Menininko Justo Zabulėno piešiniuose žmonės dažnai žvelgia į save. Tarsi stovėtų ant nematomos ribos, kur šviesa dar neužgesusi, bet tamsa jau kvėpuoja į nugarą ir iš baimės šiaušiasi plaukai. Tamsa yra veidrodis, atgręžtas į mus, sakė vaikinas, su jarmo.net kalbėdamas apie Frydricho Nyčės prarają, kuri tiek gąsdina, kiek kviečia susimąstyti.
 |
| „Tamsa yra daugiareikšmė“, – ištarė Justas Zabulėnas | Jarmo.net koliažas |
Anglies technika, kurią J. Zabulėnas pasirinko darbe „Qui lucem fugit. Žmogaus būtis ir žvilgsnis į prarają“, primena laikiną pėdsaką – lyg ugnies paliktą šešėlį ant sienos.
Anglis – tai organizmo gyvastis, nutraukta liepsnos, bet kartu ir įamžinta, kalbėjo jis.
J. Zabulėno darbuose ir praraja nėra vien metafora: tai erdvė, kurioje susitinka būtis, baimė ir smalsumas, siekiant suvokti, kas esame, kai niekas nestebi.
 |
| Justas Zabulėnas | Asmeninio albumo nuotr. |
– Justai, jūs piešiate žmones ir jūsų dalyje darbų paliečiama būties tema. Ką jums reiškia būtis? – jarmo.net pasiteiravo J. Zabulėno.
– Aš žmogaus būtį taip, kaip ją pastebiu, apibrėžiu prieštaravimu. Žmogus – be galo sudėtinga būtybė, galinti savyje labai daug sutalpinti, savęs išlieti. Man įdomu, kaip mes skirtingai interpretuojame ir siekiame sukurti tai, kas mums labiausiai priimtina. Kaip pasiekti to? Kodėl mes mąstome taip ir ką iš to galime suprasti?
– Būtyje užduodame sau įvairių klausimų, patirdami skirtingų emocijų. Kartais taip nutinka, kad užduodame sau klausimą, ar netapome tais, prieš kuriuos kovojome. Apie tai – ir garsioji Frydricho Nyčės citata: „Kai ilgai žvelgi į tamsą, tamsa ima žvelgti į tave“. Kaip manote, ar žmogaus egzistencija apskritai įmanoma be vidinio dialogo su tamsa? Juk ne visada mūsų mintys – išskirtinai šviesios.
– Tas, kuris kovoja su pabaisomis, turėtų saugotis, kad pats netaptų pabaisa. Kai žvelgi į tamsą, tamsa žvelgia į tave. Originaliai citatoje vartojama sąvoka „bedugnė“ arba „praraja“, kuri gali būti suvokiama kaip tamsa. Ši metafora vartojama siekiant įasmeninti mūsų psichologinį konfliktiškumą. Nyčia tamsą pasitelkė kaip veidrodį, atgręžtą į mus ir rodantį tamsiąsias mūsų puses, kaip mes matome save ir kitus. Vieni tai interpretuoja kaip perspėjimą, kur galime save nuvesti, tartum iki beprotybės, o kiti tai suvokia kaip skatinimą savirefleksijai, savianalizei.
Tamsa yra daugiareikšmė: tai gali būti ir baimė, ir dvejonė, ir iššūkis. Reikia dialogo su tamsa tam, kad suprastume. Jei analizuosi tik vieną savo pusę, nepasieksi atsakymų, kurių iš tiesų ieškai.
 |
| Studija. Sangina, 2024 | J. Zabulėno piešinys |
– Kiek tas reiškinys būdingas Lietuvoje, kai žmonės imasi savireflekcijos? O gal jos nepereina? Matome didžiulį susiskaldymą įvairiais klausimais visuomenėje, ypač vertybiniais, tarkime, žmogaus teisės. Ar žmonės Lietuvoje savireflektuojantys?
