Praėjus keliems metams po tyliojo protesto prie Prezidentūros, Rasa Račienė šiandien kalba platesnėmis temomis – apie visuomenės lūžio taškus, politikos pažadus, kurie taip ir liko neįgyvendinti, ir kasdienę kovą už tai, kad LGBTQ+ žmonės Lietuvoje galėtų gyventi be baimės. Moteris teigia, kad nors žmogaus teisių užtikrinimo srityje pasistūmėta į priekį, vis dar yra vietų, kurios išlieka atsparios pokyčiams. Pokalbyje ji atvirai pasakoja apie įsišaknijusias klaidingas visuomenės nuostatas ir tikslą, kurį išsipildžius ji pagaliau galėtų pasakyti: „Mes pasiekėme pergalę“.
 |
| Rasa Račienė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
– Praėjo ketveri metai nuo to, kai šalia prezidentūros surengėte tylią protesto akciją ir kvietėte šalies vadovą susitikti bei pakalbėti apie LGBTQ+ žmonių problemas. Vertinant praeitį ir dabartį – kaip pasikeitė Jūsų lūkesčiai, padėties vertinimas, politinio lauko ir pokyčių galimybių suvokimas?
– Prieš ketverius metus buvo metas, kai supratau, jog tylėti nebegalima. Tai buvo laikas, kai visiems norėjau pasakyti, kad LGBTQ+ vaikai yra mūsų vaikai – kurie niekuo nepasikeičia, atskeidę savo seksualinę orientaciją. Kuriuos mes turėtume mylėti ir vertinti lygiai taip pat, kaip iki jų atsiskleidimo, tiksliau – iki to momento, kai jie mums patikėjo labai svarbią savo asmenybės dalį, tikėdamiesi, kad nebus atstumti savo pačių artimiausių ir brangiausių žmonių.
Tuo metu tiek viešo laiško paskelbimas, kuris tapo savotiška peticija, palaikyta apie 20 000 Lietuvos žmonių, tiek atsistojimas Prezidentūros aikštėje, kviečiant šalies vadovą pokalbiui, atrodė reikšmingi ir svarbūs žingsniai. Vertindama iš šiandienos perspektyvos tai matau kaip lūžio tašką: vis daugiau žmonių išdrįso atliepti šią jautrią visuomenei temą, atsirado daugiau atsiskleidusių LGBTQ+ žmonių, buvo įsteigta tėvų, palaikančių savo vaikus, organizacija „Mamos už LGBTQ plius vaikus“.
– Jūs pati dalyvaujate politikoje – ar lengva inicijuoti pokyčius ir pasiekti, kad jie įvyktų? Kokie yra pagrindiniai LGBTQ+ lygiateisiškumo įtvirtinimo Lietuvoje kliuviniai? Ar yra specifinių organizacijų, bendruomenių, pavienių asmenų, kurie naudoja savo įtaką tam, kad niekas nesikeistų?
– Po savivaldos rinkimų pradėjau dirbti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos ir sporto reikalų komitete, prisijungiau prie Žmogaus teisių komisijos. Būtent sveikatos srityje ryškiausiai susidūriau su galimybe inicijuoti pokyčius. Esu vaikų gydytoja odontologė, todėl akivaizdu, kad pirmųjų pokyčių siekiau būtent šioje srityje. Visada tikėjau prevencijos, ligų išvengimo, jėga – tai yra tapę mano profesinės karjeros siekiu.
Atsakydama į klausimą, ar lengva inicijuoti pokyčius, šiandien galiu pasakyti: taip, jei šių pokyčių reikalingumą mato ir administracija (kalbant apie savivaldybės struktūrą). Panašiai vertinčiau ir darbą Seime: jei pokyčius inicijuotų valdančioji dauguma ir ji būtų vieninga, būtų lengva siekti užsibrėžtų tikslų.
Deja, kaip užsiminiau anksčiau, jei politinė jėga neturi vieningo vertybinio stuburo, kalbėti apie pokyčių įgyvendinimą tampa sudėtinga. Dėl specifinių organizacijų, bendruomenių ar atskirų asmenų vaidmens darant įtaką, kad nevyktų jokie pokyčiai LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumo srityje, išskirčiau pačios visuomenės fragmentiškumą, nepaslankumą, nesuvokimą. Neretai susidaro įspūdis, kad LGBTQ+ žmonės matomi kaip kažkoks dirbtinis darinys – neturintys jausmų, nesiekiantys ištikimybės ar ilgalaikių santykių. Tai, be abejo, palaiko ir neigiamos informacijos skleidimas viešumoje bei atskirų įtakingų asmenų neigiami pasisakymai LGBTQ+ žmonių atžvilgiu.
