Sociologas Artūras Tereškinas daugelį metų tyrinėja lyčių, seksualumo, socialinės atskirties, populiariosios kultūros ir kultūros sociologijos problemas.
 |
| Artūras Tereškinas | Vytauto Didžiojo universiteto nuotr. |
Už sociologinius tyrimus 2016 m. Artūras Tereškinas buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija. Jis taip pat yra publikavęs prozos ir poezijos kūrinių, tarp jų – „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017, „Kitos knygos“).
Su Artūru Tereškinu pabandėme apibrėžti intymumo sąvoką ir šio reiškinio prigimtį, aptarėme meno galias atskleisti intymumą ir pačią kūrybą kaip intymumo raišką.
– Gerbiamas Artūrai, daug metų, be kitų temų, tyrinėjate ir intymumą. Dažniausiai intymumą suprantame kaip didžiausio artumo išgyvenimą, asmeniškumo ryšį su savimi ar kitu (gal net nebūtinai su žmogumi). Kaip Jūs apibrėžtumėte, kas yra intymumas? Ar egzistuoja skirtingos intymumo rūšys?
– Intymumas – tikrai sudėtinga sąvoka. Intymumą galima apibrėžti kaip tam tikrą emocinio ir socialinio artumo rūšį. Šis artumas susijęs ir su mūsų vidiniais gyvenimais, ir su socialiniais ryšiais, ir apskritai su asmeninio autentiškumo pojūčiu, kuris svarbus mums kaip socialinėms būtybėms.
Kai kalbame apie intymumą, dažniausiai galvojame tik apie seksualinį arba romantinį intymumą. Kitos intymumo rūšys tarsi išnyksta. Bet šalia šių intymumų egzistuoja ir neromantinio intymumo tipai, pvz. draugystės, giminystės, profesiniai ryšiai. Juos taip pat galima vadinti intymumu.
Kaip teigia sociologai, šiuolaikiniame pasaulyje, skirtingos intymumo rūšys yra mūsų tarpusavio santykių ir solidarumo šerdis. Kita vertus, visada reikia prisiminti, kad ne tik mes, bet ir valstybės, kuriose gyvename, formuoja ir įteisina skirtingas intymumo formas, ypač kai kalbame apie santuokas, partnerystes, romantinius santykius.
 |
| Asociatyvi Polina Tankilevitch/pexels.com nuotr. |
Jei tam tikros intymumo rūšys, pvz. tos pačios lyties partnerystės arba heteroseksualių asmenų kohabitacija, nepripažįstamos, jos egzistuoja visuomenės pakraščiuose arba šešėliuose.
– Esate tyrinėjęs Lietuvos visuomenės požiūrio į įvairias intymumo formas poslinkius. Ar galėtumėte papasakoti, kokie ryškiausi pokyčiai įvyko, atgavus Nepriklausomybę? Ar šiandien šiuo požiūriu jau esame sveika visuomenė?
– Sunku atsakyti, ar esame sveika ar serganti visuomenė. Teigčiau, kad esame traumuota visuomenė, kurioje kai kurios intymumo rūšys vis dar siejamos su gėda, nerimu, žeminimu ir menkinimu.
Jei kalbėtume apie romantinį ir seksualinį intymumą, Lietuvos valstybė vis dar stengiasi primesti mums gana siaurą vedybinio intymumo ryšį kaip vienintelį priimtiną. Tyrimai rodo, kad dauguma Vakarų valstybių jau gyvena povedybinio intymumo eroje, o mums norima įteigti, kad skirtingos intymumo formos, pvz. heteroseksualios ar homoseksualios partnerystės, kurių nesieja santuoka, yra nedoros ir nepriimtinos.
 |
| Asociatyvi „Pixabay“/pexels.com nuotr. |
Nemažos dalies piliečių gyvenimai yra paverčiami antraeiliais vien dėl to, kad valstybė nepripažįsta intymių santykių ir intymaus elgesio formų, t. y. jos kol kas neįteisintos įstatymais. Tai ir jau mano minėta kohabitacija arba gyvenimas kartu nesusituokus, ir namų ūkio partnerystė, ir kitos intymių santykių formos. Tai reiškia ir tai, kad šios bendro gyvenimo formos yra nepateisinamos socialiai. Visa tai rodytų, kad nesame visiškai sveika visuomenė.
– Nors šiandien viešojoje erdvėje ypač atvirai eksponuojamas nuogas kūnas, medijose klesti „viešų išpažinčių“ formatas, socialiniuose tinkluose žmonės skelbia asmeniškiausius dalykus, viso to nevadinčiau intymumu. Man intymumas siejasi su žmogaus nuoširdumu ir pažeidžiamu. Taip pat ir skausmu. Nes pasiekti tikrą intymumą kainuoja daug pastangų ir dažnai tas kelias yra skausmingas. Ar aš pernelyg idealizuoju intymumą?
