Plinta naujas reiškinys, didinantis riziką užsikrėsti ŽIV

Visuomenės sveikatos specialistai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, jog žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), jo negydant sukeliantis AIDS, šiuolaikiniame pasaulyje yra arčiau kiekvieno iš mūsų, nei mes manome. Didele dalimi prie pavojingo viruso plitimo prisideda ir informacijos trūkumas bei vis dar gajus sergančiųjų stigmatizavimas. Gydytojai, kaip vieną iš nerimą keliančių ŽIV plitimo būdų, įvardija populiarėjantį chemseksą, rašoma „Vilnius sveikiau“ pranešime spaudai.

Asociatyvi Anna Shvets/pexels.com nuotr.


jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, iš viso (per visą ŽIV registravimo laikotarpį) Lietuvoje užregistruoti 3783 ŽIV užsikrėtę žmonės, iš kurių vyrų yra 3,5 karto daugiau nei moterų – atitinkamai 2934 vyrai ir 849 moterys (lapkričio 1 d. duomenimis). Tiesa, per pastaruosius trejus metus (2019–2021 m.) sergamumo ŽIV rodiklis sumažėjo atitinkamai nuo 5,4 iki 4,3 atvejų 100 tūkst. gyventojų.

Išankstiniais duomenimis, šiais metais (iki lapkričio 1 d.) Lietuvoje registruota 200 naujų ŽIV infekcijos atvejų, iš kurių 115 vyrų, ir 85 moterys.

ŽIV (geltona spalva), užkrečiantis žmogaus ląstelę | Nacionalinis vėžio institutas/pexels.com nuotr.

„Vilnius sveikiau“ vadovė Guoda Ropaitė-Beigė sako, kad ŽIV ir AIDS mūsų visuomenėje vis dar yra apipinti mitais, o infekuoti ar sergantys asmenys neretai atsiduria visuomenės užribyje daugiausia dėl to, kad žmonėms vis dar trūksta informacijos šia svarbia tema. Vis dar vengiama atvirai kalbėti apie ŽIV plitimo būdus, o tų būdų, kintant visuomenei, atsiranda vis įvairesnių ir į juos, saugodami žmones, turėtų atkreipti ypatingą dėmesį daugelis: pirmiausia – medikai, visuomenės sveikatos specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, psichologai.

„Kad ir kaip būtų, ŽIV plitimą sustabdyti įmanoma ir šiandien esame tame etape, kai turime tai daryti. Tinkamas atviras kalbėjimas šia tema; informacijos viešinimas daugeliui visuomenės narių prieinamais kanalais bei priemonėmis apie ŽIV ir AIDS plitimo pasekmes, galimus užsikrėtimo būdus; reikalingų ir prieinamų paslaugų užsikrėtusiesiems ir sergantiems teikimas nestigmatizuojant – tai padės mums išvengti dar daugiau susirgimų ir ŽIV bei AIDS epidemijos“, – tvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos biuro vadovė.

Plitimą skatina ir naujos seksualinės praktikos

Gydytojas Aleksandras Lapšinovas, kaip vieną iš naujesnių ir nerimą keliančių ŽIV plitimo būdų, įvardija pamažu populiarėjantį chemseksą.

Chemseksas yra toks lytinių santykių tipas, kurio neatskiriama dalis yra narkotikų vartojimas. „Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju kalbame ne vien apie alkoholį“, – sako A. Lapšinovas ir priduria, kad chemsekso metu dažniausiai vartojami narkotikai būna ne tradiciniai, o naujos išvestinės narkotinės medžiagos, tokios kaip mefedronas, GBL, metamfetaminas.

Minėtieji narkotikai labai atpalaiduoja ir išlaisvina seksualinę energiją, todėl juos linksta vartoti tie asmenys, kurie turi itin konfliktišką santykį su savo seksualumu, intravertai, asmenys, turintys neišspręstų fiziologinių seksualinių problemų, tokių, kaip priešlaikinė ejakuliacija, lytinio pajėgumo sumažėjimas, taip pat homoseksualūs asmenys ir pan.“, – vardija gydytojas.

