Diskusijoms apie demografinę krizę Lietuvoje kaistant, viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta teiginių, esą moterys privalo gimdyti vaikus „dėl valstybės ateities“. Tačiau gydytoja neurologė-psichoterapeutė, knygos „LRezidentė“ autorė Gintarė Aukselė su tokiu primetamu požiūriu nesutinka: jį atmeta, teigdama, kad moteris valstybei vaikų nėra skolinga. Gydytoja dalijasi, koks anksčiau vyravo nemoksliškas požiūris į lytinį švietimą, kurį patyrusi jau užaugo ištisa karta.
 |
| Gintarė Aukselė | Gretos Skaraitienės nuotr. |
.png)
Už šių skaičių slypėjo visai kita realybė – socialinė nelygybė, skurdas, gėda ir ankstyvas susidūrimas su iškreiptu požiūriu į moters kūną bei seksualumą.
„Šeštoje klasėje atvažiavo moteris iš įklotų firmos ir kartu su socialine darbuotoja pasakojo, kad pastoti galima pasėdėjus berniukui ant kelių. Paklausiau jos, ar jų nuomone spermatozoidai gali skraidyti, nes mano, apsiskaičiusios šeštokės žiniomis – tikrai negali. Gal man reikėtų apsimauti guminius apatinius ir apsipurkšti „diklofosu“, kad tik į mane nepataikytų koks paklydęs skraidantis spermatozoidas? „Aukselyte, ar matei save? Tau negresia gyvenime kam nors sėdėti ant kelių“, – nutildė mane socialinė ir šią repliką papildė skardus mergaičių juokas. Taip, tik mergaičių, nes mėnesinių ir skraidančių spermatozoidų paslaptys buvo patikimos tik mums, kol berniukai žaidė su iš Ainės kuprinės nukniauktais tamponais juos merkdami į valytojos kibirą“, – rašė ji.
 |
| Asociatyvi „RDNE Stock project“/pexels.com nuotr. |
Pasak G. Aukselės, mokykloje mergaitėms buvo nuolat kartojama viena: blogiausia, kas gali nutikti gyvenime, – pastoti. „Ne patirti fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą, o pastoti“, – apie tai, ką girdėjo mokykloje, liudijo ji.
Visa kita, anot gydytojos, tapdavo nereikšminga, o atsakomybė visada krisdavo mergaitėms.
„Klasiokės pamažu pradėjo draugauti su vyresniais vaikinais, – pasakojimą tęsė įrašo autorė. – Tokios brandžios, solidžios septintokės atsirasdavo dešimtokų „plotuose“, atsirado alternatyvūs mokyklos pasiekimai – „ką vaikinas su manimi darė“. Tuo pačiu metu bendraamžiai vis bandė merginų ribas – „ką galima su jomis padaryti ir nepakliūti į bėdą“ – užkišti ranką už kelnaičių, grybštelėti už krūties, ypač tai merginai, kuriai mama dar nenupirko liemenėlės. Nubausti tos pačios socialinės darbuotojos rėkimu tik dar aršiau bandydavo prie tų mergaičių prisiliesti, pagriebti, atgnybti, atriekti - nes jie yra paauglėjantys vaikai ir šiuo metu visi, kas turi telefoną, jame rodo klipą „paslednij raz“. Jame rusiškai kalbančiame mieste negyvai užspardoma mergina, tariamai permiegojusi su tuzinu vyrų ir užkrėtusi juos lytiškai plintančia liga. Niekas nežino, ar tai tiesa, bet kiekvieną pertrauką fanatiškai žiūri į daužomą merginą. Komentuoja, kad taip jai ir reikia, iš naujo ir iš naujo“.
„Dvi klasės nepriklausomoje Lietuvoje gimusių ir augusių merginų netrukus atėjo į profesines ir aukštąsias mokyklas, darbo rinką, pradėjo kurti savo namus ir šeimas. Dvi klasės nepriklausomybės vaikų pagimdė mažiau nei vieną klasę. Kas atsitiko?“ – klausė gydytoja.