– Taip, be abejo, intymumą galima laikyti dažnai skausmingu būdu suvokti save ir savo emocinį santykį su supančiu pasauliu. Būti intymiam reiškia atsiverti pasauliui ir juo pasitikėti, o tai dažnai susiję su skausmingais potyriais bei išgyvenimais.
Tačiau nereiktų nuvertinti ir kitų intymumo formų ar tipų, pvz., jūsų minimų viešų išpažinčių bei asmeninių atsivėrimų. Jie taip pat dalyvauja šiuolaikinėje intymumo kultūroje ir kuria intymaus elgesio normas.
Nereiktų atsainiai žiūrėti ir į seksualinį intymumą, kuris labiausiai matomas. Mano manymu, gyvename gana erotofobiškoje visuomenėje, todėl labai svarbu viešai kalbėti apie seksualumą ir seksualinio intymumo formų įvairovę.
– Man atrodo, kad menas turi ypatingą galią atskleisti intymumą. Ar sutiktumėte? Ir ar Jums atrodo svarbu, kad menas kalbėtų intymiomis temomis?
Norėčiau pasidalinti keliais pavyzdžiais. Man turbūt visam gyvenimui į atmintį įsirėžė scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Apvalytieji“. Galbūt ne tiksliai ją prisimenu, bet matau ant didžiulės scenos grindų sėdinčius du aktorius, vyrą ir moterį. Jis vaidina nusikaltimus vykdantį ir galią prieš bejėgius pacientus demonstruojantį gydytoją, ji – pagyvenusią, vulgariai išsipuošusią, apkūnią prostitutę. Abu atrodo apgailėtinai, abiejų gyvenimai visiškai sumauti, tačiau tos kelios akimirkos, kai nukrenta visos kaukės, atsisakoma galios santykių, liudija tarp jų užsimezgus tikrą ryšį. Daugiau pavyzdžių galėčiau prisiminti iš kino. Vieni iš tokių filmų nagrinėja kūnišką intymumą, kaip, pavyzdžiui, Larso von Triero „Nimfomanė“ arba Patrice‘o Chéreau „Intymumas“, kiti – kaip Michaelio Haneke‘s „Meilė“, Maryam Touzani „Žydrasis Kaftanas“ – emocinį. Kokius Jūs išskirtumėte paveikiausius intymumo atskleidimo pavyzdžius mene?
– Visiškai sutinku su jumis, kad menas turi kalbėti apie skirtingas intymumo formas, nes, kaip jau minėjau, intymumą galima laikyti savotiška autentiškumo, savęs realizavimo ir savivokos gramatika. Ir nesvarbu, ar bus kalbama apie atsitiktinį seksą, ar apie romantiką, ar apie ilgalaikes draugystes, ar apie profesinį intymumą. Visos šios intymumo formos įrėmina mūsų gyvenimus, padeda komunikuoti ir palaikyti santykius.
Jūsų paminėti pavyzdžiai ir man labai paveikūs. Gal banalu, bet man visada patiko ispanų kino režisierius Pedro Almodovaras, todėl mane veikia jo filmuose vaizduojamas ir analizuojamas intymumas, ypač romantinio ir giminystės intymumo santykis. Intymumo požiūriu įdomūs yra jo seni filmai „Moterys ties nervų krizės riba“ (1988) arba „Aistros įstatymas“ (1987).
Galvodamas apie meno paveikumą, paminėčiau ir Gasparo Noé filmą “Meilė” (2015) ir net mokslinę knygą – Timo Deano „Beribį intymumą“ (2009), kurioje jis aprašo nesaugiu seksu užsiiminėjančių vyrų subkultūrą.
Kažkada esu matęs Marie Chouinard šokio spektaklį „body_remix/goldberg_variations“, bet jį iki šiol prisimenu. Jame pusiau nuogi ir nuogi šokėjai, naudodamiesi ramentais, protezais, diržais ir kitomis priemonėmis, atveria tai, ką reiškia būti kitokiu neįgaliu kūnu ir ieškoti fizinio intymumo nedraugiškame negalioms pasaulyje.
Šie keli pavyzdžiai rodo, kaip skirtingai galima vaizduoti ir suvokti intymius santykius ir tai, kokiems tikslams jie naudojami.
