„Pradžioje buvo Žodis“, – byloja Evangelija pagal Joną. Ir iš tiesų – sunku su tuo nesutikti. Daug kas šiame pasaulyje prasideda nuo žodžio, nuo sąvokos, nuo to, kaip įvardijame mus supančią tikrovę. Per žodžius mes ne tik apibūdiname pasaulį – mes jį kuriame. Pažindami žodžius ir jų prasmes, suvokiame vertybes, atskiriame, kas yra teisinga, o kas – ne, suprantame priežastis ir pasekmes.
 |
| Eduardas Bogdanovas | Asmeninio archyvo nuotr. |
.png)
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje vėl išgirdome pareiškimus, kurie verčia suklusti. Kol vienas politikas Seime mėgina legalizuoti neapykantos kalbą, kitas aukšto rango valstybės tarnautojas pareiškia, jog įžeidžiančios, stigmatizuojančios rasializuotos sąvokos yra „geri“, „tradiciniai“ ir viešoje kalboje vartotini žodžiai. Dar daugiau – nuskamba teiginiai, esą visokie ten č… (t. y. marginalizuota ir diskriminuojama mažuma) neturėtų aiškinti galios pozicijoje esančiai daugumai apie valstybinės kalbos politikos etiką ir moralę.
Tačiau ar tikrai šie žodžiai yra tokie „nekalti”?
Istorija liudija priešingai. Prieš Holokaustą žydų ir romų dehumanizacija prasidėjo ne nuo smurto, o nuo kalbos – sąvokų, kurios sistemingai menkino, nužmogino ir pavertė juos „kitais“. Apartheido režime Pietų Afrikoje kalba tapo įrankiu, legitimizuojančiu rasinę segregaciją. Ruandoje prieš 1994-ųjų genocidą tutsiai buvo vadinami „tarakonais“ – šis žodinis nužmoginimas tapo vienu iš veiksnių, leidusių pateisinti ir net paskatinti masinį žmonių naikinimą. Net ir šiandien matome, jog kalba neretai naudojama kaip ginklas. Rusijos propagandoje ukrainiečiai dažnai vadinami „naciais“, „banderomis“ ar „dirbtine tauta“ – tokie dehumanizuojantys naratyvai kuria moralinį pateisinimą agresijai bei genocidui. Tai nėra atsitiktinumas. Tai – sąmoningas kalbos instrumentalizavimas.
Sąvokos ir su jomis susiję naratyvai gali tapti ne tik diskriminacijos, bet ir smurto priemone. Šiame kontekste vis dažniau kalbama apie epistemologinį smurtą – tai yra tokį smurtą, kuris vykdomas per žinojimą, kalbą ir reprezentaciją. Kai tam tikros grupės yra nuolat apibrėžiamos per stereotipus, kai jų balsas ignoruojamas, o jų patirtis nuvertinama, jos išstumiamos iš lygiaverčio dalyvavimo visuomenėje. Tai nėra fizinis smurtas, tačiau jo pasekmės – labai realios.
Kalba niekada nebūna visiškai neutrali. Ji gali gydyti – suteikti orumo, pripažinimo, įtraukties. Tačiau ji gali ir žeisti – stigmatizuoti, atskirti, dehumanizuoti. Būtent todėl kalbos galia socialiniu aspektu ir galimi netinkamo kalbos instrumentalizavimo padariniai turėtų būti ypač gerai suprantami tiems, kurie dirba su kalba profesionaliai – akademikams, lingvistams ir, pageidautina, valstybinės kalbos inspekcijos vadovui. Kai aukštas pareigas einantis asmuo viešai sumenkina šią atsakomybę, kyla pagrįstas klausimas ne tik dėl jo empatijos ar jautrumo, bet ir dėl elementaraus profesinio suvokimo.
Valstybinės kalbos politika negali būti atsieta nuo žmogaus teisių ir visuomenės realijų. Kalba nėra muziejaus eksponatas – ji gyva, kintanti ir neatsiejama nuo žmonių, kurie ja kalba. Ignoruoti bendruomenių balsą reiškia ignoruoti pačią visuomenę.
Galiausiai, turime sau atsakyti į paprastą, bet esminį klausimą: kokią kalbą norime girdėti ir vartoti? Tokią, kuri skiria ir žeidžia, ar tokią, kuri vienija ir gerbia?
Nes žodis gali būti pradžia. Klausimas tik – ko.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės,
kurios nebūtinai atspindi jarmo.net poziciją.
Turite nuomonę? Rašykite e. p.
redakcija@jarmo.net