Ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko 1995 metais išleistas romanas „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ šiandien skaitomas naujai. Į 25 kalbas išversta knyga Vilniaus knygų mugėje pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Rašytoja sako, kad romano peržiūros akimirka atėjo 2014-ųjų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17.
 |
| Oksana Zabužko | Asmeninio albumo nuotr. |
.png)
Šiais metais į Vilniaus knygų mugę, kuri vyks vasario 26–kovo 1 d., O. Zabužko grįžta su pasaulio naujai atrandama ir vienu svarbiausių pokolonijinės bei feministinės literatūros tekstų Rytų Europoje laikoma knyga „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“. Knygą išleido leidykla „Hubris“.
Prieš kelionę į Vilnių O. Zabužko kalbino Laisvė Radzevičienė.
– Knygos pratarmėje rašote, kad romano pasirodymas buvo lyginamas su informacine bomba ir net įrašytas į Ukrainos istoriją greta Konstitucijos ir nacionalinės valiutos. Ar galite paaiškinti, kaip nutinka, kad knyga gali turėti net keletą gyvenimų? Jūsų „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pasirodė 1995 metais. Kuo ji buvo aktuali tada, ką kalba šiandien? Ar laikas stipriai keičia kūrinį?
– Apmaudu, kad ne tik Ukraina nebuvo pasiruošusi, – šitaip bent iš dalies galima paaiškinti, kodėl tik pastaruosius 5–6 metus atsirado knygos vertimų į kitas kalbas.
Feminisčių biblija „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pirmiausia buvo pavadinti Ukrainoje. Ir ne be reikalo – po dešimtmečius trukusios komunistinės cenzūros, kai moters kūnas, išskyrus jo reprodukcijos funkcijas, buvo išstumtas iš viešojo diskurso, romanas, kuriame iš moters pozicijų aprašomas prastas seksas ir dar daugiau – į moters kūno patirties kalbą išverčiamos nacionalinės traumos, sukėlė ne tik kultūrinį šoką, bet ir ragino kelti feministinę revoliuciją.
 |
| Oksana Zabužko | Asmeninio albumo nuotr. |
Šis skandalas Ukrainoje pažadino lytiškumo suvokimą, išprovokavo rimtų diskusijų apie moterų problemas posovietinėje kultūroje, tačiau niekas anuomet negalvojo, kad romanas taps perspėjimu dėl ateities, veikiau – atsisveikinimu su kolonijine praeitimi. Skaitytojai dėmesio neatkreipė net į tai, kad visas šis ukrainietiškas seksas vyksta Amerikoje, o jo fone randasi daugybė vadinamosios prozako depresijos ir sutrikusios visuomenės, kurią veikė po Šaltojo karo susiformavusi nauja, vienpolė pasaulio tvarka, kadrų.
Tada ukrainiečiai dar tikėjo, kad globaliame mūsų kaime yra suaugusiųjų, kurie žino geriau, o amerikiečiai, be abejo, žino geriausiai.
– Ar galima sakyti, kad jūsų romanas anuomet intuityviai fiksavo saugumo iliuziją, kuri vėliau mus atvedė į geopolitinę katastrofą?
– Puikiai suformulavote! Manau, kad tai, ką užuodžiau ore, pačioje mūsų 30 metų trukusios Belle Époque aušroje, dabar, jai taip žiauriai baigiantis, buvo būtent tai, ką sakote – saugumo iliuzija. Jei dar stipriau – saviapgaulės kvapas.
Kol Rusija nepradėjo karo Ukrainoje, aš ir pati nesupratau, kad ši knyga jau buvo užčiuopusi karo nuojautą, atėjusią iš dešimtojo dešimtmečio Balkanų karų. Ji tapo laiko dvasia, tikrąja Zeitgeist, kurią visus tuos 30 metų taip atkakliai ignoravo visi svarbiausi intelektualai, mums žadėję galutinę žmonijos politinės raidos formą (Fukuyama), egzistencinę mirtį iš nuobodulio (Harari) ir dar daug kitų rožinių vizijų.
Mano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ peržiūros akimirka atėjo 2014 metų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenė jau buvo įsiveržusi į Donbasą ir numušusi lėktuvą MH17. Tada buvau pakviesta į Alpbacho forumą Austrijoje, kur aukščiausi Europos politikai desperatiškai bandė įtikinti auditoriją, kad puikus Fukuyamos ir Harari naujasis pasaulis vis dar egzistuoja, o „abipusiai naudingo bendradarbiavimo su Rusija“ (šį posakį prisiminsiu visą gyvenimą!) principas liko nepajudintas. Kliūtimi jiems netapo netgi po Donecko stepę išbarstyti olandų vaikų kūnai!
