Moterų teisių kontekste terminas „gender“ buvo pradėtas naudoti siekiant geriau suvokti sisteminę moterų priespaudą ir su ja kovoti. Viena pagrindinių sąvokų šis terminas tapo po 1995 m. Pekine Jungtinių Tautų iniciatyva surengtoje IV-ios pasaulinės moterų konferencijos, kurioje dalyvavo 189 valstybių delegacijos. Joje buvo priimta Pekino deklaracija ir veiksmų platforma, kurios tikslas – iš esmės pakeisti moterų teisių būklę pasaulyje. Pekino deklaraciją pasirašiusios valstybės įsipareigojo kovoti su moterų diskriminacija, smurtu, skurdu, taip pat siekti užtikrinti švietimą, sveikatos apsaugą, ekonomines ir socialines galimybes. Deja, praėjus 30 metų, aršiai kritikuojamas ne tik termino „gender“ vartojimas, primetant jam „lyčių ideologijos“ etiketę, bet ir atakuojami kiti pasiekimai, įskaitant lytines ir reprodukcines teises.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Nors terminas buvo aiškinamas nevienodai net feministinėje literatūroje, dažniausiai jis buvo naudojamas rašant apie moterims ir vyrams taikomas socialines normas, vaidmenis ir lūkesčius, taip atskiriant lytį socialine prasme nuo lyties biologine prasme (angl. „sex“).
Feministinis judėjimas pritraukė moteris iš įvairių visuomenių ir sluoksnių, todėl 90-iais į diskriminaciją pradėta žiūrėt tarpsektoriškai, t. y. vertinant daugilypius diskriminacijos pagrindus, tokius kaip lytis, klasė, rasė, seksualinė orientacija, etninė kilmė, negalia ir pan. Šio termino – „tarpsektoriškimas“ (angl. intersectionality) atsiradimas padėjo suprasti, kad moterų patirtys visuomenėse yra veikiamos jų socialinės tapatybės. Paminėtina, kad maždaug tuo pačiu metu terminas „gender“ pradėtas vartoti ir „queer“ teorijos (kvestionuojančios heteroseksualios tapatybės normalumą ir performatyvumą) kontekste.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1990 m. | Jungtinės Tautos pradėjo vartoti terminą „gender“. |
| 1992 m. | Jungtinių Tautų moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas frazę „smurtas lyties pagrindu“ (angl. gender-based violence) panaudojo vienoje iš savo rekomendacijų; panaudotas terminas „gender“ buvo įtvirtintas. |
| 1995 m. | Pekine priimta Pekino deklaracija ir veiksmų platforma, jos tikslas – pakeisti moterų teisių būklę pasaulyje. |
| 2006 m. | Džokjakartos principai dėl tarptautinių žmogaus teisių taikymo seksualinei orientacijai ir lytinei tapatybei aiškina „kiekvieno asmens giluminę vidinę ir individualią savo lyties pajautą, kuri gali atitikti arba neatitikti gimus priskirtą lytį ir apima asmeninę kūno pajautą (galbūt įskaitant kūno išvaizdos ar funkcijų pakeitimus medicininėmis, chirurginėmis ar kitomis priemonėmis, jei tai laisvai pasirenkama) ir kitas lyties socialine prasme raiškos formas, įskaitant aprangą, kalbėseną ir manieras“. |
| 2011 m. | JT Žmogaus teisių taryba priėmė pirmąją rezoliuciją dėl lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės. |
| 2016 m. | JT Žmogaus teisių taryba suteikė įgaliojimus Nepriklausomam ekspertui apsaugos nuo smurto ir diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės klausimais. |
| 2018 m. | Moterų teisių gynėjai patyrė rimtų iššūkių kovoje su giliai įsišaknijusia moterų diskriminacija bei stereotipais apie joms „priimtinus“ vaidmenis visuomenėje. |
Tuo metu terminas „gender“ pradėtas vartoti ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.