Ši seksualinė praktika, jau keletą dešimtmečių gyva kai kuriose kitose šalyse, pamažu plinta ir Lietuvoje. „Kiekvienais metais susiduriu su dar keliais vis naujais pacientais, propaguojančiais šio tipo lytinius santykius“, – sako gydytojas ir priduria, kad tokia praktika dar nėra tiek paplitusi, jog būtų galima kalbėti apie kokią nors nacionalinę statistiką. Tačiau, pamažu didėjantis pacientų kiekis parodo, kad nors ir retos, bet chemsekso patirtys žmonių sveikatai kainuoja labai brangiai – išauga krauju ir lytiškai plintančių infekcijų rizika, tame tarpe ir ŽIV.

Esminės priežastys – psichologinės

Gydytojas A. Lapšinovas teigia, jog esminės chemsekso propagavimo priežastys slypi žmonių psichologijoje. Medikui antrina ir „Vilnius sveikiau“ psichologė Sandra Zorina.

„Žmogaus seksualumą suprantame kaip įgimtų instinktų ir išmokto socialinio elgesio darinį. Seksualumas ima ryškėti paauglystėje ir jeigu tai, ką jaučia jaunas žmogus, tai, su kuo jis save tapatina, yra nepriimtina to jauno žmogaus artimiausiai aplinkai, šeimai, draugams, o jei dar ir nepriimtina visuomenei – atsiranda vienišumo, savęs nepriėmimo, net gėdos ar kaltės jausmai ir daugybė įvairių emocijų.

Jeigu šie jausmai užsitęsia, jei neatsiranda tinkamas žmogaus ir jo seksualumo santykis, jei žmogus nesikreipia emocinės ir psichologinės pagalbos, yra rizika, kad tam tikrame gyvenimo etape žmogus nebepakels šios naštos ir savo seksualumui išlaisvinti gali griebtis net ir narkotinių medžiagų, kurios epizodiškai padeda sumažinti gėdos, kaltės, jausmą, išvaduoja nuo sunkių emocijų, tačiau padidina ir įvairių krauju bei lytiškai plintančių infekcijų, tokių kaip ŽIV, riziką“, – sako psichologė.

Psichologinės pagalbos galima gauti nemokamai

Kita vertus, psichologė S. Zorina pastebi, jog žmogus neatsakingo seksualinio elgesio ir narkotikų derinio gali imtis ir dėl to, kad bando eliminuoti ir fiziologines problemas, libido susilpnėjimą ar praradimą, galbūt tam tikrus fiziologinius depresijos sukeltus požymius, tačiau, kaip sako specialistė, ir čia pirmiausia reikėtų ieškoti psichologinės pagalbos, kurios, pavyzdžiui, kreipiantis į savo miesto ar rajono visuomenės sveikatos biurą, galima gauti ir visiškai nemokamai.

Specialistė pastebi, kad žmonių noras svaigintis ir taikyti rizikingas seksualines praktikas, vedančias sudėtingų infekcijų link, gali būti nulemtas ir naujai įgytos laisvės, kai žmogus tarsi nežino, ko griebtis, kaip elgtis. „Kai turime visko labai daug, eksperimentavimas gali neretai atvesti ir prie itin sudėtingų pasekmių“, – teigia specialistė pabrėždama, kad didelės laisvės šioje vietoje jokiu būdu nereikėtų priešpriešinti žmogaus teisių suvaržymams ar net eliminavimui.

„Tinkamas dėmesys emocinei ir psichologinei sveikatai, efektyvus lytinis švietimas, kuo didesnis visuomenės informuotumas apie krauju ir lytiškai plintančias ligas, kuo suprantamiau išaiškintos kiekvieno žmogaus pasirinkimo pasekmės ir palikta laisvė pasirinkti bei suteiktas žinojimas, kad padarius netinkamą pasirinkimą bus užtikrinta teisė pasitaisyti, yra tai, ko turėtume siekti norėdami sumažinti ŽIV ir AIDS plitimą“, – įsitikinusi psichologė S. Zorina.