– Aš negalėčiau komentuoti specifiškai lietuvių, nes mano tyrimo objekto dalis nebuvo jokia konkreti grupė. Kalbu apie tai bendrai – apie bendražmogiškumą. Mes visi esame žmonės, patiriantys universalius reiškinius. Sakyčiau, kad Lietuvos kontekste tai nėra unikalu, atsižvelgiant į pasaulį, kuriame įsivyrauja neramūs laikai ir atrodo žemė po kojomis išslysta. Galima analizuoti, kaip žmonės reaguoja tokiais atvejais ir mėgina išsikapstyti. Reakcija daug ką pasako apie žmogų, tik nemanau, kad galime išskirti skirtingas grupes, reaguojančias tik vienaip, o ne kitaip.
– Tikriausiai būčiau teisus, jeigu pasakyčiau, kad kūryba jums yra būdas suprasti realybę, o ne nuo jos pasislėpti?
– Išties, tikslas – suprasti. Nes jeigu nuo realybės slapstyčiausi, neskirčiau laiko jos gilesnei analizei, narpliojimui. Kai kurie užsidaro burbule, o ten saugu. Žmogus, nenorintis arba vengiantis ištrūkti iš savo siauro egzistencijos supratimo, ir liks burbule. Tam, kad eitų susimąstyti, ieškoti ir atrasti, reikia siekti taikytis su diskomfortu, kuris gali atsirasti, kai atsižvelgi į save ir aplinkinį pasaulį, o ypač tas dalis, galinčias atskleisti nemalonias tiesas, kurių nenorėtum pripažinti iš karto.
%20(1).jpg) |
| Qui lucem fugit. Anglis, 2025 | J. Zabulėno darbas |
– Kalbama, kad problema yra ir visažinystėje. Žmonės tartum jaučiasi žinantys tiesą. Tvirtai žinantys. Pastebite tokį reiškinį?
– Tikrai taip. Ypač dabartiniais laikais. Visi, atrodo, nori būti teisūs ir žinantys, kaip turi būti, nepaliekant erdvės niuansams, apmąstymams. Ar pasaulis valdomas pagal taisykles, kurių negalima pažeisti? Bet koks nusižengimas joms vaizduojamas kaip prieštaravimas žmogiškumui. Visažinystė yra tikrai viena iš labiausiai pastebimų problemų. Tai yra vienas aspektų, kuriuos paliečiu savo darbuose ir tai kritikuoju. Juk tai nėra realybė. Vieno žmogaus įsitikinimai gali būti kito žmogaus suvokiami kaip melas arba tiesa.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos techniką? Kokią ją pasitelkiate, nagrinėdamas tamsos temą?
– Darbe „Qui lucem fugit“ naudojau anglį. Tačiau, mano manymu, nėra vienos kūrybos technikos, kurią panaudojus galėtum geriausiai susikalbėti su tamsa. Kiekvienas menininkas skirtingai mato tamsą, skirtingai ją interpretuoja, su ja bendrauja.
– Anglis yra taki, nykstanti medžiaga. Tikriausiai pasirinkote ją ne be reikalo, kalbėdamas apie prarają ir laikinumą…
– Anglis be tamsios išraiškos turi ir simbolinę reikšmę. Anglis yra medienos atlieka, organizmo gyvastis, nutraukta ugnies liepsnos. Sustingdyta momente, kai ji tampa nemirtinga, tampa fosilija. Darbai tampa įamžinimu tam momentui, per jį įgauna naują prasmę, anglis suteikia laikinumo pojūtį, tiek per jos sukūrimo, tiek naudojimo procesą. Kaip ir ugnis. Pirmykščiai žmonės ugnį naudojo kaip šviesos ir šilumos šaltinį, tuo pat metu ją garbino ir bijojo dėl destruktyvių galių.
 |
| Qui lucem fugit. Anglis, 2025 | J. Zabulėno darbas |
– Šis klausimas, kurį užduosiu, reikalauja tik subjektyvaus atsakymo. Klausimas toks – nagrinėdamas tamsą neišvengiamai susiduriate su klausimais, kas yra gėris, o kas – blogis, tad ką galėtumėte apie tai pakomentuoti?