1992 m. JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas frazę „smurtas lyties pagrindu“ (angl. gender-based violence) panaudojo vienoje iš savo rekomendacijų. Terminas „gender“ buvo panaudotas
1993 m. Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje priimtas Vienos deklaracijos ir veiksmų programos tekstas, o dar po metų ir Kairo Tarptautinėje konferencijoje – tekstas gyventojų ir vystymosi klausimais. Pekino deklaracijoje ir veiksmų platformoje šis terminas panaudotas 200 kartų, šalims susitarus, kad dokumentuose jis vartojamas „pagal įprastą ir bendrai priimtą vartoseną“. Termino vartojimui priešinosi Šventasis Sostas, argumentuodamas, kad lytis socialine prasme yra „grindžiama biologine lytine tapatybe, vyriška arba moteriška“.
1995 m. JT Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras subūrė ekspertų grupę, kuri turėjo paaiškinti termino „gender“ vartojimą moterų teisių kontekste. Nurodoma, kad lytis socialine prasme vartojama referuojant į „būdus, kuriais visos pasaulio visuomenės konstruoja su vyrais ir moterimis susijusius vaidmenis, nuostatas, vertybes ir santykius“. Ekspertų grupė paaiškino, kad „istorijos požiūriu, skirtingose kultūrose lytis socialine prasme buvo konstruojama skirtingais būdais, todėl galima laike ir skirtingose aplinkybėse pasireiškianti gausi moterų vaidmenų, jiems visuomenės suteikiamos vertės bei ryšio su vyrų vaidmenimis įvairovė“.
Vis tik priešinimasis tokiam lyties kaip socialinio konstrukto aiškinimui nenurimo. Tarptautiniame žmogaus teisių dokumente šis terminas buvo galiausiai apibrėžtas tik 2011 m. Tai padaryta vadovaujantis feministiniu socialinio konstruktyvizmo požiūriu. Suprasdama lyties socialiniu požiūriu svarbą sprendžiant smurto prieš moteris problemas pasaulyje, Europos Taryba Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo tekste terminą „gender“ (lietuviškame tekste – lytis socialiniu aspektu) apibrėžė kaip „socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklą ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais vyrams ir moterims“. Nors tai pirmasis toks apibrėžimas, panašūs pradėti vartoti ir tarptautinėje žmogaus teisių teisėje. Pvz., JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas, paaiškino terminą kaip „socialiai sukurtas moterų ir vyrų tapatybes, savybes ir vaidmenis bei šių biologinių skirtumų socialines ir kultūrines prasmes visuomenėje, dėl kurių susiklosto hierarchiniai santykiai tarp moterų ir vyrų bei galios ir teisių pasiskirstymas, pirmenybę teikiantis vyrams, bet nepalankus moterims“.
Nors toks termino „gender“ supratimas nebuvo naujas, Konvencijos apibrėžtis tapo vienu pagrindinių „angigender“ judėjimo ginčo objektų. Dar priekaištauta dėl 4(3) str. draudimo diskriminuoti asmenis dėl jų lytinės tapatybės, nors tai taip pat nebuvo nauja. JT Žmogaus teisių taryba 2011 m. priėmė pirmąją rezoliuciją dėl lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės, o 2016 m. suteikė įgaliojimus Nepriklausomam ekspertui apsaugos nuo smurto ir diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės klausimais.
Nors terminas „lytinė tapatybė“ kol kas neapibrėžtas jokioje tarptautinėje sutartyje, 2006 m. Džokjakartos principai dėl tarptautinių žmogaus teisių taikymo seksualinei orientacijai ir lytinei tapatybei jį aiškina kaip „kiekvieno asmens giluminę vidinę ir individualią savo lyties pajautą, kuri gali atitikti arba neatitikti gimus priskirtą lytį ir apima asmeninę kūno pajautą (galbūt įskaitant kūno išvaizdos ar funkcijų pakeitimus medicininėmis, chirurginėmis ar kitomis priemonėmis, jei tai laisvai pasirenkama) ir kitas lyties socialine prasme raiškos formas, įskaitant aprangą, kalbėseną ir manieras“.
Feministinėje literatūroje terminas „gender“ dažniausiai vartotas siekiant pabrėžti socialines normas, dėl kurių kyla moterų nelygybė. Translytiškumo teorijose lytis socialine prasme aiškinta kaip individualios raiškos ir patirties kontinuumas, pabrėžiant vidinę jos patirtį. Toks skirtingas ir kartais net prieštaringas termino vartojimas apsunkino jo supratimą, o šią silpnybę išnaudojo „antigender“ judėjimo atstovai.
