„Nevilties nejaučiau, bet baimę – taip“, – pirmąją Rusijos plataus masto invazijos Ukrainoje dieną prisimena LGBTQ+ aktyvistas Oleksijus Poluchinas.
 |
| Okupantų žiaurus elgesys nepalaužė Oleksijaus | Asmeninio albumo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Iš gimtojo Chersono trauktis vaikinas neketino net tuomet, kai tapo akivaizdu, jog miestas bus okupuotas.
Vos 21-erių sulaukęs jaunuolis pirmosiomis karo dienomis įsitraukė į savanorių štabo veiklą.
Vėliau miestą okupavus agresoriams, LGBTQ+ aktyvistas padėjo Ukrainos kariuomenei – perduodavo informaciją apie rusų pajėgų judėjimą. Rusams tai išsiaiškinus, Oleksijus pateko į nelaisvę – 64 paras praleido viename iš vietos izoliatorių. Čia vaikinas patyrė smurtą, buvo verčiamas persirengti suknele, okupantai grasino išpjauti tatuiruotes su Ukrainos simboliais – vėliava ir herbu.
 |
| Žmonės protestuoja prieš Rusijai brutalų puolimą Ukrainoje | Maria Theodora Andrikopoulou/pexels.com |
Tačiau net po to, kai ištrūko iš rusų nelaisvės, Oleksijus toliau kovojo – užsiėmė pogrindine veikla, nors rizika vėl pakliūti į agresorių rankas niekur nedingo.
Iki karo pradžios Oleksijus aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – talkino švietimo ir muzikos renginiuose, rūpinosi gyvūnais organizacijoje „UAnimals“.
Vaikinas pasakojo, kad kai suvokė, jog Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainoje – neišvengiamas, jis iš anksto ėmė planuoti savo veiksmus – užmezgė ryšius su kariškiais ir teisėsauga, kaupė atsargas galimos okupacijos atveju.
2022 metų vasario 24-osios rytą Vladimiro Putino įsakymu Rusijos kariuomenė užpuolė Ukrainos teritoriją.
„2022-ųjų vasario 24-ąją pabudau 4 valandą ryto. Sprogimų dar nesigirdėjo, bet jau buvo aišku – prasidėjo plataus masto puolimas. Nustebino tai, kad miestiečiai nepasidavė panikai. Visi jautėme, kad reikia vienytis. Pirmąją dieną savanorių skaičius išaugo kelis kartus – kiekvienas norėjo prisidėti“, – prisimena Oleksijus.
 |
| Vos prasidėjus Rusijos plataus masto karui prieš Ukrainą, Oleksijus įsitraukė į savanorių štabo veiklą | Asmeninio albumo nuotr. |
Kai virš Novokachovkos hidroelektrinės buvo iškelta Rusijos trispalvė, jaunuolis suprato – Chersonas jau okupuotas.
„Supratome, kad dauguma Ukrainos pajėgų bus permestos ginti sostinę – Kyjivą. Chersonui teks laikytis pačiam. Psichologiškai tam pasiruošti buvo sunkiausia“, – pasakoja jis.
 |
| Štai taip dar prieš Rusijos plataus masto agresiją atrodė Nepriklausomybės aikštės Kyjive | Maksym Diachenko/„Unsplash“ nuotr. |
Karo pradžioje Oleksijus sulaukė pasiūlymo prisidėti prie savanorių štabo, veikusio prie Chersono miesto karinės administracijos.
„Viskas įvyko labai greitai. Parašė keli žmonės. Sakė, kad kuria štabą ir jiems reikia pagalbos. Žinojo, kad esu pasirengęs dirbti tiek, kiek reikės“, – pasakoja jis.
Šiame štabe jaunuolis rūpinosi pagalbos prašymais. Kiti komandos nariai vežiojo gyventojams humanitarinę pagalbą ne tik Chersone, bet ir aplinkiniuose rajonuose, kuriuos dar buvo įmanoma psiekti.
Tuo pačiu metu Oleksijus savo „Telegram“ kanale ėmė skelbti naujienas iš miesto.
Kai okupacija įsibėgėjo, jis beveik nebeišeidavo iš namų.
„Gyvenau užsidaręs. Net kaimynės ragino išeiti į kiemą – bent ant suoliuko pasėdėti. Tačiau bijojau. Nuo trečios nakties iki vienuoliktos vakaro dirbdavau – žmonėms reikėjo pagalbos, o prašymų vis daugėjo“, – sako jis.
Iki balandžio Oleksijus laikėsi atsargiai, tačiau vėliau nusprendė veikti aktyviau.
Vaikinas pasakojo, kad internete jis pamatė skelbimą apie planuojamą propatriotinę demonstraciją balandžio 13-ąją. Nors neturėjo nei vėliavos, nei plakato, vis į ją išėjo.
„Pirmą kartą akis į akį pamačiau okupantus – jų baltas raiščius, Z raides, Rusijos gvardiją“, – prisimena jis.
Gegužės 9-ąją, pakeliui į susitikimą su kitais pasipriešinimo dalyviais, Oleksijų sustabdė rusų patrulis, mat vaikinas nepatikrino, ar pakeliui nėra blokpostų, nors informacija apie juos buvo dalijamasi vietos „Telegram“ kanaluose.