Lietuvos demografiniai pokyčiai (1990–2025)
Pagrindiniai gimstamumo ir gyventojų skaičiaus rodikliai per pastaruosius 35 metus. Kartų kaitos riba – 2,1.
| Metai | Gimimų skaičius | Gimstamumo rodiklis (TFR) | Palyginimas |
|---|---|---|---|
| 1990 | ~57 000 | ~2,0 | |
| 2000 | ~34 000 | 1,38 | |
| 2010 | ~32 000 | 1,50 | |
| 2015 | ~30 000 | 1,70 | |
| 2020 | ~25 100 | 1,48 | |
| 2022 | ~22 100 | 1,27 | |
| 2024 | ~19 000 | ~1,18 |
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas (apibendrinti duomenys)
Ji įvardijo priežastis, kurios šiandien dažnai ignoruojamos politinėse diskusijose: studijos, finansinis nesaugumas, emigracija, partnerio nebuvimas, nenoras ar negalėjimas turėti vaikų.
„Vieni pagimdė, gal ir ne vieną. Kiti ką tik baigė studijas, mokėsi ten visokių nesąmonių – teisės, medicinos ir kitų nereikalingų dalykų, tai va, nepagimdė, neturėjo laiko. Dar kiti neturėjo pinigų. Kažkas tiesiog nenorėjo ar negalėjo. Kažkas gal norėtų, bet nesurado antros pusės. Dar keli emigravo, gimdė arba negimdė svetur. Na, ne keli emigravo, o koks trečdalis. Pasienio miestelyje liko gyventi saujelė iš tos dviejų klasių laidos – kiti išvyko jei ne į užsienį, tai į miestą, kur yra darbo arba liko ten, kur mokėsi. Ir stovi Lietuvos valdžia ant aukšto kalno į savo populiaciją veizėdama, negimusius vaikus skaičiuodama. Galvoja – ką čia geriausia būtų apkaltinti. Ar tik nebus tos 2007-ųjų septintokės dėl visko kaltos? Kaip jos nejaučia pareigos Lietuvai? Mes tuoj išnyksime!“, – dėmesį į politikų argumentus atkreipė G. Aukstelė.
Pasak jos, kaltinti moterų už „pareigos“ neatlikimą – negalima: daugybė jų tapo profesionalėmis, lyderėmis, kurdamos valstybę. „Kas planavo gimdyt - gimdys, kas ne – viskas. Mes prapuolėm, nebeskaičiuokit mūsų į statistiką. Užaugom be lytinio švietimo, su prakeiksmu, kad už vaiką nieko blogiau nėra, mūsų seksualumas buvo asmeninis įžeidimas, sumaišomas su purvu, iš karto padedamas į „nuodėminga ir gašlu“ stalčių. Nepaisant to, mes galim veikti kitus dalykus – mokėmės, tapome lyderėmis, profesionalėmis ir jau pamažu imame mokyti kitus“, – tikino gydytoja.
Ji paragino užtikrinti tinkamą jaunų žmonių ugdymą. „Rašome savo istoriją ir maldaujame auginti tą klasę mergaičių ir berniukų su didžiausia meile ir atvirumu – nes be šito kitų vaikų nebus. Jiems dar ne per vėlu, į juos turi būti nukreiptas mūsų visų dėmesys ir jėgos. Mes esame tokios pačios valstybės kūrėjos kaip ir atžalų sulaukusios šeimos, nors ir kas dieną išleidžiami straipsniai, kaip šito yra negana“, – dėstė ji.
Gydytoja dėstė – žmogaus nėra matuojama gimdymu. „Žmogus yra niekam nieko neskolingas. Jei gyvybė būtų skola – tokios gi niekad negalėtum grąžinti, tai neįkainojama“, – teigia ji. Ir priduria: „Moteris (paskutinėmis žiniomis – irgi žmogus), nėra skolinga Lietuvai vaiko ar trijų. Ji yra pakankama tiesiog būdama“.
Pasak G. Aukselės, kol visuomenė ir valstybė nesupras šios paprastos tiesos, tol kalbos apie populiacijos augimą liks tuščios. „Kol neįsisąmoninsime, kad žmonės yra pakankami – pamirškite populiacijos augimą“, – rašė ji.