Rasa Navickaitė: „Mažiau galvokime apie homofobus"

Lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė Rasa Navickaitė teigia, kad homoseksualūs žmonės neretai susimąsto apie homofobiją ir homofobus: kas dedasi jų galvose, kodėl jie tokie, kaip reikėtų reaguoti. „Man atrodo, kad mus turėtų taip varginti tas galvojimas apie tai, kaip yra su tais žmonėmis, jog lieka mažai laiko galvoti, o kokie yra tavo poreikiai", - kalbėjo ji „Universiteto LGBT grupės" laidoje „Aš ne prieš juos, bet..."

Dr. Rasa Navickaitė | Asmeninio archyvo nuotr.


Paklausta, kaip mananti, iš kur atsiranda homofobija, dr. R.Navickaitė pareiškė, kad metas iš nesibaigiančių minčių apie homofobus išsilaisvinti. „Reikėtų galvoti apie save ir savo bendruomenę", - įsitikinusi dr. R. Navickaitė.

Kalbėdama „Universiteto LGBT grupės" laidoje, ji aiškino, ar vis dar verta šių laikų Lietuvą lyginti su sovietmečiu ir galvoti, kad pastarasis mus ypatingai veikia.  Taip pat dr. R.Navickaitė kalbėjo, kad nors rytų europiečius lydi tam tikri klaidingi įsitikinimai, reikėtų atsikratyti mąstymo, jog vakaruose visuomet padėtis yra geresnė, o rytuose - daug prastesnė. Kita vertus, anot jos, išties egzistuoja problema, kad LGBTQ+ bendruomenės teisės tarytum įšąlo ir kurį laiką nebepasiekiamas joks progresas.

Dr. R.Navickaitė prognozavo, kad jeigu bus priimtas partnerystės įstatymas, greičiausiai kraštutinių dešiniųjų aktyvistai taps aršesni, tačiau kito kelio nėra - Lietuva nebegali išstumti savo žmonių ir jų atriboti. 

„Lietuva tiek yra išstūmusi žmonių iš šalies, ir jie tik nori normaliai gyventi. Lietuvoje yra tiek daug išstumtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai iš visuomenės žmonių, kad mes nebegalime neturėti progreso", - sakė ji. 
 

Ar sovietmetis mus dar veikia?

Seksualumą tyrinėjanti mokslininkė teigia, kad dažnai Lietuvoje kalbama apie tai, kaip kaip mūsų šalį paveikė sovietmetis. 

Sovietmetis nebėra aktualus šių laikų kontekste, įsitikinusi mokslininkė | Asociatyvi pexels.com nuotr.


„Šis klausimas įdomus istoriškai, pavyzdžiui, kokia buvo sovietinės homofobijos specifika lyginant su vakarietiška homofobija, kurios irgi buvo nepaprastai daug ir tik paskutinius kelis dešimtmečius procesai pakrypo geresne linksme vakarų Europoje, o kiek vėliau - ir rytų Europoje. Vis tik tai nėra senas reiškinys. Man įdomu, kaip sovietiniais laikais mediciniškai, psichologiškai ir visuomeniškai homoseksualumas buvo suprantamas", - dėstė dr. R. Navickaitė.

Tačiau Centriniame Europos universitete, esančiame Budapešte (Vengrija), dirbanti mokslininkė teigė, kad šiuo metu nebėra itin verta kalbėti apie tai, kaip mus dar veikia sovietinė praeitis. 

„Prabėgo daugiau nei 30 metų ir man atrodo, kad tiek visokių dalykų įvyko po to, kad kalbėti apie tą rytų Europos specifiką gal neverta. Gal apie Lietuvos specifiką labiau verta kalbėti, kas čia kultūriškai vyksta", - kalbėjo dr. R. Navickaitė.

Tarp rytų ir vakarų

Ji pasakojo, kad rytų europiečius vakaruose lydi tam tikri stereotipai arba nežinojimas. Su jais mokslininkė susidūrė ir pati.