„Sustabdė. Paprašė paso, telefono, paklausė, kur einu. Galėjau apsimesti einąs į netoliese esančią kepyklą. Bet ant rankos turėjau tatuiruotę – Ukrainos vėliavą ir herbą. Pasidariau ją kovo 17-ąją, kai ryšys su pažįstama brigada nutrūko ir jaučiausi beviltiškai“, – pasakoja jis.
Be to, telefone buvo nuotraukų iš blokpostų ir rusų technikos. Buvo aišku – ne į parduotuvę duonos jis ėjo.
Iš pradžių rusai sulaikytą vaikiną ilgai vežiojo – tai dažnai taikomas okupantų metodas, siekiant sukelti įspūdį, jog žmogus išvežamas toli. Tačiau iš garsų ir pažįstamos aplinkos Oleksijus suprato – vis dar yra Chersone.
Po kelių valandų vaikinas atsidūrė vietos izoliatoriuje, kuriame prasidėjo žiaurūs tardymai ir psichologinis spaudimas.
Iš jaunuolio „Telegram“ kanalo okupantai sužinojo ir apie jo seksualinę orientaciją. Tą pačią dieną vaikinas buvo priverstas persirengti ryškia suknele. Oleksijus buvo pažemintas ir išjuoktas.
„Pasakė, kad turiu 5 minutes persirengti. Vėliau atėjo, liepė suktis. Tada nusivedė į kabinetą. 5 kaukėti žmonės pradėjo tardyti klausinėdami, kas esu, kodėl priešinuosi. Kai vienas iš jų išgirdo, kad esu LGBTQ+, jis tik pasityčiojo: „Tai tu ne tik iš jų, bet dar ir prieš mus?“ – pasakoja jis.
Okupantai vaikiną vertė šokti, jį filmavo, girdė alkoholiu, o naktimis keldavo iš miego reikalaudami „pasirodymų“.
Oleksijus buvo perkeliamas į vis kitas kameras. Vienose jų pasirodydavo įtartini, greičiausiai specialiai pasodinti asmenys, bandantys iškvosti informaciją. Kitose – tikri politiniai kaliniai, kurie dalijosi žiniomis iš miesto ir palaikė vieni kitus.
Oleksijus kalėjo kartu su 19-mečiu vaikinu, sulaikytu dėl ginklo laikymo.
LGBTQ+ aktyvistas pasakojo, kad rusų sulaikyti kaliniai turėjo savadarbius kalendorius, kad skaičiuotų, kiek laiko praleido už grotų.
Jaunuolis pasakojo apie rusų elgesį su tais, kurie nesitaikstydavo su okupantų žiaurumu.
„Jie turėjo sąrašą nepaklusniųjų. Juos vesdavo į koridorių, mušdavo, vėliau užgrodavo muziką, kad nesigirdėtų riksmų“, – sako Oleksijus.
Vieną dieną pas jį į kamerą atvedė kolaborantą – žmogų, kuris vežė humanitarinę pagalbą iš Krymo. Oleksijus nuo jo laikėsi atokiai – instinktyviai suprato, kad tuo žmogumi pasitikėti neverta.
Viso nelaisvėje vaikinas praleido 64 dienas. „Skaičiavau ne tiesiog laiką, o išlikimo valandas“, – sako jis
Po 64 parų, kupinų nežinomybės ir baimės, Oleksijus galiausiai buvo paleistas ir išvyko į saugesnę Ukrainos dalį. Ten, atgavęs bent dalelę ramybės, vaikinas tartum leido sau vėl kvėpuoti.
Ir nors emocinės žaizdos dar neužgijo, LGBTQ+ aktyvistas grįžo į Chersoną – miestą, kurį okupantai jau buvo apleidę.
Oleksijus vėl įsitraukė į LGBTQ+ aktyvizmą tapdamas balsu tų, kurie vis dar tyli, tų, kurių tapatybę vis dar mėginama ištrinti, tų, kurie priversti gyventi šešėlyje. Jis žino – tikroji pergalė bus pasiekta tada, kai kiekvienas žmogus Ukrainoje, nepaisant to, ką myli, galės gyventi oriai ir be baimės.
INFORMACIJA
Šiuo metu Chersonas kontroliuojamas Ukrainos pajėgų. Nors miestas 2022 m. vasario pabaigoje buvo okupuotas Rusijos kariuomenės, tačiau tų pačių metų lapkričio 11 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos jį išvadavo vykdydama kontrpuolimą šalies pietuose
Tiesa, Rusija ir toliau taikosi į Chersoną mėgindama ją okupuoti. Tiek pačiame mieste, tiek aplinkinėse teritorijose vyksta apšaudymai.
Iš viso Rusijos kariuomenė kontroliuoja apie 20 proc. Ukrainos teritorijos, tačiau Ukrainos pajėgos toliau vykdo kontrpuolimus, siekdamos atgauti okupuotas žemes.
Parengta pagal gays-ua.com ir life.pravda.com.ua informaciją