Populistams neigiant faktinę tiesą apie istorinį šeimos modelio kismą, dabarties realybę ir galimus labai neigiamus padarinius visuomenei, Lietuva susiduria jai mestais naujais iššūkiais šioje srityje, kurių vienas – siekis siaurinti šeimos apibrėžimą ir dalį piliečių nustumti į visuomenės paraštes. Referendumu siekiama apibrėžti ir patvirtinti vieną šeimos sampratą, kuri būtų sutapatinta su santuoka, biologine motinyste ir tėvyste.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Vakarų pasaulyje šis modelis populiarumą pasiekė pokariu, praėjusio šimtmečio viduryje, kadangi sudarytos tik iš vyro moters ir vaikų, tokios šeimos yra mobilesnes, labiau pritaikytos gyvenimui miestuose ir darbui fabrikuose lyginant su išplėstinėmis šeimomis. Be to, nemokamas moters darbas namų ūkyje užtikrina tinkamą esamos ir būsimos darbo jėgos paruošimą ir yra palankesnis vartojimui: kiekvienas vos kelių šeimos narių namų ūkis yra linkęs įsigyti jam reikalingas nuosavas priemones.
Apie šį modelį 1965 m. rašė ekonomistas Garis Beckeris naujosios namų ekonomikos teorijoje, kurioje branduolinę šeimą laikė efektyviu namų ūkiu. Jis teigė, kad Vakarų šalyse moterims būdinga prisiimti didžiąją dalį namų ruošos darbų, kad tai – natūrali moterų preferencija, nes moterys neva visais laikais specializavosi šioje srityje. Dėl šių teiginių jis sulaukė kritikos, nes žvelgiant į ankstesnę žmonijos istoriją nesunku rasti įrodymų, kad moterys visais laikais aktyviai dirbo, tuo pačiu metu augindamos vaikus.
Visa bėda, kad tas pilietis priešą mato ne politikų siekyje skaldyti, kad būtų lengviau valdyti tuos kuo mažesnius, izoliuotus darinius, o kitose šeimose, kurios nėra nei blogesnės, nei geresnės, o tiesiog kitokios nei tam piliečiui įprasta, jo paties šeima
Taigi, vystantis pramonei, keitėsi ir šeimos modelis: pradėjo nykti klasikinė išplėstinė šeima (kurią galėjo sudaryti trys – keturios kartos, šalutinės linijos giminaičiai ir kartu gyvenantys giminystės ryšiais nesusiję žmonės, pvz. samdomi darbininkai), o jos vietą užėmė „izoliuota“ branduolinė šeima kaip ją apibrėžė sociologas Talcottas Parsonsas. Izoliuotomis branduolines šeimas jis praminė dėl prarasto ryšio su platesne gimine. Žinoma, ryšiai visiškai nenunyko, tačiau tapo labiau paremti pasirinkimu nei pareiga. Iki pramonės revoliucijos išplėstinės šeimos (arba šeimynos) bendradarbiavimas buvo gyvybiškai svarbi šeimos išlikimo sąlyga, tad tokie santykiai buvo grindžiami pareiga užtikrinti sveikatos priežiūrą, švietimą, viešosios tvarkos palaikymą, moralinį auklėjimą, užimtumą ir pan.
T. Parsonsas teigė, kad šiuolaikinėje pramoninėje visuomenėje šeima nebebuvo įpareigota vykdyti šių šeimos funkcijų, kurias perėmė valstybinės institucijos, pvz. mokyklos, ligoninės, šeimos gydytojai, policija ir bažnyčios. Sociologas teigė, kad šis perėjimas nuo šeimos prie valstybės atsakomybės buvo natūralus socialinės evoliucijos rezultatas.
Britų antropologė Rebecca Sear mano, kad paplitęs mitas, pagal kurį „tradicine“ šeimos struktūra laikytina branduolinė šeima, kai vyras yra maitintojas, o moteris – namų šeimininkė, kainuoja žmonių sveikatą ir vaiko gerovės atsakomybę perkelia ant motinų pečių. Ši konkreti šeimos forma tapo idealizuota 20 a. viduryje, nors evoliucinės antropologijos srityje pripažįstama, kad žmonija taikė bendradarbiavimu grįstą reprodukcijos strategiją, t. y., kad daugumoje žmonių visuomenių vaikų auklėjime paprastai dalyvauja ne tik motina, bet ir platus kitų žmonių tinkas. Todėl lūkestis, kad nėščios moterys beveik be jokios pagalbos rūpinsis vaikais, o tėvai beveik be jokios pagalbos išlaikys savo šeimas, gali turėti neigiamų pasekmių tiek motinų, tiek tėvų, tiek vaikų sveikatai.
Todėl tikrovei artimesnis lankstus, bendradarbiavimu grįstas šeimos modelis. Antropologijos srityje gausu tyrimų apie įvairių kultūrų šeimos struktūras ir darbo pasiskirstymą jose. Poriniai ryšiai ne visada trunka visą gyvenimą, nebūtinai yra susiję su bendru gyvenimu, ir nebūtinai apima tik vaikų tėvus, o vaikai ne visada yra auginami savo tėvų. „Tradiciniame“ šeimos požiūryje ypač trūksta pripažinimo, kad bendradarbiavimo santykiai apima ne tik porą. Išplėstinė šeima ir kiti grupės nariai taip pat dalijasi užduotimis, reikalingomis sėkmingam vaikų auginimui, pavyzdžiui, tiesiogine vaikų priežiūra.
Pasak tyrėjos Chloe Fitzgerald, ankstyviausios žmonijos šeimos struktūros greičiausiai buvo takios, orientuotos į esminį tikslą – išlikimą. Kolektyvinės pastangos buvo būtinos, kad mažos klajoklių grupės galėtų apsirūpinti maistu ir apsisaugoti. Papročiai ir normos buvo sutelkti į bendruomenės gerovę ir išlikimui būtiną darbo pasidalijimą. Dėl žemės ūkio vystymosi iškilo stabilios darbo jėgos poreikis, paveldėjimo klausimai, todėl ėmė rastis sudėtingesnės giminės sistemos. Pradėjo ryškėti giminystės linijos, santuokos praktikos, individualių šeimos narių vaidmenys.
Apie šeimos kaip valstybės pagrindą rašė Aristotelis. Senovės Graikijoje šeimą sudarė ne tik kraujo ryšiais susiję giminaičiai, bet ir vergai. Tai buvo ekonomines, socialines ir politines funkcijas vykdęs darinys. O senovės Romoje šeimos samprata buvo dar platesnė, apimanti visus šeimos galvai pavaldžius narius ir vergus. Šiame modelyje buvo pabrėžiama pareigos, lojalumo ir šeimos vardo išlikimo svarba.
 |
Platonas (kairėje) ir Aristotelis Rafaelio 1509 m. freskoje „Atėnų mokykla“ |
Žlugus Romos imperijai, įtaką šeimos raidai darė feodalizmas ir krikščionybė. Auganti bažnyčios valdžia įvedė naujus papročius ir normas dėl santuokos, moralės ir vaikų statuso. Išplėstinės šeimos ryšiai tapo lemiamais išlikimui ir socialiniam statusui decentralizuotame pasaulyje.
Santuokos buvo dinastinės, dažnai sudaromos siekiant politinių ar ekonominių sąjungų, atspindinčių giminės ir nuosavybės svarbą. Šeimos buvo susietos su žeme ir feodalu, o jų vaidmenis ir pareigas diktavo jų vieta feodalinėje hierarchijoje. Namų ūkiuose dažnai gyveno tarnai, pameistriai ir kiti nesusiję giminaičiai, todėl ribos tarp to, kas sudarė „šeimą“, tapo neaiškios. Krikščioniškos doktrinos formavo moralinius papročius ir darė įtaką teisinėms sąvokoms, susijusioms su šeimos gyvenimu.
Apšvietos laikotarpis ir pramonės revoliucija paskatino radikalius šeimos modelio pokyčius. Idėjos apie žmogaus teises, asmeninę autonomiją ir romantišką meilę metė iššūkį įsigalėjusioms tradicijoms ir papročiams. Perėjimas nuo agrarinės prie pramoninės ekonomikos taip pat turėjo didelį poveikį šeimos struktūrai. Viduriniojoje klasėje pradėta idealizuoti branduolinė šeima. Apmokamas darbas nebebuvo atliekamas namų aplinkoje, todėl atsirado aiškus atskyrimas tarp viešosios (vyriškos, darbo) ir privačios (moteriškos, namų) sferų. Dėmesiui nukrypus nuo išplėstinės šeimos narių tinklo, jis buvo sutelktas į artimiausius žmones, branduolinės šeimos emocinę ir psichologinę gerovę. Prasidėjo intensyvios filosofinės diskusijos apie moterų vaidmenį, vaikystės prigimtį ir pusiausvyrą tarp asmeninės laisvės ir šeimyninių pareigų.
