Tarpdisciplininio projekto „Neapykantos kalbos ypatumai ir nustatymo kriterijai“ tarpiniai rezultatai rodo, kad Lietuvos teismų praktikoje neapykantos kalbos bylose vis dar pastebimas kriterijų taikymo nenuoseklumas ir ribotas EŽTT praktikos integravimas.
 |
| Asociatyvi Mike Murray/pexels.com nuotr. |
.png)
„Matome, kad nacionalinėje praktikoje neapykantos kalbos bylos dažnai vertinamos labai siaurai – apsiribojant pavieniais žodžiais ar jų forma, bet neanalizuojant platesnio socialinio konteksto ir realaus poveikio žmogaus teisėms“, – pažymi projekto vadovė, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros tyrėja prof. Jūratė Ruzaitė. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad ir vertindamas kalbinės raiškos ypatumus, teismas atskirai apie formą retai pasisako, o kai pasisako, paprastai cituoja ekspertą arba tiesiog perima jo formuluotes.
 |
| Prof. Jūratė Ruzaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Tuo tarpu EŽTT praktikoje sprendimai dėl saviraiškos laisvės ribojimo bylose dėl neapykantos kalbos grindžiami kompleksiniu vertinimu, apimančiu socialinį ir politinį kontekstą, pasisakymo poveikį auditorijai, kalbėtojo statusą, galimą žalą pažeidžiamoms grupėms bei realios grėsmės žmogaus teisėms egzistavimą. Pasisakymo forma ir turinys taip pat vertinami integraliai – svarbios ir konkrečios kalbos formos (pvz., įvardijimai, įžeidimai), ir kokį poveikį jos gali turėti (pvz., grupės kriminalizavimas, vulgarizavimas), ir kokia ideologija ar vertybinė sistema yra tokios raiškos varomoji jėga (pvz., rasizmas, homofobija, antisemitizmas ir pan.).
EŽTT praktikoje dažnai remiamasi vadinamaisiais JT iniciatyva priimtais Rabato kriterijais – tai šešių elementų testas, padedantis įvertinti, ar konkretus pasisakymas peržengia saviraiškos laisvės ribas ir tampa baustina neapykantos kalba. Šie kriterijai apima socialinį ir politinį kontekstą, kalbėtojo statusą, pasisakymo tikslą (intenciją), turinį ir formą, pasisakymo sklaidos mastą bei realios grėsmės ar žalos tikimybę. Vertinama ne pavieniui, o kaip visuma.
„EŽTT žiūri į visumą – kas kalba, kokiame kontekste, kam tai adresuota ir kokį poveikį tai gali turėti. Lietuvoje šie kriterijai geriausiu atveju lieka tik paminėti, bet realiai netampa sprendimo pagrindu“, – teigia prof. Edita Gruodytė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto profesorė.
 |
| Prof. Edita Gruodytė | VDU nuotr. |
Fragmentiškas kriterijų taikymas
Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos teismuose kontekstas dažnai apskritai neaptariamas, ypač supaprastintuose procesuose ir baudžiamuosiuose įsakymuose. Kalbėtojas dažniausiai traktuojamas kaip anoniminis subjektas, nevertinant jo visuomeninio vaidmens ar galimos įtakos auditorijai. Realios grėsmės kriterijus taikomas nevienodai – panašaus turinio pasisakymai skirtingose bylose neretai kvalifikuojami priešingai.
Pristatyti pavyzdžiai parodė, kad net labai panašūs pasisakymai („šaudyti“, „naikinti“, „sudeginti“) skirtingose bylose kvalifikuojami pagal skirtingas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio dalis – arba išvis nelaikomi neapykantos kalba, priklausomai nuo to, kaip buvo interpretuotas jų lakoniškumas, gramatinė forma ar kontekstas. Taip pat prieštaringi sprendimai priimami ir skirtingų instancijų teismuose.
Tokia nenuosekli praktika reiškia, kad visuomenė ne visada gali numatyti, kada neapykantos kalba bus laikoma nusikaltimu, o kada – toleruojama, o pažeidžiamos grupės lieka be nuoseklios ir vienodos teisinės apsaugos.
Po EŽTT sprendimo – būtinybė peržiūrėti praktiką
Tyrėjos pabrėžia, kad po 2020 m. EŽTT sprendimo byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą Lietuvos teismams ir prokuratūrai tenka pareiga iš esmės peržiūrėti nusistovėjusią praktiką, ypač vertinant neapykantos kalbos bylose dėl seksualinės orientacijos.
„Šis EŽTT sprendimas nėra tik pavienė byla – tai signalas visai teisinei sistemai, kad neapykantos kalbos vertinimas turi būti nuoseklus ir realiai orientuotas į pažeidžiamų grupių apsaugą“, – teigia Lietuvos žmogaus teisių centro advokacijos vadovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė.
 |
| Monika Guliakaitė-Danisevičienė | Modesto Endriuškos nuotr. |
Nors pastaraisiais metais Lietuvos teismų sprendimuose jau pradeda atsirasti nuorodų į EŽTT kriterijus, tyrimo duomenys rodo, kad jie dažniausiai nėra taikomi kaip vientisa metodologija, o sprendimų argumentavimas išlieka ribotas ir nenuoseklus.
Reikalinga aiškesnė metodika ir praktinės rekomendacijos
Projekto tyrėjos teigia, kad Lietuvos praktikoje būtina pereiti nuo izoliuotų kriterijų taikymo prie integralaus vertinimo modelio, stiprinti teisėjų ir prokurorų kompetencijas neapykantos kalbos bylose, aiškiau apibrėžti lingvistinių ekspertizių vaidmenį teisiniame vertinime ir remtis EŽTT praktika ne formaliai, o kaip realiu sprendimų pagrindu.
Taip pat pabrėžiama, kad neapykantos kalbos vertinimas negali būti redukuojamas vien iki pavienių žodžių ar jų gramatinės formos analizės. Būtina taikyti platesnę, daugiapakopę analizę, apimančią ne tik lingvistinį, bet ir socialinį, kultūrinį bei teisinį pasisakymų vertinimą. Tyrėjų teigimu, kritinės diskurso analizės elementų integravimas į teisinę praktiką leistų tiksliau identifikuoti, kokias socialines praktikas ir ideologines nuostatas konkretūs pasisakymai kuria, palaiko ar normalizuoja.
„Jeigu vertiname tik atskirus žodžius, prarandame tai, kas iš tikrųjų svarbu – ką konkreti kalba daro visuomenėje: ar ji normalizuoja smurtą, ar kuria atskirtį, ar legitimizuoja tam tikrų grupių dehumanizavimą“, – akcentuoja J. Ruzaitė.