– Vienas iš darbo „Qui lucem fugit“ klausimų – būtent toks. Gėris ar blogis kartais suvokiamas tik dvilypiškai, manant, kad tarp jų nėra vidurio. Kai kalbame apie gėrį ar blogį, dažniausiai kalbame apie moralę. Moralė suprantama kaip universalus dalykas, tačiau taip nėra: jai įtaką daro skirtingas ugdymas, kultūra, kiti faktoriai. Vieni gali mąstyti, kad negali būti moralus nebūdamas religingas. Moralė – subjektyvus dalykas. Darbe „Qui lucem fugit“ siekiau pasiekti būtent vidurį. Kartais neišeina suprasti, kas yra gėris ar blogis, tačiau kai vienas persilieja į kitą, atsiranda nežinojimas – pilkoji zona.
– Ir būtent šis nagrinėjimas vyksta žvelgiant į figūras, kūnus – žmones, išryškinant moralinius ir emocinius aspektus. Kaip tai paliečiate savo darbuose?
– Aš vaizduoju žmones. Mes matome save žmonėse, kuriuos aš pavaizduoju. Tie žmonės, kuriuos vaizduoju, nėra svarbūs, nes žmogus pamatys tik tai, ką jis per savo patirtį ir žinojimą išgaus. Žmogus yra tuščias lapas: išorėje atrodo vienaip, bet vidinis pasaulis gali būti kitoks po plonu odos sluoksniu. Žmogų galime matyti neviltyje arba stadijoje, kai jį galima įbauginti, kvestionuoti žmogiškumą.
 |
| Studija. Grafitas, 2024 | J. Zabulėno piešinys |
– Nejučia priėjote prie žmogaus teisių tematikos. Jeigu esame žmonės, jaučiantys kito žmogaus jausmus, intuityviai bandome padėti jiems, kai šie pasijaučia prastai. Tikriausiai žmogaus teisės ir siekis apsaugoti kitus irgi susijusios su gebėjimu suprasti tiek save, tiek šviesą arba tamsą.
– Savo kūrinyje šią temą analizuoju plačiai ir bendrai. Tikrai galima daug interpretacijų turėti, ką aš naudojau kaip inspiraciją. Žmogaus teisės gali būti viena tų temų. Atrodytų, jos turėtų būti pripažintos, tačiau realybėje taip nenutiko. Klausimas: ką mes matome kaip žmogų?
– Grįžtant prie Lietuvos konteksto, matau, kad yra daug socialinių, moralinių konfliktų, vyksta vadinamieji kultūriniai karai dėl LGBTQ+, moterų teisių ir kitų žmonių teisių, o praėjusių metų pabaigoje valdantieji nusprendė, kad labai gera mintis yra užvaldyti Nacionalinį transliuotoją. Pasaulyje vyksta karai, žūsta žmonės, perrašomos geopolitinės taisyklės, didžiosioms valstybėms, įskaitant Jungtines Valstijas, keičiant savo politiką, o tai lemia žmogaus orumo pažeidimus. Ar tai turi įtakos jūsų darbams, ar sąmoningai užsidarote duris ir nuo to atsiribojate?
– Be abejo, turi. Tačiau nėra vieno specifiško dalyko, darančio įtaką. Visas šis neapsakomas skaičius įvairių sluoksnių ir aspektų yra mano darbo emocinės išraiškos kulminacija.
Matome, kad žmonės susiskaldę, žemei smengant po kojomis. Sistemos, kurias mes sukūrėme siekdami įvesti tvarką, pasirodė neveiksmingos. Pamatai, kurie, galvojome, prilaikys mus, irgi pradeda griūti. Nesibaigiantys konfliktai ir arogancija, kylanti iš perdėto pasitikėjimo savo subjektyvias įsitikinimais, – tai mums kenkia.
Savo darbe niekada neturėjau intencijos, kaip tai pakeisti ir mąstyti, ir kaip žmogiškumą apibrėžti. Tačiau mano kūryboje siekiu pažadinti savireflekciją, susimąstant, kad būtis nėra apibrėžta mūsų įsivyrautos tradicinės moralės ir žmogiškumo sampratos rėmais. Žmogus egzistuoja nepaisant mūsų primetamų jo prigimties interpretacijų. Reikia atsižvelgti į save kaip gyvybę, sąveikaujančią su kitomis.
