Vilniaus rajono savivaldybės tarybai atsisakius net svarstyti siūlymą atimti garbės piliečio vardą iš kardinolo Henriko Gulbinowicziaus – mirusio kardinolo, kurį Vatikanas nubaudė už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir tokių nusikaltimų slėpimą, – visuomenėje kilo pasipiktinimo banga. Siūlymą svarstyti šį klausimą tarybai pateikęs Laisvės partijos narys Daniel Ilkevič sako, kad toks balsavimo rezultatas jo nenustebino. Pasak politiko, sprendimą nulėmė ne kiek siekis ginti moralę ar tikėjimo principus, o baimė pripažinti praeities klaidas. Jis įsitikinęs: „Tai nėra nei krikščioniškų, nei tradicinių vertybių gynyba, o veikiau bandymas išsaugoti autoritetus ir vengti nepatogių sprendimų“.
 |
| Daniel Ilkevič | Asmeninio archyvo nuotr. |
Anot politiko, asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai dėl pedofilijos, negali būti vertinamas kaip garbės pilietis.
Tuo metu posėdyje tarybos narė Marija Rekst teigė, kad klausėsi konferencijos, kurioje pasisakė „tik“ vienas nukentėjęs asmuo, bei iškėlė klausimą, kodėl aukos nesikreipė ankščiau, kai kardinolas turėjo galimybę apsiginti.
Tarybai balsuojant dėl sprendimo projekto pateikimo, 10 tarybos narių pasisakė už, prieš – 4, susilaikė – 13.
Apie tai, kas, D. Ilkevič vertinimu, lemia politikų norą ginti nubaustą dvasininką, ką šis balsavimas pasako apie Lietuvos politinę kultūrą ir kaip į tokį sprendimą reaguoja visuomenė bei aukos – jarmo.net pokalbis su politiku.
– Turbūt ne vieną nustebino, kai dalis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių nepamatė nieko blogo, kad rajone kardinolas, nubaustas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą, vis dar laikomas garbės piliečiu. O ar jus nustebino toks kolegų tarybos narių balsavimas? Kaip manote, kas lėmė tokį vaikus išnaudojusio Dievo tarno gynėjų sprendimą? Gal egzistuoja žūtbūtinis dalies politikų noras noras įsiteikti bažnyčiai? – jarmo.net pasiteiravo D. Ilkevič.
– Ne, manęs toks balsavimas nenustebino. Tai yra tapę savotišku valdančiosios daugumos modus operandi, t.y. vengti pripažinti ankstesnes klaidas ir bet kokia kaina laikytis sprendimų, priimtų praeityje, net jei jie šiandien akivaizdžiai neatitinka moralinių standartų. Garbės piliečio vardo suteikimas kadaise buvo jų sprendimas ir dabar jie tiesiog nėra pasirengę pripažinti, kad tas sprendimas buvo neteisingas.
 |
| Asociatyvi Mikhail Nilov/pexels.com nuotr. |
Man taip pat atrodo, kad nuolatinis deklaravimas, esą jie yra „labai tikintys“, politikoje nėra nuoširdus. Dažnai tai tampa sintetiniu, mechaniškai kartojamu argumentu, kuriuo bandoma pridengti paprastą baimę, kad net menkiausias kritiškesnis ar „neigiamas“ sprendimas Bažnyčios hierarchų atžvilgiu atrodys blogai prieš tuos rinkėjus, kurie gausiai remia jų politinę jėgą.
Ir būtent todėl mes matome tokią situaciją: net asmuo, nubaustas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą, vis dar laikomas „garbingu“, kas šiaip jau prieštarauja savivaldybės patvirtintai tvarkai. Tai nėra tikėjimo klausimas, tai, ką siūliau tarybai, nebuvo kritika Bažnyčiai ar tikintiesiems, priešingai, kaip sakiau posėdyje, šis sprendimas būtų apsaugojęs ir tikinčiųjų bendruomenės reputaciją.
– Kiek, jūsų vertinimu, Lietuvos politinėje kultūroje tebėra svarbi nepriekaištinga reputacija? Ką parodė šis tarybos narių balsavimas? Ar tai išimtis, ar jau tampa taisyklė, kad kartais net padaromi sunkūs nusikaltimai netampa kliūtimi būti pagerbtam?
– Prieš posėdį nevyriausybinės organizacijos ir pilietinė visuomenė surengė protesto akciją, žmonės labai aiškiai pasakė, kad seksualinio smurto aukų balsas turi būti girdimas. O dar prieš teikdamas šį sprendimą tarybai, mačiau ne vieną reakciją rajono gyventojų „Facebook“ grupėse. Pasirodžius LRT publikacijai, žmonės pagrįstai piktinosi, kad tokia situacija apskritai egzistuoja ir kad mūsų savivaldybė vis dar laiko garbingu žmogumi asmenį, nubaustą už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Bendruomenė parodė, kad supranta, kas yra garbė, o kas gėda. Šis balsavimas taip pat labai aiškiai parodė, kad nepriekaištinga reputacija Lietuvos politinėje kultūroje vis dar nėra savaime suprantamas reikalavimas. Tai yra problema. Garbės piliečio vardas tai aukščiausias savivaldos įvertinimas, skirtas tik žmonėms be šešėlių jų biografijoje. Jei visuomenė mato, kad net sunkūs nusikaltimai netampa kliūtimi būti pagerbtam, tai nėra pavienė išimtis, tai gilesnės politinės kultūros krizės simptomas.