Šio judėjimo kampanijos prasidėjo dar 1990 m., kai terminą „gender“ pradėjo vartoti Jungtinės Tautos. Maždaug 2010 m. tarptautinis „antigender“ judėjimas įvardijo bendrą priešą – „gender ideologiją“. Jo dalyviai suvokia lytį socialine prasme kaip priemonę „ideologine kolonizacijai“, kurios siekis – sunaikinti tradicinę šeimą ir šeimos vertybes. Judėjimas prasidėjo Europoje, o netrukus išplito Lotynų Amerikos šalyse. Moterų ir LGBTIQ+ žmonių teisės buvo puolamos ir kituose regionuose, kai kuriose šalyse šiuo tikslu – o ypač siaurinti reprodukcines teises – buvo išnaudota COVID-19 pandemija.
„Antigender“ arba kovos su „gender ideologija“ judėjime dalyvauja vyriausybių, religinių organizacijų ir pilietinių visuomenių veikėjai, susibūrę į įvairius nacionalinius ir tarptautinius bendradarbiavimo tinklus su bendromis strategijomis ir tikslais. Įvairiomis strategijomis siekiama propaguoti „antigender“ diskursą per peticijas, protestus ir maldos akcijas, kurti priemones švietimo sistemoms keisti, keisti teisės aktus ir viešąją nuomonę. Pagrindiniai judėjimo taikiniai – LGBTIQ+ teisės, reprodukcinės teisės, lytinis švietimas ir pati lyties socialine prasme sąvoka. Vis aršiau puolami moterų teisių gynėjai, ypač siekiantys pažangos lytinių ir reprodukcinių teisių srityse.
Neseniai suaktyvėjo kampanijos dėl abortų draudimo. Kai kuriose valstybėse reikalaujama jį drausti visiškai, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Aborto prieinamumas mažinamas išnaudojant teisę nesielgti prieš sąžinę ir kuriant įvairias procedūrines kliūtis.
Įvairiose šalyse pastebėtas lytinio švietimo puolimas. Labiausiai priešinamasi lyčių lygybės tematikai, reikalaujama uždaryti lyčių studijų programas, mažinti šios srities tyrimams skiriamas lėšas, o neseniai prasidėjo iniciatyvos dėl lytinį švietimą draudžiančių teisės aktų projektų.
Centrinėje ir Rytų Europoje, kur matomas ženklus priešinimasis Stambulo konvencijos ratifikavimui, aštrėja kova prieš „gender“ sąvokos vartojimą įvairiuose kovos su smurtu dėl lyties instrumentuose. Kai kuriose šalyse ratifikavimo procesai buvo atidėti, kitose paskelbta, kad Konvencija neatitinka šalies konstitucijos. Europos Taryba nepaliaujamai ragina valstybes nares ratifikuoti Konvenciją be išlygų ir užtikrinti jos efektyvų įgyvendinimą. Smurtas prieš moteris – baisiausia moterų diskriminacijos forma, kurią valstybės privalo užkardyti.
Kaip jau minėta, pastaruoju metu pastebėtas augantis priešiškumas moterų teisių gynėjams. 2018 m. ši aktyvistų grupė visame pasaulyje patyrė rimtų iššūkių kovoje su giliai įsišaknijusią moterų diskriminacija bei stereotipais apie joms „priimtinus“ vaidmenis visuomenėje. Tokias pažiūras skatina populiarėjantis fundamentalizmas, politinis populizmas, autoritarizmas bei neproporcingas dėmesys korporacijų pelnams žmogaus teisių sąskaita. Susiduriantys su fundamentalistų grupėmis aktyvistai, kovojantys už moterų lytines ir reprodukcines teises, LGBTIQ+ žmonių teises ir darbuotojų apsaugą nuo išnaudojimo, susidūrė su augančia smurto ir net pavojaus gyvybei rizika.
Nors prieš keletą pastarųjų metų prasidėjęs rimtas priešinimasis moterų teisėms prisidengiant kovos su menama „gender ideologija“ pretekstu subūrė konservatyvius vyriausybių, religinių organizacijų ir pilietines visuomenes veikėjus, svarbu nenuleisti rankų ir toliau siekti moterų ir mergaičių diskriminacijos panaikinimo visame pasaulyje.
Pagal JT Žmogaus teisių tarybos Darbo grupės dėl moterų ir mergaičių diskriminacijos pranešimą
.png)