ bendruomenės lygių teisių užtikrinimas prisidėtų prie nacionalinio saugumo, ar tai vis tik nėra susijusios temos?

– Jūsų klausime visi aspektai yra glaudžiai susiję. Manau, kad siekis pasirūpinti žmogaus teisėmis ir bet koks bandymas sukurti lygias gyvenimo galimybes mūsų šalyje, jau savaime yra svarus indėlis į valstybės saugumą.

Teisiškai ir demokratiškai veikiantys ir sureguliuoti visuomeninio bei privataus gyvenimo klausimai ne trukdo, bet padeda šalies saugumui. Maža to, demokratijos vertybes užtikrinanti teisė mus visus taip pat sujungia į vieną bendruomenę. Tai yra tikrai svarbu, nes mes visi matome kaip tas baisus raudonas žvėris skriausdamas mūsų kaimynę ieško preteksto ką nors dar nuskriausit, – teigė R. Venckus. 

Mums rūpi, kad skaitytojus pasiektų kokybiškas turinys, todėl stengiamės užtikrinti sklandžią teksto kalbą ir faktų patikimumą. Pastebėję neatitikimus ar klaidas apie tai mums galite pranešti e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni