J. Valaitis. Neišmylėtų vaikų diena

Šis laiškas skirtas visiems, kurių tėvas nemylėjo. Ir tiems, kuriuos mylėjo nepakankamai, o jeigu mylėjo - to neparodė. Ir visiems tiems, kurių tėvas nusisuko nuo jų, net jeigu prieš tai juos mylėjo. Visiems, su kuriais tėvas nebesikalba. Šiandien ir mūsų diena.

Jonas Valaitis | Virginijos Kesminės nuotr.


Jonas Valaitis, jarmo.net

redakcija@jarmo.net


Šiek tiek papasakosiu savo istoriją. Daug visko įvyko. Ir vieną dieną supratau, kad mano tėvas nebeatrašo į žinutes, kuriose aš jį sveikinu su gimtadieniu, o kai paskutinį kartą aplankiau tėvų namus, jis su manimi nebesisveikino ir nesikalbėjo. Manęs jam tarytum nebeliko. Nesu tikras, kodėl. Įtariu, kad todėl, nes pirmąkart tėvų namuose pasirodžiau su savo vaikinu. Gal dėl to, nes esu homoseksualus, jis išgyvena gėdos ir kaltės jausmą. Aš nežinau, kas vyksta jo širdyje, nes tarp mūsų jau seniai stovi siena, jis neatsiveria man, o aš - jam.

Aš nežinau, ar jis mane myli, o jeigu myli - kaip stipriai, nes meilė tarp mūsų niekada nebuvo ta tema, apie kurią mes nuoširdžiai pasikalbėtume.

Nešiojuosi tik vieną prisiminimą apie rugpjūčio naktį ir žvaigždėtą dangų, kurį jis man rodė pasakodamas apie tolyje užsiplieskusius žvaigždynus. Juodoje naktyje aš, jo vaikas, tąkart jaučiausi tėvo mylimas. Tai įvyko prieš daugiau nei 10 metų. Viskas paskendo, apsinešė dulkėmis ir liko tik prisiminimu.

Jis nuo manęs nusigręžė palikęs mane tamsoje.

Ir štai šiandien ta diena, kai draugai, pažįstami ir artimieji dalijasi savo nuotraukomis su tėvu, pasakoja istorijas ir kalba apie jų tarpusavio ryšį. Jos gražios. Jautrios. 

Tačiau pasaulis nėra vienspalvis. Šiandien jame gyvena ir visi tie tėvo neišmylėti vaikai. Tie, kurie neturi tokių nuotraukų, o istorijų, gražių lyg iš pasakos, jie papasakoti negali, nes tokių arba neįvyko, arba jos paskendo užmarštyje, nes nutiko seniai ir jas galiausiai užgožė skaudžios mintys.

Šiandien yra daugybė vaikų, kurių tėvas tapo alkoholiku. Ir tų, kurių tėvas dirbo iki išnaktų net savaitgaliais, todėl jų nebuvo šalia. Ištisą dešimtmetį - paauglystę arba vaikystę - o gal net ir visą laiką. Buvo ir tų vaikų, kuriuos tėvas mušė. Yra ir tokių, kurių tėvas išėjo ir niekada nesugrįžo. Prasigėrė. Pamiršo.

Asociatyvi Danielle MacInnes/Unsplash nuotr.


Yra vaikai, kurie nežino, kas įvyko tarp jų ir tėvo. Nes jie tiesiog nebesikalba. 

Yra tų, kurie niekada neregėjo savo tėvo.

Šiandien ir mūsų diena. Kiekvieno vaiko, kuris jautėsi nemylimas, o užaugęs nešiojasi savyje akmenį. 

Šiandien, pirmąkart, nusprendžiau neparašyti savo tėvui žinutės sveikindamas jį su šia diena. Žinau, kad atsakymo nesulauksiu. Nežinau, kodėl jis neatrašys, bet žinau, kad tai skaudins.

Ei jūs, visi tie, kurių tėvas kelia jausmus ne apie meilę, o apie skausmą, jūs turite teisę jausti šias emocijas. Jūs galite nekęsti savo tėvo lygiai taip pat stipriai, kaip kažkas savo tėvą myli. Jūs galite verkti savo vaikystės ir tėvo praradimą. 

Galbūt jūs šiandien jaučiatės vienui vieni tokie pasaulyje, nešiojatės savyje baimę arba kaltę. Žinokite - tokių vaikų kaip jūs yra daug, jūs nesate vieni, kurie kažką panašaus išgyvena. Ir jeigu mūsų neskirtų kompiuterio ekranas ir pamatyčiau jus gyvai, apkabinčiau kiekvieną jūsų, ir jeigu reikėtų, verkčiau su jumis. Aš eičiau su basomis kojomis per žolę ir mes kalbėtume apie visus neiškalbėtus dalykus, kurie slegia mus, tuos neišmylėtus vaikus. Suaugusius ir tebeaugančius.



Rubrikoje „Pozicija" skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net
Naujesnė Senesni