Deja, ši tendencija matoma ir nacionalinėse struktūrose: stiprėja populistinė retorika, o į svarbiausius postus kartais skiriami žmonės su abejotina reputacija ir kompetencija. Visuomenė tai mato.
Tuo pačiu matau ir pozityvų pokytį. Gyventojai aktyviai reaguoja, pilietinė visuomenė įsitraukia, protestuoja, kelia klausimus. Vien tai, kad šis klausimas išvis pasiekė tarybos darbotvarkę ir buvo diskutuojamas, rodo, kad standartai po truputį keičiasi. Bet, deja, dar ne taip greitai, kaip turėtų keistis demokratinėje ir orumą gerbiančioje valstybėje.
– Nuo seksualinių nusikaltimų nukentėjusios aukos galėjo būti ypač įskaudintos, kai už nepilnamečių išnaudojimą nubaustas Dievo tarnas Vilniaus rajone ir toliau yra laikomas garbingu žmogumi, nes taip nusprendė taryba, atmetusi jūsų siūlymą garbės piliečio statusą atimti. Ar, jūsų nuomone, tai rodo, kad seksualinius nusikaltimus Lietuvoje vis dar bandoma pateisinti ar menkinti, ypač kai kalbame apie tas situacijas, kai tokius nusikaltimus įvykdė įtakingi asmenys?
– Man atrodo labai svarbu aiškiai pasakyti: seksualiniai nusikaltimai, ypač prieš nepilnamečius, neturi ir negali turėti jokio pateisinimo. Bet kokiose aplinkybėse ir nepriklausomai nuo asmens statuso, pareigų ar anksčiau turėto visuomeninio autoriteto.
Suprantu, kad tokie tarybos sprendimai gali būti ypač skaudūs nukentėjusiems asmenims, nes jie siunčia signalą ne tik apie konkretų atvejį, bet ir apie tai, kaip visuomenė bei institucijos vertina atsakomybę ir moralinius standartus. Tokiais atvejais kalbame ne vien apie teisinį, bet ir apie vertybinį klausimą.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje seksualiniai nusikaltimai sistemingai pateisinami? Aš taip to neformuluočiau. Tačiau akivaizdu, kad vis dar susiduriame su problema, kai nusikaltimus padarę įtakingi ar visuomenėje gerbti asmenys vertinami kitaip, jiems taikomi žemesni moraliniai lūkesčiai arba didesnė tolerancija. Tai yra rimtas iššūkis ir signalas, kad turime nuosekliau stiprinti aukų apsaugą, jų balso girdimumą ir visuomenės jautrumą tokiems nusikaltimams.
– Ar po to, kai pateikėte pasiūlymą rajono savivaldybei atimti iš kardinolo garbės piliečio statusą, sulaukėte asmeninių laiškų, vertinimų? Kokia buvo visuomenės reakcija jūsų atžvilgiu?
– Kaip politikas galiu pasakyti, kad tai buvo pirmas kartas, kai iš visuomenės sulaukiau tokio plataus ir aiškaus palaikymo. Gavau daug pozityvių atsiliepimų ir asmeninių žinučių – tiek iš pavienių žmonių, tiek iš nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su seksualinių nusikaltimų aukomis, taip pat iš Ateitininkų konfederacijos atstovų ir net Bažnyčios organizacinėse struktūrose dirbančių asmenų.
Šis labai platus palaikymo spektras, mano vertinimu, aiškiai rodo, kad Lietuvos visuomenė tampa vis mažiau tolerantiška nusikaltimams, ypač seksualiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius, ir nebėra linkusi jų ignoruoti vien dėl asmens ankstesnio autoriteto ar užimamų pareigų.
Būtent todėl žengiau kitą žingsnį ir kreipiausi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl kardinolo H. R. Gulbinowicziaus vardo gatvių pavadinimų pakeitimo. Deja, šis asmuo ne tik tebėra Vilniaus rajono garbės pilietis, bet jo vardu pavadintos net trys gatvės vienoje iš sparčiausiai besivystančių savivaldybių Lietuvoje, kuri savo gyventojų skaičiumi artėja prie šalies didžiųjų miestų savivaldybių.
– Kokie jūsų pasiūlymui oponavusių tarybos narių arba tiesiog kritikų (nebūtinai politikų) žodžiai jums įsiminė labiausiai?