– Jūs neseniai buvote paskirta Vilniaus Žmogaus teisių komisijos pirmininke. Kokia yra Jūsų vizija miestui? Kokie būtų artimiausi darbai, tikslai?
– Vilnius – kol kas pirmas ir vienintelis Lietuvos miestas, kuriame savivaldos lygmeniu veikia Žmogaus teisių komisija. Tai – ir iššūkis, ir atsakomybė, kad gyventojai jaustų, jog žmogaus teisės sostinėje yra gyvos, svarbios ir matomos, kad apie jas ne tik kalbama, bet jos ir užtikrinamos.
Tikrai svarbu, kad tam tikrų švenčių proga apšviečiami tiltai – pavyzdžiui, tiltai nusidažo oranžine spalva tarptautinės smurto prieš moteris dienos proga, ar pastatai, kaip Rotušė, – vaivorykštės spalvomis dienos prieš homofobiją proga. Tačiau to negana. Turime nemenką tinklą nevyriausybinių organizacijų, įsikūrusių ir dirbančių mūsų mieste, todėl matyčiau svarbą užtikrinti jų darbą gaunant finansavimą ir iš savivaldybės biudžeto. Tam turi būti numatytas žmogaus teisių srityje dirbančių organizacijų rėmimas savivaldos lygmeniu. Kol kas tai – mano svarbiausias ir pagrindinis tikslas dirbant Žmogaus teisių komisijoje.
 |
| Rasa Račienė susitinka su Gitanu Nausėda | LRP nuotr. |
– Jūsų vertinimu, ar šiuo metu Vilnius yra saugi erdvė LGBTQ+ žmonėms? Kodėl?
– Kiekvienais metais sudaromas tarptautinės organizacijos ILGA-Europe vadinamasis „Vaivorykštės žemėlapis“, pagal kurį galima palyginti LGBTQ+ asmenų padėtį 49 Europos šalyse. Kategorijoje „LGBTQ+ asmenų saugumas viešosiose erdvėse“ kartu su dar 29 Europos valstybėmis surenkame 100 proc. – tai palankiausias įvertinimas. Tačiau girdžiu liudijimus, kad LGBTQ+ asmenys vis dar yra viešai užgauliojami, patiria išpuolių.
Socialiniai tinklai – kategorija, kurioje labiausiai tarpsta neapykanta ir diskriminacija. Tačiau turime organizacijų, kurios visomis jėgomis padeda LGBTQ+ žmonėms: Vilniaus universitete aktyviai veikia LGBTQ+ palaikymo grupė, Lietuvos psichologų sąjunga yra įsteigusi LGBTQIA+ psichologijos grupę, kur esant poreikiui galima gauti psichologinę pagalbą, organizuojamos mokslinės konferencijos šia tematika. Ir tai tikrai ne vienintelės organizacijos, dedančios nuoširdžias pastangas visų žmonių lygybei įtvirtinti.
Džiugina tėvų pasakojimai, kad Vilniaus švietimo įstaigose vyrauja supratingumas translyčių vaikų atžvilgiu, nors šioje srityje dar turime labai daug neišspręstų ir nepajudintų problemų.
– Kalbant apie įvairias apklausas, vilniečiai demonstruoja gerokai didesnį norą kurti įtraukią aplinką nei žmonės regionuose. Kaip manote, kodėl taip yra? Kas galėtų padėtį keisti visoje Lietuvoje?
– Vilniuje gyvena daugiau skirtingų žmonių, daugiau įvairovės. Turime daugiau studentų, jaunų specialistų, užsieniečių, daugiau subkultūrų. Tai skatina didesnę įtrauktį, nes daugiau įvairovės natūraliai mažina „kitokių“ baimę.
Padėtį regionuose keistų aktyvesnė nevyriausybinių organizacijų, dirbančių žmogaus teisių srityje, veikla, pozityvūs vietinių bendruomenių pavyzdžiai, atsiskleidimai. Taip pat Vilnius galėtų tapti žmogaus teisių centru, kuris įtrauktų kitus rajonus bei regionus į bendrą veiklą.
– Kokia yra Jūsų idealios Lietuvos vizija, kalbant apie įtrauktį ir žmogaus teises? Ką laikytumėte ta riba, kai taptų ramu ir nebereikėtų vėl ir vėl kovoti?
– Kai apie žmogaus teises, visų žmonių lygiateisiškumą ir nediskriminavimą kalbėsime ne tik Vilniuje, bet ir Šalčininkų rajone, tada galėsime pasakyti, kad mes, stovintys už žmogaus teises plačiąja prasme, pasiekėme pergalę.
– Ačiū už pokalbį.