Nemaža dalis nesigydo

Nors ŽIV / AIDS ligos gydymas Lietuvoje kompensuojamas, tačiau net pusė savo ŽIV statusą žinančių žmonių nesigydo. Siekti gydymo ŽIV užsikrėtusiems asmenims itin trukdo vyraujanti stigma bei diskriminuojančios nuostatos užsikrėtusiųjų atžvilgiu, rašoma Sveikatos apsaugos ministerijos pranešime spaudai.

„Vienas didžiausių iššūkių – kaip padėti asmenims, kurie jau turi ŽIV, pasiekti gydymą. Lietuvoje vis dar smarkiai atsiliekame pagal gydomų asmenų skaičių, o jis būtinas ir labai efektyvus visiems infekuotiesiems ŽIV. Nemažai šių žmonių patiria socialinę atskirtį, jiems gydymą pasiekti yra sunku, juos reikia „vesti už rankos“, ką ir daro žemo slenksčio kabinetai. Norėtųsi, kad valstybė jiems padėtų tai daryti“, – sako akcijoje dalyvaujančios koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė.

Šiuo metu vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs, yra ŽIV testas. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Alytaus skyriaus vadovė Aldona Turauskytė pabrėžia, kad labai svarbu, kad žmonės nebijotų tikrintis dėl ŽIV.

„Daugelis nenori net sužinoti savo statuso vien dėl to, kad bijo, jog gavus teigiamą rezultatą, sulauks pasmerkimo ir paniekos iš aplinkinių. Galbūt dėl to savo darbe susiduriame su jau gerokai pažengusios ligos atvejais, kuomet šalia ŽIV randama visa „puokštė“ gretutinių ligų, ir tokio asmens gydymo procesas tampa žymiai sudėtingesnis“, – teigia A. Turauskytė.

Anot ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovės Svetlanos Kulšis, ŽIV tyrimas ir gydymas sunkiai pasiekia žmones, kuriems to labiausiai reikia – tad visuomenė gali ir turi imtis veiksmų pašalinti socialines ir struktūrines kliūtis, trukdančias žmonėms pasiekti paslaugas, nepriklausomai nuo socialinės padėties, amžiaus, lytinės orientacijos, tapatybės, rasės, tautybės, negalios ar priklausymo rizikos grupėms.

ŽIV testas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar piršto. Antikūnai organizme randami ne iš karto po užsikrėtimo, o praėjus 3–4 savaitėms ar net keliems mėnesiams. Periodas nuo užsikrėtimo iki nustatyto kiekio antikūnų atsiradimo vadinamas inkubaciniu, arba „lango“ periodu.

Tyrimai atliekami dviem etapais. Pirma – atliekamas atrankinis (laboratorinis arba greitasis) ŽIV tyrimas. Antra, jei atrankinio tyrimo rezultatas teigiamas, toliau atliekamas pakartotinis, (laboratorinis) ŽIV diagnozę patvirtinantis tyrimas. Patvirtinamąjį tyrimą, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Vilniuje.

Primename, kad ŽIV gali plisti: lytinių santykių metu, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs, per kraują – dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais. Taip pat užkrėsti ŽIV savo vaiką nėštumo, gimdymo metu arba žindant gali ir užsikrėtusi motina.

Pavojingą virusą ir ligą primins žvakučių akcija

AIDS liga pirmą kartą nustatyta 1980 metais Kalifornijoje. Nuo tada vis dar nėra sukurta skiepų ir vaistų, galinčių ją pilnai išgydyti, nors mokslininkai jau sukūrė keletą preparatų, stiprinančių imuninę sistemą ir padedančių kovoti su ŽIV. Pasaulinė kovos su AIDS diena minima nuo 1988 m.

Gruodžio 1 d., 16 val. Vilniaus Rotušės aikštę papuoš daugiau nei šimtas žvakučių, skirtų mirusiesiems nuo AIDS atminti. Taip siekiama dar kartą priminti visuomenei apie ŽIV infekcijos grėsmes, paraginti išlaikyti budrumą, didinti informacijos sklaidą, formuoti brandesnį visuomenės požiūrį į ŽIV / AIDS ligą ir ja sergančiuosius.

Akciją organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kartu su Lietuvos Raudonuoju kryžiumi, koalicija „Galiu gyventi“, ŽIV / AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“ ir paramos fondu „Rigra“.
Naujesnė Senesni