– Dar norėčiau pasidalinti pastebėjimu, kad kuo vaizduojamas kūnas mažiau atitinka įsivaizduojamą etaloną, kuo jis „netobulesnis“, tuo didesnis intymumas. Pavyzdžiui, užpernai Venecijos bienalėje Rumunijai atstovavusi kino menininkė Adina Pintilie pristatė projektą You Are Another Me—A Cathedral of the Body („Tu esi kitas aš. Kūno katedra“). Viena iš šios dokumentinės videoinstaliacijos dalių atvirai rodė fiziškai neįgalaus vyro ir jo partnerės intymias scenas, kurias lydėjo tų žmonių ir pačios menininkės tyrėjos komentarai. Man toji instaliacija sukėlė prieštaringų jausmų, tačiau kartu buvo viena drąsiausių ir ekstremaliausių intymumo manifestacijų.
– Taip, tai atrodo stipri instaliacija. Mane visada traukė skirtingi kūnai ir skirtingos intymumo formos, kurios ypač akivaizdžios nestandartiniuose, netobuluose ir kartais nematomuose kūnuose. Čia galima kalbėti apie žmones su negalia ar pagyvenusių asmenų kūnus. Aš prisiminčiau ir kai kuriuos Marinos Abramović performansus, ypač ankstyvuosius, kuriuose moters kūnas tampa skausmingo intymumo scena. Neseniai teko susidurti su kontroversiška australų performanso menininke Casey Jenkins ir su ja viešai pasikalbėti. Jos video performansas „Nesuteptas“ (angl. Immaculate, 2020), kurio metu ji mėgino pastoti naudodama donoro sėklą, sukėlė didžiulį skandalą Australijoje. Australijos kultūros taryba atėmė finansavimą, kurį buvo skyrusi šiam darbui, bet neseniai Jenkins laimėjo teismo procesą prieš šią tarybą. Performansas puikiai atskleidžia moters kūno autonomijos, neheteroseksualios reprodukcijos (ją menininkė vadina queer reproducija) ir meno santykį.
– Taip pat ir pati kūryba gali būti intymumo išraiška. Jūs esate ne tik mokslininkas, tyrinėjantis intymumą, bet ir rašytojas. Ar Jums rašymas yra intymus veiksmas?
– Kažkas yra pasakęs, kad savęs atvėrimas ar atsivėrimas sudaro intymumo esmę. Man rašymas yra šio atsivėrimo dalis. Rašydamas pasisakai, kas esi, ir kartu ieškai intymaus santykio su savo auditorijomis. Kita vertus, visada maniau, kad tiek mano kaip sociologo, tiek kaip rašytojo vaidmuo – gilintis į skirtingas intymumo formas ir paversti jas matomomis. Savo romane „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) ir eilėraščiuose, kuriuos vėl pradėjau rašyti pastaraisiais metais, tarsi žiūriu pro rakto skylutę ir mėginu parodyti kitiems, kas vyksta ar galėtų vykti už paslaptingai užtrenktų durų. Kai kas gal suabejotų, ar mūsų visuomenėje dar yra tų užtrenktų durų (juk viskas atvira ir permatoma), bet esu įsitikinęs, kad tai netiesa. Paslaptingų durų ir langų liko, ribos tarp to, kas vieša ir privatu, irgi dar egzistuoja nepaisant virtualios erdvės, kuri šias ribas naikina.
– Ar intymumas gali virsti preke?
– Be abejo. Viską galima paversti preke. Ypač šis suprekinimas akivaizdus seksualinio ir romantinio intymumo sferoje. Gyvename labai intensyvioje kapitalistinėje romantinių ir seksualinių santykių rinkoje, kurioje didžiulis pasirinkimas, bet daug nerimo, neapibrėžtumo ir neaiškumo. Žmonės renkasi trumpalaikius santykius arba net kuria intymių santykių su savimi formas. Prisimenu, kažkada skaičiau apie tokį keistą reiškinį kaip sologamija, kai asmenys, dažniausiai moterys, nusprendžia ištekėti už savęs (ar vesti save) ir simbolinėje ceremonijoje deklaruoja meilę sau ir buvimo vieniša vertingumą. Kita vertus, diskusijos apie intymumą ir intymaus gyvenimo normas yra tapusios ginčais apie esmines vertybes, tokias, kaip šeima, lyčių įvairovė, reprodukcinės teisės, vyrų ir moterų santykiai, santuokos ateitis, seksualinė sveikata ir pan. Šie ginčai yra tapę kultūrinių karų epicentru. Bet ginčijantis visada verta prisiminti tamsiąją intymumo pusę, susijusią su jūsų minėtu skausmu, smurtu, institucijų galia kontroliuoti mūsų privačius gyvenimus, mūsų kūnus ir troškimus.