Mokytojas vis „netyčia“ užsuka pas merginas į persirengimo kambarį. Mokytoja nuolat komentuoja kai kurių mokinių grožį. Mokytoja*s laido seksualiai įkrautas replikas apie mokinių elgesį, pvz., kramtomą gumą lygina su prezervatyvu. Per fizinio pamoką mokytoja merginas moko seksualios eisenos. Mokyklos draugės vis trinkteli vaikinui per užpakalį. Vakarėlio metu keli mokyklos draugai seksualiai priekabiauja ar net pasimyli su apsvaigusia mergina. Išplinta kažkieno apsinuoginusio*s nuotraukos. Mokyklos draugai sukūrė video klastotę apie seksualius klasiokės šokius.
 |
| Akvilė Giniota | ŽTOK/J. Petronio |
Visos šios istorijos mano girdėtos. Nei viena šių reguliariai atsitinkančių istorijų niekada neatsidūrė žiniasklaidos antraštėse. Merginos bijo pasipasakoti arba šioms pasipasakojus jomis netikima, nurašoma klaidingai interpretacijai – paauglių intrigoms. Vaikinai apskritai nesijaučia turintys teisę kalbėti apie priekabiavimą ir galimai jo neatpažįsta, nes pagal paplitusį žinojimą – priekabiaujama tik prie moterų, o vaikinai neva visada nori bet kokio moterų dėmesio.
Visa tai rodo ne vien pavienius atvejus – tai sistemos problema. Neretai tokie incidentai nėra traktuojami kaip smurtas: jie nurašomi „nekaltam flirtui“, „paaugliškiems bajeriams“, „nesusipratimui“. O kartais mokyklos seksualinio smurto atvejus šluoja po kilimu. Neigia.
Tačiau seksualinis smurtas yra smurtas – net jei jis maskuojamas juokais, nutylėjimu ar galia.
Ir jeigu suaugusieji, atsakingi už vaikų saugumą, jo nemato ar nenori matyti, ar tai tampa mokinių atsakomybe? Stabdyti, atsispirti, pranešti? O kam pranešti? O kaip pranešti, jei netikiu, kad kažkas bus daroma.
Nusprendžiau pasidalinti su švietimo bendruomenėmis pavyzdiniu reagavimo algoritmu:
Mokyklos turi turėti aiškų, skaidrų ir veiksmingą algoritmą, kaip reaguoti į seksualinio pobūdžio incidentus tarp mokinių. Jis turėtų apimti šiuos pagrindinius žingsnius:
Prevencinis švietimas
Visų mokinių (ne tik merginų!) mokymas apie asmenines ribas, sutikimą, pagarbų bendravimą.
Privalomi mokymai mokytojams ir administracijai, kaip atpažinti, reaguoti ir pranešti apie seksualinio pobūdžio elgesį.
Aiški mokyklos vidaus taisyklių dalis apie netoleranciją priekabiavimui ar seksualiniam smurtui.
Saugus pranešimo kanalas
Konfidencialus būdas pranešti apie netinkamą elgesį (pvz., speciali dėžutė, el. paštas, patikimas asmuo mokykloje).
Užtikrinimas, kad mokinys nebus baudžiamas ar šmeižiamas už pranešimą.
Greitas, aiškus reagavimas
Aiški tvarka: kas reaguoja pirmas (socialinis pedagogas, psichologas, administracija).
Incidento dokumentavimas ir tyrimas per nustatytą laikotarpį (pvz., per 5 darbo dienas). Informavimas apie eigą visoms pusėms.
Pagalba nukentėjusiam (-iai)
Emocinė pagalba: pokalbiai su psichologu, saugios erdvės suteikimas.
Individualus planas, kaip užtikrinti saugumą mokykloje (pvz., atskyrimas nuo smurtautojo, saugi grupė pertraukų metu ir pan.). Tai turi būti daroma jautriai gilinantis į nukentėjusio asmens poreikius.
Atsakomybė pažeidėjui
Nuo atitraukimo nuo veiklos iki rimtesnių pasekmių, jei situacija to reikalauja.
Darbas su pažeidėju: švietimas, pokalbiai, elgesio korekcijos programos. Ne tik bausmė, bet ir mokymas.
Bendruomenės informavimas ir mokymas
Prevencinių renginių, diskusijų, dirbtuvių integravimas į mokyklos gyvenimą.
Dalinuosi ir kitu pavyzdiniu algoritmu: jei pažeidėja*s yra mokytoja*s:
Nedelsiant atskirti darbuotoją nuo kontakto su mokiniais
Prevencinis žingsnis – kol vyksta tyrimas. Tai nėra kaltės pripažinimas, bet būtina saugumo priemonė.
Darbuotojas gali būti nušalinamas laikinai arba perkeliamas į funkciją, kurioje neturi jokio kontakto su vaikais.
Nedelsiant informuoti vaikų teisių apsaugos tarnybą ir/ar policiją
Pranešimas apie galimą seksualinį smurtą prieš nepilnametį yra teisės aktų reikalavimas, ne pasirinkimas.
Mokykla neturi bandyti „išspręsti tyliai“ ar „viduje“ – tokie atvejai privalo būti nagrinėjami atsakingų institucijų.
Užtikrinti emocinę ir psichologinę pagalbą nukentėjusiajam (-ai)
Skubus susitikimas su mokyklos psichologu ar socialiniu darbuotoju.
Galimybė kreiptis į išorės organizacijas, kurios specializuojasi pagalboje nuo seksualinio smurto nukentėjusiems, pvz., „Paramos vaikams centras“ ar globos namai „Užuovėja“.
Vidinis tyrimas (tik lygiagrečiai su teisėsaugos institucijomis)
Mokykla gali rinkti pirminę informaciją (ne tardyti!), bet turi vengti kištis į institucijų darbą. Tyrimas turi būti skaidrus, į dokumentaciją įtraukiant kiekvieną žingsnį.
Bendruomenės informavimas (nepažeidžiant asmens duomenų)
Bendruomenei turi būti suteikta informacija apie tai, kad incidentas buvo užfiksuotas ir į jį reaguojama. Tai kuria pasitikėjimą ir mažina gandų bei baimės atmosferą.
Atsakomybė, jei kaltė patvirtinama
Nutraukiamas darbo santykis su darbuotoju.
Mokyklos įvaizdis nukenčia labiau, jei dangstoma, o ne kai atsakingai reaguojama.
Tyla nėra neutralumas
Tylos kultūra yra smurtui palanki terpė. Kai mokyklos renkasi „neiškelti problemų“, jos renkasi stovėti smurto pusėje. Kai nepatikima pasakojimais, kai kaltinamas ne smurtautojas, o liudininkas – siunčiama labai aiški žinutė: „Tavo ribos nesvarbios. Sukąsk dantis. Kito žmogaus reputacija svarbesnė nei tavo emocinis ir fizinis saugumas.“
To neturi būti. Mokyklos turi būti saugios ne tik nuo išorės grėsmių, bet ir viduje – nuo pačių mūsų kasdienio elgesio, kuris kerta per orumą, kūną, psichologinį saugumą.
Seksualinio smurto prevencija mokyklose prasideda nuo vieno labai paprasto sprendimo – nebeapsimesti, kad tai nevyksta.
Tada – drąsiai kalbėti. Aiškiai reaguoti. Tikėti. Ginti. Mokyti. Ir mokytis.
Nes kiekvienas mokinys turi teisę mokytis saugioje, pagarbaus elgesio aplinkoje. O kiekviena mokykla – pareigą tą užtikrinti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net