Po diskusijų mums parengtoje kultūrinėje programoje jaunieji Vienos miesto teatro aktoriai performatyviai perskaitė ištraukas iš „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“. Savo pasirodymą jie baigė tokiais žodžiais: „Ačiū už dėmesį, ponios ir ponai, gero skrydžio.“ Epizodas iš knygos su maža mergaite lėktuve buvo praleistas, bet ir tas palinkėjimas auditorijai užgniaužė kvapą. Praėjus 20 metų nuo tada, kai tai buvo parašyta, tekstas staiga nuskambėjo kaip lemtingas perspėjimas iš Baltazaro puotos: „Mene, Tekel, Upharsin.“ Turiu prisipažinti, pasijutau kaip kranksinti varna (visai nemalonus jausmas!). Nuo to laiko ne kartą buvau pavadinta Kasandra. Skamba, žinoma, liaupsinančiai, tačiau prasmė juk nesikeičia!
– Pratarmėje labai aiškiai formuluojate, kad moters kūnas romane yra „visiškai politizuota istorinės traumos teritorija“. Kaip ši formuluotė jums atrodo šiandien?
– Tai šiandienos formuluotė. Dešimtajame dešimtmetyje, kai rašiau romaną, tokiomis kategorijomis dar negalvojau, – rašytojai paprastai nėra geri savo kūrinių komentatoriai, šios, pardavimui skirtos formuluotės, randasi vėliau, kai reiškinys, kurį pavyko pavaizduoti, kasdieniniame gyvenime nutinka taip plačiai, kad pritraukia mokslininkų ir žiniasklaidos dėmesį. Kaip sakė vienas iškiliausių praėjusio amžiaus mūsų mąstytojų Viktoras Petrovas-Domontovičius: „Iš pradžių Renuaras nutapė savo moteris, o paskui Renuaro moterys pasirodė Paryžiaus gatvėse.“ Menas, grožinė literatūra žengia priekyje, terminai prikabinami vėliau.
Pavyzdžiui, „Tarnaitės pasakojimas“. Kai 1985-aisiais Margaret Atwood rašė romaną, moterų išsilaisvinimas atrodė įvykdyta misija. Pati Atwood savo kruviną distopiją suvokė tarsi duoklę Orvelui, parašytą iš moters perspektyvos (prašau nepamiršti, kad rašytojos moterys vis dar yra dialoge su dominuojančia vyrų kultūra, – manieji „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ irgi buvo atsakas į jį ir į Kunderą, kurio moters kūno instrumentalizavimas sekso scenose daug metų mane erzino). Ir pažiūrėkite, ką, praėjus 40-čiai metų, turime! Uždrausti abortai Lenkijoje, regis, tampa politiniu konsensusu, prieš abortus nukreipti įstatymų projektai svarstomi ir kitų Vakarų šalių parlamentuose, pasaulyje randasi „Gileado respublikos“... Tarsi „Tarnaitės pasakojimas“ būtų naujų diktatūrų scenarijus, o ne fantastinis romanas!
Nesvarbu, dabar ar tada, moters kūnas visada buvo politinės kovos laukas. Ir šiandien – ne mažiau nei bet kada istorijoje.
– Knygoje prievartą patyrusios moteris patirtis šiandien aiškiai persikelia į Ukrainą. Argi jūsų šalies moterys nesijaučia taip, kaip knygos veikėja?
– Drįstu teigti, kad bet koks mėginimas perkelti „Ukrainietiško sekso lauko tyrimuose“ pavaizduotą psichologinį modelį – okupacinio režimo išnaudojamas vyras tampa savo moters ir (arba) vaiko skriaudėju – į šiandienos Ukrainos politinį kraštovaizdį bus stipriai iškreiptas dėl Rusijos kariuomenės, kuri okupuotose teritorijose vykdo masinius seksualinius nusikaltimus. Ten, kur grupiniai išžaginimai tampa įprastu naikinamojo karo genocido metodu, diskusija apie tai, kaip tai ateityje paveiks meilę, seksą ir santykius Ukrainos visuomenėje (o tai tikrai įvyks!), nustoja būti svarbiausiu prioritetu. Iki šiol mūsų viešasis diskursas daugiausia dėmesio skyrė Ukrainos kariuomenėje tarnaujančių moterų problemoms (jų yra daugiau nei 30 000, iš jų 5000 – fronte). Šiandien Ukrainos kinas ir literatūra iš visų jėgų stengiasi suteikti balsą rusų seksualinių nusikaltimų aukoms. Ir anksčiau tai nebuvo lengva tema, iki 2001 metais tarptautinė teisė grupinių išžaginimų, įvykdytų okupacinės kariuomenės, nekvalifikavo kaip nusikaltimo žmoniškumui. Iki 1990-ųjų net negalėjo pasirodyti pirmieji Antrojo pasaulinio karo aukų memuarai (esu parašiusi esė – įžangą lenkiškai išleistai pirmajai tokiai memuarų knygai – Alaine Polcz „Viena moteris kare“). Pats laikas atkurti pamirštą Europos istoriją, tegu mūsų karas pasitarnauja kaip raktas visoms spintoms, kurios ilgus metus buvo užrakintos.