– Ironiška, bet dalis tarybos narių (LLRA-KŠS) iš valdančiosios daugumos, pasisakydami prieš mano siūlymą, kardinolą apibūdino kaip „labai komunikabilų, malonų žmogų, palikusį gerą asmeninį įspūdį“. Man tai buvo vienas iš labiausiai įstrigusių momentų, nes asmeninis įspūdis akivaizdžiai buvo iškeltas aukščiau už faktus ir institucinius sprendimus, kuriais šiandien vadovaujasi tiek Vatikanas, tiek Lietuvos arkivyskupija.
Dar skaudžiau, kad viešo tarybos posėdžio metu, kai klausimo pristatymo klausėsi ne tik rajono gyventojai, bet ir gausus žurnalistų būrys, ilgametė rajono politikė, buvusi merė, savo pasisakyme galimai bandė mane diskredituoti, ištardama frazę: „O kas, jeigu kažkas pasakys, kad jūs išprievartavote?“ Tokia replika, mano vertinimu, peržengia politinės diskusijos ribas ir rodo bandymą pereiti prie ad hominem argumentų, užuot kalbėjus apie nagrinėjamus faktus ir nukentėjusiųjų situaciją.
Man atrodo ypač žiauru, kad tokioje jautrioje temoje nusisukama nuo aiškiai įvardytų aplinkybių, kuriomis grindžiami Bažnyčios institucijų sprendimai, ir vietoj to pasirenkamas menkinantis, asmeniškas puolimas. Tai dar kartą parodė, kaip sunkiai mums vis dar sekasi kalbėti apie seksualinius nusikaltimus atsakingai, pagarbiai aukoms ir remiantis faktais, o ne emocijomis ar asmeniniais išpuoliais.
– Bažnyčios hierarchai dažnai kartoja, kad gina tradicines vertybes. Žmogaus teisių ekspertai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos katalikų bažnyčia remiasi homofobiškomis ir konservatyviomis nuostatomis. Kaip, jūsų nuomone, šios kraštutinai konservatyvios pažiūros gali derėti su sprendimais politikų, kurie deklaruoja esantys katalikai ar krikščionys, bet priima sprendimus, kuriais pedofilas ir toliau laikomas garbingu žmogumi?
– Esu krikščionis, tikintis žmogus ir liberalių pažiūrų politikas. Man tai nėra prieštara. Aš aiškiai suvokiu ir gerbiu tai, kad valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos, jog pasaulietinė valdžia neturi kištis į Bažnyčios vidaus reikalus, o Bažnyčia diktuoti politinius sprendimus. Šią ribą savyje esu suderinęs ir manau, kad tą gali padaryti ir kiti politikai.
Sunku rasti logišką ar moralinį paaiškinimą, kaip kraštutinai konservatyvios moralinės nuostatos gali būti derinamos su politiniais sprendimais, kuriais asmuo, pripažintas atsakingu už nepilnamečių išnaudojimą, ir toliau laikomas garbingu žmogumi. Mano supratimu, tai nėra nei krikščioniškų, nei tradicinių vertybių gynyba, o veikiau bandymas išsaugoti autoritetus ir vengti nepatogių sprendimų.
Politikai, deklaruojantys esantys katalikai ar krikščionys, turi ypatingą atsakomybę savo sprendimais rodyti, kad tikėjimas nėra taikomas pasirinktinai. Jei tradicinės vertybės reiškia pagarbą žmogaus orumui, atsakomybę ir teisingumą, tuomet aukų apsauga ir aiškus nusikaltimų pasmerkimas turėtų būti prioritetas, o ne titulų ar garbės statusų išsaugojimas.
Valstybės sprendimai privalo būti grindžiami pasaulietiniais žmogaus teisių standartais, tačiau vertybinis nuoseklumas šioje vietoje yra būtinas, priešingu atveju visuomenė mato dvigubus standartus, kurie tik gilina nepasitikėjimą tiek politika, tiek institucijomis.
– Kokių priemonių Lietuva arba bažnyčia apskritai turėtų imtis, kad apsaugotų vaikus, jog tokių situacijų ateityje nekiltų?
Pirmiausia, valstybės atsakomybė. Lietuva turi toliau stiprinti privalomą pranešimo apie įtariamą smurtą prieš vaikus mechanizmą, užtikrinti greitą teisėsaugos reagavimą ir realią vaiko teisių apsaugą nuo pirmųjų įtarimų, o ne tik po ilgų tyrimų. Taip pat būtina nuosekli prevencija, švietimas mokyklose, bendruomenėse, aiškūs protokolai visoms institucijoms, kurios dirba su vaikais, įskaitant religines organizacijas.
Labai svarbus visuomenės vaidmuo, drąsa kalbėti, netylėti, tikėti aukomis ir netoleruoti situacijų, kai nusikaltimai relativizuojami ar menkinami. Tik taip galime užtikrinti, kad tokios situacijos ateityje nekiltų, o vaikai būtų iš tiesų apsaugoti.