 

„Aš išvažiavau į Olandiją ir pati susidūriau tiesiogiai su tuo požiūriu į vakarų europiečius. Pasireiškė nesupratimas, iš kur aš esu, kas ta Lietuva. Iš pradžių tai labai įskaudino. <...> Galvojo, kad mes rusiškai kalbame. Buvo sudėtinga. 

Bet man nusibodo būti rytų Europos ambasadorė (juokias, - jarmo.net) ir tiesiog pasidarė nebeįdomu tai. 

Bet požiūrį jaučiau. Asmeniškai teko susidurti. Prisimenu tokį pokalbį su britų šeima, kuri sužinojo, kad esu homoseksuali ir esu iš rytų Europos. Jie maždaug taip į  mane pasižiūrėjo su užuojauta veide ir paklausė, ar galėčiau vieną dieną grįžti į Lietuvą, ar jau niekaip. Pagalvojau, iš kur tas klausimas išdygo. Nei aš iš Lietuvos bėgau, nei mane persekiojo su fakeliais. Bet jiems atrodė, kad aš pabėgau", - prisiminė dr. R. Navickaitė. 

Anot jos, rytų Europoje pradėjus tyrinėti seksualumo temą, tyrinėtojai vykdavo į šį regioną jį atrasti, tačiau nejučia ima lydėti požiūris, kad greičiausiai rytų Europoje turėtų būti viskas blogiau. 

„Man labai įdomus tas paslėptas palyginimas su vakarais. Lietuvoje mokslininkai irgi tai daro, kai aprašinėja daug socialinių, politinių fenomenų, tame tarpe - ir homofobiją. Tai visuomet būna tas paslėptas palyginimas su vakarais, o kartais - ir nepaslėptas", - įžvalgomis dalijosi dr. R.Navickaitė.

Asociatyvi pexels.com nuotr.

Anot jos, to reikėtų atsikratyti, tačiau mokslininkė sutinka, jog Lietuvoje LGBTQ+ teisių padėtis nėra itin gera. „Sutinku, kad yra skirtumų ir labai akivaizdžių tarp vakarų valstybių, įstatymų, kiek metų ten aktyvizmas egzistuoja, tarkim Olandijoje ar Didžiojoje Britanijoje", - aiškino dr. R.Navickaitė.

Mokslininkė paminėjo ir tai, kad Lietuvoje atmosfera per dešimtmetį pasikeitė: žiniasklaidoje LGBTQ+ tema kalbama daug labiau teigiamai, o paskutinės eitynės įvyko be didelių incidentų . 

Nacionalizmas išliko

Pasak dr. R.Navickaitės, visuomenėje vis dar pastebimas tam tikras vertybinis susiskaldymas. Maždaug 2010 metais, prieš pirmąsias LGBTQ+ bendruomenės eitynes Vilniuje, dar buvo itin ryškiai pastebima žmonių grupė, kuri išskyrė save kaip puolamą tautą, į kurią iš vakarų atvyko LGBTQ+ žmonės, ir dabar reikia prieš „tuos homoseksualistus" kovoti. 

Anot jos, toks konfliktas iš dalies buvo sukurtas ir nesavikritiškos žiniasklaidos. „Per pirmąjį pride sukosi tie diskursai, padalinantys visuomenę į dvi įsivaizduojamas stovyklas", - tikino dr. R.Navickaitė. 

Požiūris, kad LGBTQ+ yra vakarų importuota idealogija, kai kuriuose žmonėse išliko. „Tai yra senamadiško nacionalizmo dalis, norisi kurti išgrynintą, švarų tautos vaizdą, <...> heteroseksualios šeimos, reprodukcinių vertybių ir taip toliau", - sakė ji. 

Mokslininkė akcentavo, kad nacionalistai nuolat ieško priešų - nacionalizmo diskursui reikalingas atpirkimo ožys. 

„Lietuvoje yra marginalų grupė, kuri užsiima šio diskursto gamyba ir ji, deja, išliko, tų žmonių yra visur, ir parlamente, <...> bet jie mažuma, kurie daug galvoja apie homoseksualumą ir sukuria monstrą", - kalbėjo dr. R.Navickaitė. 
Naujesnė Senesni