Tačiau jei man reikėtų sukurti tokią pat ukrainietiško sekso istoriją 2020-ųjų fone, knygos personažas tapytojas joje tikriausiai vengtų šaukimo į kariuomenę ir verstų savo merginą patikėti, kad jo, genijaus, gyvenimas yra pernelyg vertingas, kad būtų švaistomas apkasuose. Laikui bėgant, matyt, jis imtų jai keršyti už savo slepiamą bailumą.
Galbūt vieną dieną kas nors parašys tokią istoriją.
– Kalbate apie tai, kad knyga sunkiai verčiama į užsienio kalbas. Kas labiausiai jums rūpi, kad knygoje lietuvių kalba skambėtų taip, kaip reikia?
– Labai vertinu dėmesį kalbos problematikai mano knygoje. Sunku nuspėti, kiek ko gali būti prarasta lietuviškame vertime (kaip ir bet kuriame kitame, nes šis romanas, mano giliu įsitikinimu, yra neišverčiamas – nežinia, kaip atsitiko, kad dabar pasirašau sutartį dėl 25-ojo jos vertimo!), bet faktas – būtent ukrainiečių kalba kuria vieną iš knygos personažų, kuris veikia amerikietiškoje herojės vienatvėje. Būtent kalba ir tik kalba jai suteikia kolektyvinės atminties galią (kad ir kokia skausminga ar traumuojanti ji būtų, tai vis tiek galinga!) ir išlaiko ją sujungtą su kultūrinės giminystės linija, su jos poetine šeima, iš kartos į kartą išsaugojusia jos kalbą.
– Skaičiau, kad Mariupolio teatras atstatytas, o rusai jame rodo savo spektaklius. Jūsų knygoje nemažai kalbama apie ukrainiečių kalbą, kuri tampa pasipriešinimo forma. Mūsų, lietuvių, kalbai taip pat gresia pavojus. Ką reiškia – sunaikinti kalbą?
– Tam tikra prasme mano herojės atvejis pats savaime yra atsakymas į jūsų klausimą. Kalba yra neišsenkantis žmogaus stiprybės šaltinis. Ją praradęs tampi labiau pažeidžiamas, labiau priklausomas nuo atsitiktinių veiksnių. Štai kodėl pagrindiniu agresoriaus taikiniu tampa grupės, kurią ketinama išnaikinti arba asimiliuoti, kalba.
Prisimindami, kiek kalbų mūsų žemyne išnyko vien per pastaruosius du šimtmečius, mes, ir ukrainiečiai, ir lietuviai, turėtume didžiuotis, kad išsaugojome savąsias. Kad ir kaip desperatiškai Putinas ar bet kuris po jo ateisiantis diktatorius stengtųsi ištrinti mūsų sėkmę, išlikimo konkurse jau dabar esame vieni iš laimėtojų. Konkurse, kuris rengia žmoniją būsimam dirbtinio intelekto Babelio bokštui.
– Ar galite pasakyti, ko šiandien labiausiai bijote? Ir kokią viltį dėl pasaulio ateities puoselėjate?
– Atvirai kalbant, šiandien labiausiai bijau, kad tuo metu, kai aš sėdėsiu ant klozeto, į mano namą pataikys rusų raketa, o gelbėtojai, traukiantys mano kūną iš po griuvėsių, išvys labiausiai apgailėtiną vaizdą – be jokių orumo ženklų. Tai ne paranoja, šią baimę patyrė kiekvienas, tualete girdėjęs artėjančio „Shahed“ drono garsą.
Spaudoje pasirodo daugybė moterų rašinių, kuriuose pusiau su humoru aptariami gelbėtojų komandai skirti seksualūs apatiniai – tai yra dar viena kūno patirtis, kurią anksčiau pasaulinė literatūra ignoravo.
Jei žvelgsime plačiau, esu ontologinė optimistė. Visą pastarąjį dešimtmetį, vos gavusi progą, krankiu, kad mūsų civilizacija įžengė į turbulencijos zoną ir turime prisisegti saugos diržus. Šiandien ją patiriame, turbulencija vis didės, kol trijų didžiųjų kanibalų Jaltoje 1945 metais sukurtas pasaulis bus paleistas iš naujo – visi mato, jame susikaupė per daug sisteminių klaidų.
2022 metais išleidau knygai prilygstančią esė „Ilgiausia kelionė“ (The Longest Journey). Jos tikslas – aptarti Rusijos karą prieš Ukrainą platesniame kultūriniame kontekste, parodyti, kad jis žymi 300 metų trukusio istorinio ciklo – imperijų amžiaus – pabaigą. Manau, ši knyga (jei būtų išleista lietuvių kalba) galėtų geriausiai atsakyti į jūsų klausimą. Trumpai apibendrinant – prisisekime saugos diržus ir, kaip sako „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“ herojė – gero skrydžio.
Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.