„Lietuva nyksta“, „Lietuva amžėja“, „Lietuvos neliks, jeigu <...> (moko mus gimstamumo filosofai:ės)“, – tokiais ir panašiais apokaliptiniais naratyvais pastaruoju metu švaistosi dalis politikos ir nuomonės formuotojų. Piešiama situacija kur kas mažiau dramatiška.
 |
| Rugilė Butkevičiūtė | Ūlos Liškevičiūtės/LRS nuotr. |
Nes gimstamumas mažėja daugelyje šalių, tame tarpe ir „labiau tradicinėse“ kaip Malta, Lenkija, Vengrija. Tad ir naratyvas „tradiciškėkime“ čia nelabai tinka.
Yra tūkstantis ir viena priežastis mažėjančiam gimstamumui ES pagrįsti, kaip, pavyzdžiui, vaisingo amžiaus moterų skaičiaus mažėjimas, šeimos ir darbo derinimo sunkumai, karo baimė, ekologinės katastrofos baimė (mokyklose girdėjom, kad šylančiai planetai mažiausiai ko reik tai daugiau žmonių), diskriminacija darbo rinkoje.
Ir visgi, kol kas mušama viena korta – moterys (labiausiai), bet ir vyrai (iš dalies) yra tinginiai, hedonistai ir augintinių mylėtojai, norintys gyventi dėl savęs, o ne galvojantys apie „nykstančią šalį“.
Bet paklauskim kitaip.
Ar tikrai darbo rinka šiandien yra draugiška vaikų turintiems žmonėms?
Šalia „priverskime gimdyti“ kasmet metų metus aidi tie patys nuogąstavimai:
1) Baisu išeiti vaiko priežiūros atostogų, bijau prarasti kvalifikaciją, bijau atsilikti nuo bėgančios rinkos, arba elementariai: bijau, kad mane pamirš;
2) Baisu grįžus vėl išeiti ir taip kas mėnesį, kai vaikas serga, baisu žiūrėti perdegusiems kolegoms į akis, kai jie ir jos dar savaitę ar kelias turės pasiimti mano darbus bei galbūt kalbės už akių, kodėl jie turi mokėti už mano pasirinkimus;
3) Baisu keisti darbą arba ieškoti darbo, nes nesinori meluoti interviu metu, bet ir sakyti, kad du ar kartais ir daugiau metų buvau vaiko priežiūroje.
Pamenu, neseniai skaičiau straipsnį, kuriame rekomenduojama nerašyti vaiko priežiūros atostogų į savo CV, nes tada jau pokalbio tikrai nepakvies. Gal jis ir piktina, bet ar tikrai tai vis dar nėra realybė, su kuria susiduria vaiko priežiūros išeinantys asmenys (daugiausia Lietuvoje mamos)?
Ar nėra vis dar taip, kad šalia visų šeimos ir darbo derinimo iniciatyvų vis tiek išlieka senoji tiesa – dirbk taip, lyg neturėtum vaikų (ar kitų priklausančių šeimos narių) ir būk namie taip, tarsi nedirbtum.
Tad jei tikrai taip jau kolektyviai norime didinti Lietuvos gimstamumą, tai gal reiktų ne tik vaikus labiau priimti (tiek darbovietėse, tiek kavinėse, tiek skrydžiuose), bet ir sukurti aplinką, kurioje nei moteriai, nei vyrui nebereiktų slėpti vaiko priežiūros laiko savo CV, o vietoje to išmoktume šalia sirgimo ir nepasirodymo darbe minusų pasidžiaugti pliusais, kaip, pavyzdžiui, ypač pirmaisiais metais grįžus nuostabiais laiko planavimo įgūdžiais ir gebėjimu puikiai dėlioti prioritetus.
Apibendrinant, kaltinti moteris, kad apsileidusios ir negimdo yra ne kas kita, kaip tik žemai kabantis vaisius „gimstamumo didinimo filosofams:ėms“, o štai keisti darbo rinkos praktikas tiek darbinant, tiek įdarbinus vaikų turinčius darbuotojus yra kur kas sunkiau. Visgi, jei tikrai mums rūpi gimstamumas, tai yra žingsnis, kurį gali judinti kiekviena darbovietė ir mes joje.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)