– O tai reikštų pilkąją zoną…
– Taip.
%20(1).jpg) |
| Qui lucem fugit. Anglis, 2025 | J. Zabulėno darbas |
– Jūs dalyvavote kultūros protestuose, kurių dalyviai kaltina „Nemuno aušros“ lyderį Remigijų Žemaitaitį nedemokratiniais ir ciniškais pasisakymais apie mitinguotojus, įskaitant ir apie jus kaip protestuojantį žmogų. Provokacinis klausimas: ar prieštumėte Remigijų Žemaitaitį?
– Žinote, pirmas dalykas, kuris šovė į galvą po šio klausimo – JAV prezidentas Ričardas Niksonas, atsistatydinęs dėl Votergeito skandalo. Savo prezidentavimo laikotarpiu jis buvo ypač mėgstamas karikatūristų dėl veido bruožų. R. Niksonui tapus itin kontraversiška asmenybe, karikatūristai netruko panaudoti savo gabumų. Su kiekvienu skandalu R. Niksono reputacijai krentant žemyn, jo veidas karikatūrose tik bjaurėjo ir bjaurėjo: susiraukusi, susiraukšlėjusi, neaiški mėsos masė. Šiais laikais tai karikatūrose nebėra unikalus atvejis, tačiau tas laikotarpis pasižymėjo kuriamo meno gausa, priešinantis R. Niksono politikai.
Grįžtant į šiuos laikus, aš pamenu, kaip per prezidento rinkimus R. Žemaitaitis ir jo šalininkai primesdavo tą faktą, kad jis jauniausias kandidatas, lyg tai jau atleistų ar pagražintų šio politiko pažiūras. Ir taip man įstrigo tas palyginimas šių dviejų sukčių… Vienas senas, susiraukšlėjęs, o kitas jaunas, švarus, nušlifuotas.
Atsakant į klausimą, aš nepieščiau R. Žemaitaičio. Mano pagrindinis tyrimo objektas yra vidinis žmogaus pasaulis. R. Žemaitaičio atveju man užtenka to, ką matau išorėje, todėl manau, kad ši užduotis būtų geriau įvykdoma ir proporcingai išvystoma karikatūristų.
– Klausimas kita tema, nors gal ir ta pačia. Mes puikiai matome, kaip žmogaus teisės patiria tubulenciją dėl politikų tiek veiksmų, tiek neveikimo. Ar menas gali būti viena priemonių įgalinti kitus, ginant žmogaus teises?
– Menininkas iš pradžių yra stebėtojas, stebintis ir dokumentuojantis, ką mato, išreiškiantis pasaulį taip, kaip interpretuoja. Kaip yra Andrei Tarkovsky sakęs, menas gimsta iš prastai suprojektuoto pasaulio: jis gali sukurt išgalvotą pasaulį ir jį pateikti taip, kad pažvelgtume į jį ir susimąstytume, o kaip mes kuriame savąjį pasaulį. Menas yra geras įrankis atskleisti neteisybę ir pavaizduoti žmogaus potencialą
– Ir galiausiai tenka prisiminti, kad žmogus su visomis savo teisėmis vis tiek tėra tik laikinas svečias šioje planetoje. Bet net ir žinodamas, kad yra laikinas, žmogus ieško amžinos prasmės, kartais dideliuose, o kartais ir mažuose dalykuose. O jums šią akimirką ir šią dieną yra prasmė, kuri atsakytų į klausimą, kodėl verta gyventi, net jeigu viskas tik laikina?
– Prasmė… Daugelio žmonių vartojama sąvoka, kuriai paaiškinti neatsakoma, kas tai. Kas man yra prasmė? Tai ne siekis kaip idėjos. Prasmė gali suteikti komforto žmonėms tiek, kiek jie to komforto nori. Man prasmė yra dalykas, kurį aš sureikšminu ir kurio ieškau. Man įdomu savirefleksija. Tai nesibaigiantis dalykas: ilgus metus gali narplioti sudėtingiausius klausimus ir visa tai yra procesas. Negalvoju apie pradžias ir pabaigas, o mąstau, kas yra dabar. Taip ir egzistuojame toje prasmėje.