20 ir 21 a. šeimos modelis vystėsi toliau, veikiamas technologijų pažangos, socialinių judėjimų ir kintančio lygybės bei tapatybės suvokimo. Dėl skyrybų ir naujų santuokų iškilo mišrios šeimos modelis, tapo vis dažnesnės neporinės šeimos. Teisinis pripažinimas ir visuomenės požiūrio kaita paskatino vaivorykštės šeimų atsiradimą, pradėjo formuotis pasirinktos šeimos sąvoka, apimanti artimų žmonių ir nebiologinių giminaičių tinklus, teikiančius emocinę ir praktinę paramą vienas kitam.
Istorinė šeimos formos kaita rodo, kad ji visais laikais buvo lankstus darinys, prisitaikantis prie tam tikrų socialinių, ekonominių, politinių aplinkybių, o jo esmę sudarė turinys – ryšiai, tam tikros teisės ir pareigos. Taip šeimos sampratą yra išaiškinęs ir LR Konstitucinis Teismas, nurodęs, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi, o santuoka – vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, kuris yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime.
 |
| Konstitucinis Teismas | Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos nuotr. |
2025 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinės Asamblėja priėmė Porto deklaracija, kurios vienoje dalyje sureagavo į „demografinę žiemą“. Šiose gairėse valstybės raginamos įvairiomis priemonėmis spręsti gimstamumo mažėjimo ir visuomenės senėjimo problemas, tuo pačiu pripažįstant šeimos struktūrų įvairovę ir gerbiant asmeninius sprendimus bei pasirinkimus.
Tiek šiame dokumente, tiek ES instrumentuose, pvz. 2026 – 2030 m. LGBTIQ+ lygybės strategijoje, kurioje siekiama užtikrinti vaivorykštės šeimų teises, raginama kovoti ir mažinti įvairių formų diskriminaciją.
Deja, politikai bando įtikinti visuomenę, kad visais laikais formą pagal aplinkybes keitusi, įvairias funkcijas nuo fizinio išlikimo ir aprūpinimo iki reprodukcijos vykdžiusi šeima privalo būti įsprausta į siaurą apibrėžimą ir įšaldyta laike, taip siekiant ją apsaugoti nuo kažkokių mistinių priešų. Įaudrinti visuomenę tokiu svarbiu klausimu nėra sudėtinga: kiekvienas pilietis turi šeimą, kaip jis ją beapibrėžtų, todėl bet kokią grėsmė ją prarasti iššaukią pirmykštį instinktą kovoti dėl išlikimo.
 |
| Asociatyvi pexels.com nuotr. |
Visa bėda, kad tas pilietis priešą mato ne politikų siekyje skaldyti, kad būtų lengviau valdyti tuos kuo mažesnius, izoliuotus darinius, o kitose šeimose, kurios nėra nei blogesnės, nei geresnės, o tiesiog kitokios nei tam piliečiui įprasta, jo paties šeima. O jei kova vyksta, kažkas privalo gauti nugalėtojo titulą net jei prizas – dar didesnis susiskaldymas, vienišumas ir dar mažiau laimės visuomenėje.
Pabaigai prisiminiau Motinos Teresės žodžius, kad pasaulyje dauguma problemų kyla todėl, kad šeimos ratą brėžiame per siaurai. Ji skatino atverti namų duris vienišiems, nepasiturintiems, marginalizuotiems žmonėms, vertinti kiekvieną kaip savo šeimos narį. Tik toks požiūris, jos manymu, gali užtikrinti santaiką visuomenėje ir tarp valstybių.
Deja, nei mokslas, nei išmintis netampa argumentais žmonėms, norintiems bet kokia kaina pakliūti į valdžios viršūnę ir joje įsitvirtinti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net
.png)